Gilyn į meną. Interviu su Panevėžio miesto dailės galerijos direktoriumi Egidijumi Žukausku

Interviu pavadinimui pasirinkau Panevėžio miesto dailės galerijos šūkį, sukurtą 2020 metais. Juo lankytojai buvo kviečiami grįžti į atsinaujinusią galeriją, kuri pasikeitė ne tik fasadu ir vidaus erdvėmis; kartu tai žymėjo ir naują kokybinį etapą galerijos gyvenime. Galerijos komandos siekis – ne tik pristatyti meno kūrinius, bet ir įtraukti žmones į meno reiškinius, jų analizavimą bei kūrybą. Didžiausia regione parodų erdvė apjungia Dailės ir Fotografijos galerijas bei Keramikos paviljoną, siūlo plačią edukacinių veiklų paletę, rengia Keramikos ir Meninio stiklo simpoziumus, Fotografijos bienalę, konferencijas, saugo meninius rinkinius. Kaip keitėsi galerija per daugiau nei trisdešimt gyvavimo metų? Kokios pagrindinės jos veiklos kryptys? Pokalbis apie tai ir kitus svarbius dalykus – šiame interviu su Panevėžio miesto dailės galerijos direktoriumi Egidijumi Žukausku.

Panevėžio miesto dailės galerija, įkurta 1990 metais, gyvuoja jau daugiau nei trisdešimt metų – per tuos metus augo Lietuvos valstybė, savo veidą formavo Panevėžys, kurio neatskiriama dalimi tapote ir jūs. Kaip keitėsi galerija, jos veikla per šiuos tris dešimtmečius?

Iš tiesų galerija augo kartu su nepriklausoma Lietuva ir Panevėžiu. Galerijos veiklai įtaką darė tiek geopolitiniai, tiek ekonominiai, tiek socialiniai ar kultūros reiškiniai. Viskas buvo labai susiję, ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Į Panevėžio tarptautinį keramikos simpoziumą tuomet atvykę užsienio menininkai buvo vieni pirmųjų vakariečių, apsilankiusių  mieste, nes sovietmečiu jis buvo uždaras. Jau nekalbant apie tokių egzotiškų šalių kaip Japonija, Taivanas, Kinija, Pietų Korėja keramikų pasirodymą Panevėžyje! Ilgametė galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė pasakojo, koks iššūkis buvo ekonominės blokados metu gauti simpoziumui šamotinio molio ar glazūrų. O štai 1993 metais simpoziumo kūrinių išdegimas Stiklo fabriko krosnyje kainavo beveik pusę milijono „žvėriukų“[1]. Tad galerijos istorija – ir miesto bei Lietuvos istorija.

Žvelgiant iš kitos pusės, galerija irgi veikė miesto gyvenimą: ugdė panevėžiečių domėjimąsi vizualiuoju menu, sudarė galimybes profesionaliems menininkams pristatyti savo kūrybą. Keramikos simpoziumai inspiravo kūrybinių industrijų, keramikos įmonių atsiradimą mieste. Galerija nuo pat pradžių buvo ne tik dailei, bet ir kitiems menams atvira kultūros erdvė. Per 32-jus gyvavimo metus ji gerokai išsiplėtė ir fiziškai: 2010 metais jos skyriumi tapo Fotografijos galerija, 2015-aisiais buvo pastatytas Keramikos paviljonas. Tačiau pagrindinės galerijos veiklos kryptys išliko tos pačios: parodos, edukacijos, kultūros ir meno renginiai, fondų kaupimas, leidybinė veikla.

2020 metų rugsėjį duris atvėrėte atnaujinę tiek galerijos fasadą, tiek vidaus erdves ir kvietėte lankytojus į naują galerijos etapą šūkiu „Gilyn į meną“. Ar galerijoje įvykusi fizinė pertvarka turėjo įtakos veiklos gairėms? Kaip apibūdintumėte galerijos veiklą ir viziją?

Galerijos siekiamybė – būti viena iš svarbiausių skulptūrinės akmens masės keramikos kolekcijas pristatančių galerijų Europoje, sukaupti šiuolaikinio meninio stiklo kūrinių kolekciją Baltijos šalyse. Esame institucija, kuri rengiamais tarptautiniais simpoziumais, konferencijomis, kaupiamomis kolekcijomis skatina dailės raidą ir mokslinius kultūros tyrimus. Labai svarbu, kad būtų ugdomas ir meno suvokėjas, tad pagrindinio galerijos pastato renovacija atvėrė naujas galimybes tiek kūrinių eksponavimui, tiek jų pažinimui. Atsivėrė daugiau galimybių įvairių koncepcijų ir formato parodoms, galime pasikviesti įdomesnių autorių ir grupinių parodų. Ekspozicijų erdvė dabar moderni, šviesi, atsirado bibliotekos patalpa, minkštasuolių salelės. Lankytojai mieliau stabteli prie eksponuojamų kūrinių ilgesniam laikui, įdėmiau juos apžiūri, daugiau laiko praleidžia apmąstydami, išgyvendami.

Kokius pagrindinius kriterijus taikote atsirinkdami naujas parodas ir menininkus?

Siekiame plačiai ir įvairiapusiškai pristatyti Panevėžio miesto profesionalių menininkų, taip pat Lietuvos vizualiojo meno atstovų kūrybą. Stengiamės surengti dvi-tris užsienio autorių parodas. Atrankos kriterijai – meninė vertė, aktualumas, reikšmė dailės istorijos kontekste ar išskirtinumas šiandieniniame meno lauke. Taip pat suteikiame galimybę pasireikšti jauniems perspektyviems miesto menininkams. Neretai pasirinkimą nulemia originali, išskirtinė parodos koncepcija arba netikėtas autoriaus pasirodymas visai kitame „amplua“, tai yra žanre, temoje ar panašiai. Kartais bandome „perlaužti“ tradiciją, išprovokuoti diskusiją, kaip nutiko prieš porą metų su paroda „Aukštaitijos dailė 2020. Asmenybių kartoteka“. Iki tol daug metų buvusiai vadinamajai „suneštinei“ regiono menininkų parodai tąkart pritaikėme gerokai griežtesnę kūrinių atranką. Tai sukėlė ir pasipiktinimą, ir ginčų, ir pasvarstymų, o pati paroda sulaukė puikaus meno kritikų bei lankytojų įvertinimo. Taigi kartais tenka surizikuoti. Planuojant metų parodų tinklelį, padeda patarėjai – galerijos meno taryba, be to, beveik pusė galerijos darbuotojų yra profesionalūs dailininkai.

Esate vieni aktyviausiai veikiančių keramikos reprezentavimo srityje Lietuvoje. Kiekvienais metais galerijoje vyksta Tarptautinis keramikos simpoziumas, keliskart per metus keičiama ekspozicija, turite keramikos degimo krosnį. Savo rinkiniuose esate sukaupę solidų šamotinės keramikos rinkinį, vienintelį tokio pobūdžio Rytų Europos regione. Kaip išsirituliojo ši keramikos gija Panevėžio galerijoje?

Ši gija driekiasi dar nuo 1984 metų, kai Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) absolventai, dirbantys Panevėžio stiklo fabrike, ten ėmė rengti lietuvių keramikų kūrybinius seminarus. Jaunų menininkų susidomėjimas stiklo gamybos pramonėje naudojama ugniai atsparia akmens mase paskatino eksperimentuoti su šia medžiaga. Tam fabrike buvo ir techninės galimybės – aukšto degimo dujinė krosnis, kurioje darbus degdavo 1380 °C temperatūroje. Išskirtinis krosnies dydis leido sukurti įspūdingo mastelio kūrinių. 1989 metais Panevėžyje surengtas pirmasis tarptautinis keramikos simpoziumas, kartu su lietuvių kūrėjais jame dalyvavo žinomi užsienio keramikai – lietuvių kilmės JAV menininkas Rimas VisGirda, vengrė Katalin Högye, amerikietis Philip Cornelius. Nuo 1990-ųjų simpoziumus ėmė organizuoti tais metais atsidariusi Panevėžio miesto dailės galerija. Iki 2002-ųjų jie kasmet vyko Stiklo fabrike, o nuo 2004-ųjų simpoziumai imti rengti kas dvejus metus keramikos įmonėje „Midenė“. Per daugiau nei tris dešimtmečius įvyko 23 simpoziumai, juose dalyvavo 178 keramikos kūrėjai iš 37 pasaulio kraštų. Keramikai paprastai atvyksta mėnesiui, čia gyvena ir kuria iš akmens masės, vadinamojo šamoto, didelės apimties keramikos kūrinius. Simpoziumo pabaigoje surengiama paroda, o vėliau kūriniai lieka galerijai, t. y. Panevėžio miestui. Simpoziumai turėjo didelės reikšmės Lietuvos šiuolaikinės keramikos raidai, jie meno istorikų vadinami „Panevėžio mokykla“. Kolekcijoje yra daugiau kaip 650 kūrinių bei kompozicijų, nedidelę jos dalį galima pamatyti Keramikos paviljone ir galerijos kieme. Tai vienintelė nuolatinė šiuolaikinės keramikos ekspozicija Lietuvoje. Besidomintiesiems keramika vedame ekskursijas ir atveriame saugyklos duris. Kolekcijos kūrinius eksponuojame Lietuvoje ir užsienyje, jie rodyti Austrijoje, Latvijoje, Nyderlanduose, JAV. Galerijos trisdešimties metų įdirbis šiuolaikinės keramikos srityje padarė ją žinomą pasauliniame keramikos meno lauke, 2017-aisiais galerija tapo Tarptautinės keramikos akademijos, kurios būstinė yra Šveicarijoje, nare. Patekti į simpoziumus – nemenkas konkursas, kas kartą sulaukiame daugiau kaip 30 menininkų paraiškų.

Kokius projektus vykdote šiuo metu?

Antri metai galerija kartu su Latvijos Daugpilio miesto savivaldybe vykdo tarpvalstybinį projektą, finansuojamą  Europos Sąjungos. Buvo organizuoti du svarbūs šio projekto renginiai: XXIII Panevėžio tarptautinis simpoziumas – praėjusiais metais, o šiemet gegužę – tarptautinė konferencija „Keramikos tradicija ir šiandiena“, kurios metu ne tik buvo skaitomi moksliniai pranešimai, bet ir surengtas itin retai Lietuvoje demonstruojamas keraminės ugnies skulptūros degimas. Šio projekto lėšomis taip pat bus įrengta interaktyvi keramikos ekspozicija. Jei gausime finansavimą, rudenį laukia tarptautinis meninio stiklo simpoziumas „GlassJazz“, kurį organizuojame kartu su meninio stiklo studija „Glasremis“. Simpoziumo meno vadovai – žinomi stiklo menininkai Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė. Tai tarpsritinis renginys, kūrybiniame vyksme jungiantis meninį stiklo apdirbimą, džiazo improvizacijas, fotografiją, literatūros skaitymus. Dalis simpoziumo metu sukurtų kūrinių lieka mieste ir papildo galerijos meno fondus. Pateikėme paraišką ir dar vienam tradiciniam tarptautiniam renginiui – Panevėžio tarptautinei fotografijos bienalei „Žmogus ir miestas“. Šie projektai suteikia erdvę profesionalių menininkų kūrybai, taip pat aktyvina kultūrinį miesto gyvenimą, nes yra atviri visuomenei. Panevėžiečiai ir miesto svečiai kviečiami ne tik stebėti menininkų kūrybinį procesą, bet ir dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse.

Didžiausia galerijų ir meninių iniciatyvų sankaupa lokalizuota Vilniuje bei Kaune, o Panevėžio miesto dailės galerija yra didžiausia parodų erdvė Aukštaitijos regione. Kaip manote, kokius iššūkius galerijai sukelia atstovavimas meniniam laukui regione? Galbūt ši pozicija turi ir privalumų?

Žinoma, tai ir privalumas, ir atsakomybė, juolab, kad Aukštaitijoje yra puikių galerijų, tokių kaip Dusetų dailės galerija, Biržų „Portfolio“, įdomios parodos rengiamos muziejų erdvėse. Mūsų galerija turi galimybę organizuoti dideles personalines ar grupines parodas, kurios pristato platų vizualaus meno spektrą. Štai birželio mėnesį atidarysime parodą „Aukštaitijos dailė 2022. Atviras“, kuri išsidėstys per tris erdves. Ši paroda reprezentuos regiono menininkus, jų pastarųjų dvejų metų kūrinius.

2016 m. tinklalapio Culture Trip sąraše galerija paminėta kaip viena geriausių Baltijos šalyse, o 2021 m. pripažinta geriausia Lietuvos turistinių vietovių patrauklumo vertinimo tyrime – muziejų, dvarų, pilių ir kitų lankomų objektų kategorijoje. Kokie faktoriai prisidėjo prie galerijos sėkmės?

Be abejonės, tai svarbus įvertinimas – tiek galerijai, tiek Panevėžiui, tiek regionui, rodantis, kad esame įdomūs, išskirtiniai visos Lietuvos turizmo objektų ir galerijų kontekste. Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ pernai inicijuotas tyrimas rėmėsi vertinimo kriterijais, apimančiais ir veiklas, ir aplinką, ir bendravimą su lankytoju. Visi šie dalykai yra reikšmingi – tuo ir stipri mūsų galerija. Juk dažnai nulemia atmosfera – kad ji nuteiktų meno pažinimui, kad atėjęs žmogus jaustųsi jaukiai. Tuomet jis galės atsipalaiduoti ir emociškai susitelkti į objektą – meno kūrinį. Be to, galerijos organizuojami didieji projektai – tarptautiniai simpoziumai, parodos – daro Panevėžį ne tik regioninės, bet ir Lietuvos kultūros traukos objektu, aktyvina miesto gyvenimą, kuria jo tapatybę, sudaro terpę naujoms idėjoms rastis. Pavyzdžiui, per eilę metų galerijos surengti penki Stasio Eidrigevičiaus kūrybos projektai, tikėtina, prisidėjo prie iniciatyvos Panevėžyje įkurti šio pasaulinio garso menininko vardo menų centrą. Pastatas jau sparčiai kyla miesto centre. Manau, Panevėžys neilgai trukus galės Lietuvos ir užsienio turistams pasiūlyti įspūdingą vizualiųjų menų klasterį.

Kaip atrodo tipinis galerijos lankytojas? Planuodami galerijos veiklas, orientuojatės į specifinę publiką ar siekiate, kad pristatomi darbai būtų aktualūs platesnėms auditorijoms?

Tipinis galerijos lankytojas – 35–50 metų žmogus, besidomintis kultūra ir menu, ne tik daile. Turime užduotį „užkabinti“ jaunimą ir atsivesti į galeriją tuos, kurie joje apsilanko kartą per metus, tik per Muziejų naktį arba iš viso nėra buvę. Todėl planuodami siekiame išlaikyti pusiausvyrą tarp parodų, kurios labiau konceptualios, tam tikra prasme sudėtingesnės, reikalaujančios iš suvokėjo daugiau žinių, patirties, konteksto žinojimo, bei labiau įprastų žanrų, temų, emociškai paveikesnių parodų. Džiugu, kad sulaukiame daug mokinių ir jaunesnių vaikų grupių, jie aktyviai įsitraukia į edukacines programas. Žinoma, tai didelis auklėtojų bei mokytojų nuopelnas, kad atveda į galeriją. Suaugusiuosius taip pat raginame būti ne tik stebėtojais, vertintojais, bet ir kūrėjais – kviečiame juos į įvairius kūrybinius užsiėmimus. Matoma aiški tendencija – didesnis edukacijų suaugusiesiems poreikis. Įmonės, verslininkai užsako kūrybines programas bei ekskursijas po galeriją verslo partneriams iš Lietuvos ir užsienio, rengia kontaktų vakarus, pristato galeriją kaip vieną iš Panevėžio kultūrinės tapatybės ženklų ir išskirtinumų.

Ką patartumėte lankytojui, atvykstančiam į galeriją pirmąkart?

Pirmą kartą atėjusiam patartume neskubėti, atsiduoti kūrinių poveikiui, rasti, kas patinka, koncentruotis į tai, kas daro poveikį. Svarbu iš karto neatmesti to, ką matai. Perskaityti anotaciją, pasiklausti darbuotojo. Kuris nors kūrinys vis tiek „pagaus“, įlįs į atmintį, gal taps impulsu ateiti į galeriją dar kartą. 

Ką tik praūžus pandemijos bangai ir prieš kelis mėnesius kilus karui, menas gali tapti užuovėja ir priemone kalbėtis apie sunkius, svarbius dalykus. Ar pastarųjų dvejų metų įvykiai keitė ir keičia galerijos turinį bei ateities planus?

Pandemija ir karantinas veiklą koregavo iš esmės. Teko dalį jos kelti į virtualią erdvę, galerijos tinklalapį, „Youtube“ kanalą, socialinius tinklus – parodų pristatymus, suskaitmenintus fondų kūrinius, edukaciją. Pastebėjome, kad tas laikotarpis žmones dar labiau įpratino rinktis kultūrą, pasiekiamą virtualioje erdvėje, neišeinant iš namų. Žvelgiant iš kitos pusės, pernai pavasarį, po griežto karantino, pajutome, kad panevėžiečiai buvo labai išsiilgę meno ir kultūros renginių. Kai sumažėjo apribojimų keliauti, sulaukėme daugiau lankytojų iš kitų Lietuvos miestų ir užsienio, padaugėjo užsukančio jaunimo. Tai patvirtino, kad niekas nepakeis poreikio matyti gyvą meno kūrinį, pajusti, kaip jis veikia tave ne iš kompiuterio ar telefono ekrano, o tiesiogiai, jaučiant, tarkime, drobės ir dažų kvapą, suvokiant jį supančių kūrinių kontekste. Manau, visada bus žmonių, kuriems šito reikės. Kartu neabejotina, kad gyvuos ir virtualus menas, tam tikra kultūros dalis bus pasiekiama virtualioje erdvėje. O karas Ukrainoje… Jis pakeitė menininkų pastaruoju metu sukurtų kūrinių tematiką, raišką. Tai neišvengiama, nes kūrėjas yra aplinkui tvyrančios nuotaikos ir sklandančių nuojautų lakmusas. Kartais ir pranašas.

Kokias veiklas esate numatę vykdyti ateityje? Ar galerijos veikla plėsis, o gal kaip tik bus siekiama koncentruotis ties keliomis temomis / meninėmis išraiškomis?

Pagrindinės veiklos kryptys ir strateginiai tarptautiniai renginiai planuojami tie patys, tačiau ketiname labiau išryškinti jų vietą šiuolaikinio kultūros lauke bei sąsajas su kitomis meno sritimis. Ieškosime naujų formų, kaip dailę, fotografiją, šiuolaikinę keramiką, meninį stiklą padaryti patrauklų ne tik profesionalams, specialistams, bet ir pirmąsyk susiduriančiam su šiuo menu.

Dėkojame Jums už pokalbį!

Taip pat dėkojame direktoriaus patarėjai ryšiams su visuomene Dianai Armonienei už informaciją ir pagalbą rengiant šį interviu.

[1] Prieš įvedant litą, nuo 1992-ųjų spalio 1 iki 1993 m. liepos 20 d. oficialia šalies valiuta buvo lietuviški talonai, jie dar vadinti „žvėriukais“, nes ant banknotų buvo Lietuvos žvėrių atvaizdai.

Nuotraukos:

[1] Panevėžio miesto dailės galerija, Keramikos paviljonas. Evaldo Ivanausko nuotr.
[2] Panevėžio miesto dailės galerija. Gedimino Kartano nuotr.
[3] Galerijos I aukšto erdvė. Gedimino Kartano nuotr.
[4] Keramikos paviljonas. Ekspozicinė erdvė. Paroda „9 dešimt keramikai“ 2021. Gedimino Kartano nuotr.
[5] Keramikos paviljonas. Ekspozicinė erdvė. Paroda „Poros, duetai, diptikai“ 2022. Rimanto Kiaušo nuotr.
[6] Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kūrinių ekspozicija galerijos kieme. Rimanto Kiaušo nuotr.
[7] Edukacinis keramikos užsiėmimas. Gedimino Kartano nuotr.
[8] Fotografijos galerija. Žilvino Kropo (Lietuva) ir Guillermo Alvarez (Argentina) fotografijų paroda „Amorfo II. 2021. Žilvino Kropo nuotr.
[9] Panevėžio miesto dailės galerijos II aukšto erdvė. Gedimino Kartano nuotr.
[10] Panevėžio miesto dailės galerijos paroda „4R“, 2022 m. Gedimino Kartano nuotr.
[11] Panevėžio miesto dailės galerijos parodų salė. Jolantos Kyzikaitės paroda „Maskaradas“. Gedimino Kartano nuotr.