Projektas „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“

Projektas „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“ siekia meninėmis priemonėmis atlikti ir pristatyti vietos kultūrinį tyrimą, atkreipti visuomenės dėmesį į autentišką, tačiau užmirštą ir socialinėmis dogmomis pažymėtą Vilniaus rajoną, kuriame fiksuojamas didžiausias etninių mažumų skaičius. Naujoji Vilnia nuo seno garsėja savo gamtiniu atotrūkiu, išraiškingu reljefu ir peizažų įvairove.

Dalyvauti projekte, kurio metu numatyta įgyvendinti meninį vietos tyrimą, pakviesti septyni aktyviai veikiantys, žinomi jaunesnės kartos menininkai, fotografai, atminties, vietos ir socialinių temų tyrinėtojai ir siekiama savitai pažvelgti į autentišką, tačiau užmirštą ir socialinėmis dogmomis pažymėtą Vilniaus rajoną, kuris, vaduodamasis iš primetamų nuostatų, pastaruoju metu vis labiau traukia jaunesnių miestiečių dėmesį. Siekiant atkurti laisvą, kūrybingą ir nedogmatišką vietos laikyseną, pasitelkiamas autentiškas menininkų žvilgsnis. Kiekvienam projekto dalyviui suteikiama laisvė pasirinkti savitą tyrimo metodą ir prieigą, atsižvelgiant į asmeniškai vykdomos meninės veikos pobūdį ir vyraujančias kūrybos temas.

Projekto pradžioje, bendradarbiaujant su Naujosios Vilnios bendruomenės forumu, dalyviams pravesta edukacinė ekskursiją, taip pat surengta susitikimų, kurių metu dalyviai buvo supažindinti su vietos istorija, kultūriniais objektais, socialiniais rajono aspektais, problemomis ir ateities perspektyva.

Daugiau informacijos ir tyrimo rezultatai: www.naujavilnia.lt

Projektą organizuoja: Greta Zakarevičienė (Dūmų fabrikas)

Kuruoja: Dovilė Dagienė (Vilniaus fotografijos meno centras)

Remia: Lietuvos kultūros taryba

Partneriai: Naujosios Vilnios miesto bendruomenė

DALYVIAI:

Menininkė, fotografė Lina Albrikienė, menininkė, fotografė Rūta Kiškytė, menininkė, fotografė Dovilė Dagienė, žurnalistė, garso menininkė Marielle Vitureau, menininkas, fotografas Klausas Leo Richteris, fotografas Tadas Kazakevičius ir fotografas, fotožurnalistas Artūras Morozovas.

Projektas įgyvendintas 2020 m. rugsėjo – gruodžio mėn.

VIETOVĖS LAIKYSENOS

Projektas „Vieta ir laikas: Naujoji Vilnia“ užkliudo, paliečia, išjudina vizualinius, fotografinius esaties ir vilties klausimus. Vizualiai paliečia sau paliktus esamos vietos ir vietovės laikysenos klausimus, erdvinius ir laikinius vizualumo kaip potencialumo klausimus. Visi šitie klausimai – tai urbanistinės, industrinės esaties, atlikties klausimai. Vizualiniai klausimai yra nusėdę istorinės, kultūrinės, socialinės laikysenos išraiškose. Čia daug vizualinių klausimų. Klausimai fotografine prasme visada ateina iš vietovės klausos, iš atgarsių be grynojo garso, iš pačių vizualinių vizijų vibracijų, kurios nusėda, susėda vizualume ir ten nori skleisti savo pėdsakų judesius. Klausimai glūdi neklusniuose, neaktualiuose esaties paviršiuose, kurių šviesa – fotografų išjudinta šviesa – ima rodytis, reikštis, rikiuotis savuose perviršiuose. Paviršiuose esamų rikiuočių, esaties riktų, esaties rimties nerime – kaip tik čia, afektyviame situatyviame paviršiuje, ir išnyra painus vizualinis perviršis. Kartais šis perviršis labai pasyvus, bet iš esmės interpasyvus, iki galo neišnaudotos, nors ir panaudotos jungties paviršius. Neklusnus, daug kam neįtikęs paviršius – toks vizualiosios esaties paviršius kupinas laukiančių, tiksinčių, sutrikdytų kreipinių, su savais virpesiais, sava vibracija, su dviprasmybės, dualumo priedanga. Neaktualūs paviršiai kaip tik ir yra potencialių akcijų, aktų ir konvencijų, steigčių galimybių dariniai. Praviri dariniai su savu rezervu, spalvos ir šviesos potencialu, atokumo, nuošalumo, rišlumo, ryškumo atskiriančia galia. Vietovės galia, jos versijos ir perversijos, jos impulsai, įsėdę, įsigėrę, įaugę, įsimetę ir pasimetę kreipiniai. Kreipiniai magistralinėje nuošalėje, marginalijų epicentre, mirgėjimo ir švytėjimo pauzėje. Toks projektas mums įveda ir atveria sulėtintą fotografinį lūkuriavimą esaties laikmenų įvairovėje. Šioje laikmenų ir reikmenų įvairovėje – gausybė esaties nuosėdų, spūsties, slėgio, vilties ir užmaršties nuosėdų. Tai ne paribio, o pakraščio, jo atoslūgio, jo atvangos nuosėdos, kur nors nudangintos ir kame nors pradangintos. Jos fotografiniame tyrime staiga ima vibruoti, aktualizuotis savose kultūrinio perėjimo kaskadose, socialinio virsmo atkarpose, savose istorinės tikimybės ir atsitiktinybės netekties aplinkybėse.

Čia pateikiamos laikysenos – netolygios kultūrinės ir socialinės, asmeninės ir beasmenės, urbanistinės ir industrinės, stichiškosios ir memorialiosios plotmės laikysenos. Jose vizualiai būta, jos čia vizualiai tirtos ir esaties artumoje patirtos, jų raiška ir galia kaip tik ir pateikta šio projekto apibendrintoje galerijoje. Skirtingi autoriai labai atsargiai ir savitai kreipia savo žvilgsnius į atokų ir nelabai aktualų Naujosios Vilnios regioną. Gyvenamasis vizualinis regionas, atokus savose išstatose, pamirštas ir paliktas privalomai bei išvalomai užmarščiai: toks vizualinis regionas fotografų akiratyje, jų socialinėse ir kultūrinėse raiškų regimybėse, toks regionas ima netikėtai rodyti savo atvirkštinę galią. Atvirkštinę galią, tykiai ir taikiai nubundančią galią su įspaustomis ir naujo įspaudo siekiančiomis galimybėmis. Galimybėmis sutrikusiai ir sau paliktai regimybės galiai – išsivaduojančiai ir pavaduojančiai vaizduojančiajai galiai. Fotografiniai vaizdai savojo vaizdavimo raiškoje, savojo atvaizdo vaizde ir vaizdo atvaizde, savos laikmenos pertrūkio trukmėje – čia jie rodo trūkumo galią. Trūkumo, stokos, pasigedimo galią, kuri turi ir atvirkščią raišką. Atvirkščią išankstinėms, paskubintoms, paskubomis istorinio būtinumo sukurtoms nuostatoms ir direktyvoms, uždangoms ir deklaracijoms. Pakraščio regionas rodo galią savajame laike: lėtojo laiko, erdvaus ir sulėtinto nubudimo galią. Pakraščio regionas rodo skirtingų autorių vizualinėse-fotografinėse akistatose nubundančias prasmes. Skirtingi autoriai labai skirtingu ritmu patys įsilieja, įsitraukia į kolektyvinio afekto žymes. Jie – fotografai-tyrėjai – čia jau yra vizualiniai vertėjai, virsmų ir vietovės vizualinių versmių skleidėjai savos fotografinės sklaidos platumose. Socialinių mutacijų ir kultūrinių vizualinių konotacijų vertėjai, kai esaties apleistį, paliktumą, atokumą reikia išversti į kitą raišką. Į kitą raišką per kitokias paraiškas, per kitokias sanklodas. Išversti patį virsmą, jo naratyvus, atverti migruojančius čia likusio, iš čia nepasitraukusio dispozityvo dalis. Fragmentuotas dalias, savo dalioje ir savo jungčių dalume likusias matomos sumos ir numanomos visumos dalis. Daliniai, atskiri tyrimai šių tyrėjų raiškoje – tai šios esaties, jos vizualinės versmės, čia likusios sanklodos klodai.

Projektas su šių autorių nuotaikomis ir jų vizualinėmis-fotografinėmis intencijomis pateikė savas, originalias Naujosios Vilnios atvertis, savaip naujas susitikimų, pasitikimų, ištikimų, neatitikimų, įvairiausių vizualinių santalkų plotmes. Tokio fotografinio projekto atvertys yra vertimai ir virsmai: be egzotikos ir prašmatnumo, be priverstinio nušalinimo ir fatališkojo paliktumo. Sulėtintai paliudytose situacijose, jų akimirkose bei akistatose atvertys yra atokumo ir nuosaikumo atvertys. Tokios atokumo atvertys vis tik nėra paribio atvertys. Ribos čia tėra fiktyvios, pažymėtos atsvirumo laukimo ženklais. Vizualinė fikcija visada pateikiama su tam tikra ištęsta dvejone, optine abejone, galima dviprasmybės raiška. Tokiose socialinėse ir kultūrinėse ertmėse esama lėtojo laiko ribų – istorinių, asmeninių, industrinių, urbanistinių ribų. Projektas baigtas, bet ši vizualinė baigmė yra ir tam tikras siūlymas naujoms šios vietos ir šios vietovės – šio pakraščio – vizualinių ieškojimų atvertims. Atvertims – kaip naujiems vizualinių ieškojimų, vizualiųjų atradimų, vaizduotės geografijos susitikimų, kultūrinių polemikų virsmams. Miesto vizualinės kalbos, save vizualizuojančios vietovės kalbos, nusišalinusios pakraščio kalbos virsmams. O fotografija tokiu atveju tampa vertimu – išverstu ir naujai verčiamu, įvairialypiu vizualiniu vertimu. Vertime – fotografiniame vertime – yra vykstantis ir įvykdytas vizualinis virsmas.

Jurgis Dieliautas

Vizualiųjų menų asociacija