Dešimtasis „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas. Interviu su Julija Dailidėnaitė

Menininkas ir meno kritikas. Parodų salė ir daug smalsių vertinančių ir kūrinį veriančių akių. Menininko pasaulyje tokių dviejų priešingų pusių susiformavimas yra ilgą laiką pasikartojantis epizodas. Štai lankantis Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje, lankytoją pasitinka dar 1942 metais menininko tapytas kūrinys „Irgi mat kritikai!“. Šiame tamsaus kolorito, kiek ironiško ir humoristinio siužeto paveiksle, vos ne nosį įbedęs kūrinį vertina kostiumuotas džentelmenas, kol kitas vyras griežtai sučiaupęs lūpas žvelgia tiesiai žiūrovui į akis. Visgi konkursai, renginiai ir projektai yra neatskiriama kūrėjų gyvenimo dalis, o jauniesiems menininkams dažnai tampa pripažinimo ir tolimesnės karjeros pradžia.

Vienas tokių renginių yra „Jaunojo tapytojo prizas“. Konkursas, kviečiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus, šiais metais bus surengtas jau dešimtąjį kartą ir išlieka vienu pirmųjų ir nedaugeliu tokio formato konkursų – jame dalyvauti ir savo tapybos darbus kviečiami pristatyti meninį išsilavinimą turintys (ar jo besiekiantys) kūrėjai iki trisdešimties metų. Menotyrininkė, viena iš Jaunojo tapytojo prizo organizatorių, neslepia – prieš dešimt metų ši konkurso idėja atrodė utopinė. Visgi jau 2018 metais konkursas sulaukė 72 jaunųjų menininkų darbų, iš kurių buvo atrinkta 15 finalininkų. Pokalbyje su Julija – konkurso ištakos, jo nekintančios ašys ir Baltijos jaunųjų menininkų kūryba.

Jaunojo tapytojo prizo konkursas vyksta nuo 2009 metų, o šie yra jubiliejiniai. Dešimt projekto metų – brandus augimo periodas. Galima teigti, jog prasidėjęs kaip projektas, renginys tapo sėkminga tradicija. Ar šiais metais vyksiantis renginys labai skirsis nuo pirmąkart surengto 2009? Kokias pagrindines renginio charakteristikas stengiatės išlaikyti?

Taip, sunku patikėti, kad Jaunojo tapytojo prizo (JTP) projektas virto solidžiu tęstiniu renginiu. Šiais metais jau organizuojame dešimtąjį apdovanojimų vakarą. Jis išties skirsis nuo pirmojo, buvusio gan kuklaus, bet labai jaukaus JTP starto. Jei pirmas konkursas buvo kiek nedrąsus ir eksperimentinis, tai šiandien JTP yra tvirtas, skaičiuojantis ilgą garbingų, kompetentingų komisijos narių, surengtų parodų, paskaitų ir susitikimų sąrašą. Tačiau svarbiausia, jog JTP dėka turime ne vieną sėkmingų meninių karjerų istoriją.

2009 metai buvo gana sudėtingi visoms socialinėms grupėms, mat Lietuvoje buvo ekonominė krizė. Ką jau kalbėti apie jaunuosius menininkus. Lietuvos galerijos ir vyresnieji kolegos dar nebuvo pasiruošę jų priimti į savo gan uždarą meno lauką. Dėl šių priežasčių daug jaunų menininkų baigę studijas išvykdavo iš Lietuvos, ieškodami kitų pragyvenimo šaltinių. Dažniausiai dirbdavo darbus ne pagal savo įgytą specialybę.

2009-aisiais dirbau referente Lietuvos dailininkų sąjungoje. Mano kolega, tapytojas Vilmantas Marcinkevičius tuo metu buvo LDS Tapytojų sekcijos pirmininkas. Jis kreipėsi į mane su pasiūlymu surengti konkursą jauniems tapytojams. Kadangi užaugau tapytojų šeimoje, jutau ir iki šiol jaučiu didelę meilę šiai medijai. Tačiau neuždarėme projekto tik tapybos katedros rėmuose. Projekte nuo pat pirmų metų galėjo dalyvauti visi meną studijuojantys (ar jau baigę) menininkai, tačiau sąlyga iki šių dienų nepakito – konkursui teikiamas tapybos darbas.

Idėja man itin patiko, nes žinojau kaip reikia palaikymo ir paskatų mano bendramoksliams ir jaunesniųjų kursų studentams. Visgi niekada neslėpiau – ši mintis apie konkursą man pasirodė kiek utopinė. Nesitikėjau, jog įmanoma pritraukti lėšas konkursui, kuris skirtas tokiems jauniems menininkams. Tačiau Vilmantui pavyko. Pirmąjį konkursą surengėme tik su priziniu fondu, kurį savo privačiomis lėšomis įsteigė konkurso rėmėjai Nicolas Ortiz ir Mindaugas Raila. tai yra vienas tų stabilių JTP dalykų, be kurių mes nebūtume tokie stiprūs – šie žmonės ir šiandien yra ištikimi JTP globėjai ir mecenatai. Pirmajame konkurse, beje, dalyvavo vos dvidešimt šeši konkurso dalyviai. Vėliau į projekto rėmėjų gretas prisijungė Dali van Roiij Rakutyte ir Lewben Art Foundation. Šiandien jie visi yra pagrindiniai projekto mecenatai.

Nuo pat pirmų renginio metų užsibrėžėme aiškią amžiaus ribą – projektas skirtas menininkams iki 30 metų. Šis kriterijus nekito nuo pat projekto pradžios. Už jį, žinoma, buvome ne kartą kritikuoti, ypač menininkų, kurie pradėjo domėtis menu jau būdami nebe konkursinio amžiaus bei turintys socialinį statusą. Visgi konkurso sąlygų nekeitėme ir likome ištikimi pirminei idėjai: padėti atsistoti ant kojų tiems, kuriems tai padaryti sunkiausia – studentams ir neseniai studijas baigusiems jauniems žmonėms, kurie dar tik pradeda savarankišką gyvenimą.

Darbus kviečiate siųsti ir juos atrenkate iš jaunųjų Lietuvos, Lativjos ir Estijos menininkų. Kodėl buvo pasirinkta rengti tarptautinį, visas tris Baltijos šalis įtraukiantį projektą, o ne tik lokalų, lietuviško konteksto tapybos darbus vertinantį konkursą?

Pirmus dvejus metus rengėme konkursą tik Lietuvos menininkams. Išsyk pajutome, kad mūsų šalies menininkams reikia sukurti konkurencingesnę terpę. Konkursantų tarpe buvo aiškiai lyderiaujantys jaunieji kūrėjai, kurie saugiai dalyvavo JTP tarsi apimti nuobodulio. Kitas itin svarbus postūmis – vertinimo komisijos tarptautiškumas. Pirmaisiais metais buvusios projekto vertinimo komisijos buvo sudarytos tik iš Lietuvos meno lauko atstovų. Supratome, kad išvengti subjektyvumo ir vieno ar kito menininko protegavimo nepavyks.

Dėl šių dviejų priežasčių buvo nutarta konkurso geografinę kryptį išplėsti į Baltijos šalis, prijungiant Latvijos ir Estijos menininkus. Svarstėme imtis platesnio regiono, prijungiant Skandinavijos šalis, tačiau šios minties atsisakėme. Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Danijos jaunieji kūrėjai jau turėjo itin daug galimybių save realizuoti Skandinavijos meno rinkoje ir priešingai nei latviai ir estai, kaip ir lietuviai, neturėjo tokio pobūdžio platformos, kurią pasiūlė JTP.

Kaip teigiama tinklalapyje, Jaunojo tapytojo prizo projektas „sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunuosius menininkus bendram tikslui – pristatyti savo šalies tapatybę, meno mokyklų praktikas ir asmeninį kūrybos potencialą“. Vienas iš konkurso siekių yra pristatyti nacionalinio identiteto apraiškas, pažvelgti į kultūrinį kontekstą, kuriame gyvena ir kuria jaunieji Baltijos šalių menininkai. Ar darbuose atsispindi skirtinga šalies kultūrinė įtaka? Kuo ypatingi ir saviti Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų darbai?

Na taip, toks yra vienas iš projekto siekių. Visgi suprantama, kad šiuolaikinis menas yra susiniveliavęs, nebeturintis savo konkretaus regiono fono. Jei pačioje konkurso pradžioje dar matėme aiškų skirtumą tarp estų ir lietuvių menininkų darbų, tai šiai dienai jų kūryba yra be ryškesnių, skirtingoms meno mokykloms būdingų bruožų. Šiandien galime tik matyti, kuriuo dėstytoju ar žymiu menininku kūrėjas seka, kokias pasaulines tendencijas cituoja savo kūriniuose.

Menas dažnai pasitelkiamas kaip priemonė kalbėti apie visuomenės, politines, klimato problemas, dažnai globalius naratyvus skaldant į mažesnes istorijas. Kokia problemas gvildena Baltijos šalių menininkai? Ar problemos globalios, euro standartinės ar labiau kvestionuojančios lokalias tendencijas?

Baltijos šalių menininkai, dalyvaujantys JTP projekte, dažnai pasirenka stebėtojų vaidmenį (interjerai, buitinės scenos, gamta) arba neria į savianalizę, menininko santykį su gana uždaru meno lauku. Politinės ar klimato kaitos problemos yra gvildenamos kur kas mažiau.

Pavyzdžiui, pirmojo JTP laimėtojas Andrius Zakarauskas iki šiol yra ištikimas savo temai – tai paveikslo sukūrimas, pradedant nuo pagrindinio elemento – potėpio, ir baigiant daugiafigūrinėmis siužetinėmis kompozicijomis bei žiūrovo dalyvavimo tapyboje analizė. O praėjusių metų laimėtojas estas Alexei Gordin, prisidengdamas naivia ir iliustratyvia tapybos maniera, kuria puikų, subtilų, ironijos ir sarkazmo persmelktą turinį. Jis kritikuoja meno pasaulyje įsitvirtinusį karjerizmą ir iškelia jauno menininko nelengvą, vingiuotą judėjimą į pripažinimą.

Lietuva yra vienintelė Baltijos valstybė neturinti savo architektūros muziejaus, nepaisant to, šalyje aktyviai vystomos diskusijos, iniciatyvos (Architektūros fondas, OpenHouse Vilnius, ekskursijos, paskaitos). Panaši situacija klostėsi ir modernaus meno sferoje – Modernaus meno centras veik dešimtmetį veikė „be sienų“, nors buvo sukaupęs daugiau nei penkis tūkstančius kūrinių. Spalio viduryje muziejus tapo įprasmintas naujo balto pastato Pylimo gatvėje, o jo atidarymas tapo vienu didžiausių renginių, sutraukusių visus modernistus. Kaip manote, kaip tai paveiks muziejaus veiklą, modernaus meno sceną, o gal netgi menininkų gyvenimą?

MO muziejus jau turi itin didelę įtaką ne tik tapybos, bet ir visam Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio meno pasauliui. Kadangi pati buvau MO muziejaus (dar tuomet tai buvo Modernaus meno centras) kūrimo dalimi, puikiai žinau, kokį neįkainojamą darbą jau padarė muziejaus įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai. Jų kolekcijoje vietą atrado ne tik Lietuvos dailės klasikai, bet ir jaunoji karta. Būtent jauniems menininkams tai yra didžiulė nauda – tiek moralinė paskata kurti toliau, tiek ir puiki žymė jų kūrybinėse biografijose, kuriant savo karjeras.

Esate CAP galerijos vadovė, menotyrininkė, meno kritikė, dirbote Modernaus meno muziejaus projektų vadove. Esate meno įvykių sūkuryje. Kokią tapybą vertinate?

Man nepatinka tobuli dalykai. Esu didelė Lucian Freud kūrybos mėgėja. Deformuoti kūnai, drobėse vaizduojamų personažų tiesmukas žvilgsnis ir emocija, atviras dažo nervas jo drobėse mane itin traukia. Iš šiuolaikinių menininkų man patinka jau minėtam menininkui Lucian’ui artima Jenny Saville. Labai apsidžiaugiau, kuomet šiais metais vykusiame Sotheby’s aukcione menininkės kūrinys buvo parduotas už 12.4 milijonų dolerių. Po šio įvykio Saville tapo viena brangiausių gyvų moterų menininkių. Šie du menininkai tarpusavyje dalinasi neįvardijamą bendrumą, įelektrintą energetiką, kuri mane žavi ir jaudina.

Taip pat mėgstu abstrakčią tapybą. Ypač monochrominę. Žaviuosi tokiais menininkais kaip Robert Rauchenberg, Robert Ryman ar Josef Albers. Į Julian Schnabel ir Paul Wackers kūrybą atsigręžiu, kai norisi pasikrauti ekspresyvių emocijų. Man patinka jų abstrakcijose tvyranti chaotiška ramybė.

Tapyba mano kraujyje. Tikrai nuoširdžiai myliu šią mediją. Aliejinių dažų kvapas, dažo tekstūra, drobės faktūra, sluoksniai ir potėpių lengvumas mane gali ilgam įtraukti. Sakytum technika tradicinė, tačiau šiuolaikinių raiškos formų – begalė. Tuo mane ir žavi tapyba.

————

Šiuo metu Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje vyksta 2017 metų Jaunojo tapytojo prizo laimėtojo Alexei Gordin paroda „Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės“, kuri tęsis iki lapkričio 13 dienos. parodų salėje „Titanikas“ iki gruodžio 1 dienos galima apsilankyti Vilmanto Marcinkevičiaus, JTP projekto iniciatoriaus ir vieno iš organizatorių, personalinėje parodoje „Cross the line“.

Jaunojo tapytojo prizo finalininkų darbai bus pristatyti lapkričio 9 dieną Vilniuje, galerijoje TSEKH, kur ir bus paskelbtas konkurso laimėtojas. Jaunajam kūrėjai arba kūrėjai bus skirtas 2 000 Eur piniginis prizas, 2 mėn. trukmės rezidencija „Hangar“ meno tyrimų centre Portugalijoje ir galimybė surengti personalinę parodą Pamėnkalnio galerijoje Vilniuje.

Šių metų finalininkų kūrinius vertins tarptautinė komisija, kurią sudaro, nepriklausoma meno konsultantė iš Italijos Francesca Ferrarini, menotyrininkas iš Portugalijos Bruno Leitão, vienas žymiausių Estijos tapytojų Kaido Ole, meno istorikė Līna  Birzaka-Priekule, Lietuvos šiuolaikinio meno centro parodų kuratorė Neringa Bumblienė, lietuvių menininkas Žygimantas Augustinas.

2018 metų JTP pristato daugiau prizų finalininkams ir antrąją komisiją. Specialųjį piniginį prizą šiemet skirs kūrybinė agentūra „Autoriai“, glaudžiai bendradarbiaujanti su Baltijos jūros regiono menininkais. Šio prizo laimėtoją rinks specialiai suformuota tarpdisciplininė žiuri, kurią sudarys kompozitorė ir garso menininkė Lina Lapelytė, menotyrininkė ir NDG kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, mokslininkas-menininkas Julijonas Urbonas ir „Autoriai“ meno vadovas Nerijus Keblys.

Šiais metais jauniesiems projekto kūrėjams papildomą prizą numatė ir galerija „The Rooster“, kuri dirba išskirtinai su pradedančiaisiais ir jaunaisiais kūrėjais. Galerija įsteigė paskatinamąją piniginę premiją vienam iš projekto finalininkų.

Informacija apie Jaunojo tapytojo prizo konkursą ir lydinčius renginius parengta remiantis oficialia svetainės www.ypp.lt informacija.

Julija Dailidėnaitė

„Jaunojo tapytojo prizo“ akimirka

„Jaunojo tapytojo prizo“ akimirka