Gedvilės Tamošiūnaitės paroda „Kliudžiau" erdvėje „Improper Walls" Vienoje

Liepos 1-29 d. erdvėje „Improper Walls” (Reindorfgasse 42,  Viena, Austrija) veikė Gedvilės Tamošiūnaitės paroda „Kliudžiau”.  

Kliudžiau. Virpanti kamera didina ratą virš avataro, gulinčio ant šaltos virtualios žemės. Reload

Kliudžiau. Kliudžiau. Tuščios dar vienos pražūties lemtingo miesto gatvės, per interneto kavinės langą.

Ir iš latakų lašantys varvekliai, virstantys beformiais benamiais šunimis, jie krenta žemyn.

Kliudžiau. Brendimas kompiuteriniuose žaidimuose, savo namuose, savo kambaryje, savo lovoje.

Kliudžiau. Blizganti strėlė, laikoma įtampoje prieš sugadintą 3D spausdinimo neopuukko failą , užstrigusį spausdintuve.

Kliudžiau. Toks jaunas, bet toks susiraukšlėjęs! 

„Improper Walls” džiaugiasi galėdami pristatyti „Kliudžiau” – pirmąjį Gedvilės Tamošiūnaitės solo projektą Austrijoje. Parodoje pristatomi nauji menininkės kūriniai, taip pat darbai, sukurti bendradarbiaujant su fotografu Pavle Nikolic, iliustratore Rūta Vėbraite ir drabužių dizainere, bei menininke Karolina Janulevičiūte.

Parodos pavadinimas „Kliudžiau”, pasiskolintas iš XIX a. lietuvių rašytojo Jono Biliūno apsakymo, veikia kaip fonetinis tropas, onomatopėja, jo tarimas primena pjaustymą, smūgį, fizinį materialų susidūrimą.

„Kliudžiau” pristato naują Tamošiūnaitės fotografijų seriją, kuria ji tęsia fizinės ir skaitmeninės sferų persidengimo tyrimėjimą. Parodoje užklausiami įvairūs šių susiliejimų ir procesų fenomenai ir būsenos bei jų formos individo socialinėje ir emocinėje būtyje. Tarp jų – paauglystės, kaip fizinių ir emocinių pokyčių laikotarpio, kai žaismingumas ir naivūs žaidimai gali virsti agresijos ar neprašyto smurto aktais, tema. Šis aspektas plėtojamas pasitelkiant vizualias ir konceptualias žaidimų ir žaismo užuominas, smurto ir kaltės jausmo sąsajas, sustiprintas skaitmeninės stimuliacijos ir dirgiklių, kurie pastaraisiais dešimtmečiais laikytini brendimo problemomis.

Šių fotografijų, įkomponuotų į ledą primenančius skaidraus epoksido blokus, pasikartojantis leitmotyvas yra mokslinės fantastikos stiliaus peilis, kurį menininkė atrado ruošdamasi parodai. Agresijos ir žiaurumo objektas (peilis) su vaivorykštinė geležte įgauna viliojančią, gundančią estetiką. Per šiek tiek iškraipančius epoksido „lęšius” objekto nuotraukos apgaulingai atrodo ne kaip fotografijos, o kaip skaitmeniniu būdu sukurti vaizdai, sugrąžinantys fizinį peilį į jo pirmines ištakas: į kompiuterinius žaidimus, tokius kaip „Mortal Combat” ir kitus fantastinius vaizdo žaidimus. Kiti fotografijų serijos veikėjai – berniukas, airių vilkogaudis, voratinkliais apraizgytas kandžių lervų gumulas – užsimena apie įvairias virsmų būsenas ir būsenos kaitą kaip hibridinį procesą.

Gedvilė Tamošiūnaitė į projektą įsitraukti pakvietė keletą kolegų, šis kvietimas tapo pradžia parodoje pristatomiems bendrai sukurtiems kūriniams. Vienoje gyvenantis fotografas Pavle Nikolic pasiūlė fotografijas, į parodą įvesdamas naujus požiūrio taškus nagrinėjamoms temoms. Dviejose fotografijose vaizduojami beveik neatpažįstami objektai, kurie iš tiesų yra pačiūžų geležtys. Parodoje šios fotografijos užčiuopia įtampą tarp aštraus objekto, ašmenų bei lengvo malonumo – čiuožimo ledu.

Iliustratorė Rūta Vėbraitė, gyvenanti ir dirbanti Vilniuje, sukūrė piešinį, kuris pristatomas skulptūrinėje situacijoje: lyg inkliuzas sustingusioje epoksido baloje. Instaliacija perteikia ribinę būseną tarp slėpimo, paslapties saugojimo, ir atskleidimo ar atidengimo. Iliustraciją įkvėpė mažo berniuko piešiniai, kurie netyčia, o gal net pasąmoningai atkartoja skaitmenines kompiuterinių žaidimų vartotojo sąsajas.

Bendradarbiavimas su lietuvių mados dizainere ir menininke Karolina Janulevičiūte įvyko dviem skirtingomis formomis. Pirmasis kūrinys – skulptūrinis objektas, imituojantis mados artefaktą, rankinę. Kūrinio viduje 3D atspausdintas peilio modelis įkomponuotas į guolį, kurį, regis, sukūrė gyvūnas, vabzdys. Skulptūroje išreikštas hibridiškumas tarp pramoninio dirbinio ir gamtoje aptinkamų formų. Antrasis bendras kūrinys sukuria erdvinį pokytį parodos erdvėje. Užuolaida pagaminta iš smėlio spalvos viskozės trikotažo su šilkografijos būdu laisva ranka atspaustu baltu raštu. Rašto motyvas, atspaustas ant tekstilės termografiniais dažais, jį prilietus arba pakilus kambario temperatūrai keičia spalvą ir tampa geltonai neonine. Užuolaida tarsi įkūnija slenksčio būseną, perėjimo momentą. Kūrinys ne tik atskiria patalpas, bet ir keičia interjero apšvietimą bei visos parodos spalvinę gamą.

Gedvilės Tamošiūnaitės (g. Lietuvoje) savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria šiuolaikinio žmogaus emocijų ir jausmų persikėlimui į vizualinę skaitmeninę kultūrą. Pastarąją laikydama emociniu kolektyviniu dariniu – neorganišku, bekrauju ir neskausmingu – ji siekia aptikti įtrūkius, per kuriuos skaitmeniniai vaizdai išsilieją į realybę. Gedvilės ankstesnė meninė patirtis paskatino išplėsti kūrybinį lauką, kuriame komercinė ir asmeninė kūryba atsidūrė tarp fotografijos, videomeno ir meno režisūros.

Teksto autorius: Ignas Petronis

Nuotraukos: Gedvilė Tamošiūnaitė