Apokalipsės ženklai pliaže. Interviu su operos-performanso „Saulė ir jūra“ kūrėjomis

Tingūs žvilgsniai į ošiančią jūrą. Lėtos, apatiškos suaugusiųjų veiklos ir krykščiantys vaikai. Saulė, spiginanti į šimtus pusnuogių kūnų. Toks vasaros siužetas bus nukeltas į Venecijos šiuolaikinio meno bienalę 2019 metais, kuriame menininkės Rugilė Barzdžiukaitė (g. 1983), Lina Lapelytė (g. 1984) ir Vaiva Grainytė (g. 1984) atstovaus šalį su jų antruoju bendrai kurtu darbu – opera-performansu „Saulė ir jūra“. Operos debiutas įvyko 2017 metais Nacionalinėje dailės galerijoje festivalio „Sirenos“ metu. Kūrinys keitėsi ir augo, tad 2018 metais paplūdimys dainavo vokiškai, o Venecijoje taip pat bus adaptuotas vietos publikai. Opera-performansas stebina ne tik dėl netikėtos prieigos prie operos žanro, diskutuojamų temų, tačiau yra išskirtinis ir dėl specifikos – jam stebėti būtinas žvilgsnis iš viršaus.

Subtiliai, kiek ironiškai, autorės pasirinko segmentiškai kalbėti apie garsiai ir aštriai plėtojamus klimato kaitos, resursų eksploatavimo, ekologijos, kūniškumo naratyvus, kuomet žmogaus grožio kultas, kūno laikinumas koreliuoja su Žemės (nu)varginimu ir trapumu. Vasaros atodūsiai dar kartais pasigirsta erdvėje, tad po apsilankymo operoje „Saulė ir jūra“, joje gvildentos temos irgi ilgai užsiliks galvoje ir mintyse, taip pat kaip po atostogų pliaže smėlio smiltelės dar ilgai užsibūna kišenėse, krepšiuose, batų plyšeliuose.

Saulė ir jūra asocijuojasi su nerūpestingumu, kasdienių veiklų išstūmimu, kuomet laikas leidžiamas pasyviai, deginamasi, poilsiaujama, o daugiausia tinginiaujama. Tuo pat metu saulės ir jūros pripildyti smėlėti paplūdimiai veikia ir kaip įvairių grupių žmonių susitelkimo vieta, galinti įkūnyti antropoceno eros įsivaizdavimą – erdvė užvaldyta žmogaus, jo veiklų ir vartotojiškumo. Kokias temas gvildena jūsų kūrinys?

Rugilė Barzdžiukaitė (R.B.): Šiuo klausimu palietėte ir kūrinio formą, ir turinį. Pasyvus gulėjimas, vangus laiko ir kūno deginimas – tai kūrinio paviršius. Žmonės tik ilsisi, bet ašis, kuri laiko kūrinio mozaiką – tai žemės nuovargis ir vis karštėjanti saulė.

Lina Lapelytė (L.L.): Manau, kiekviena turime asmeninių priėjimų prie šio darbo – jį kūrėme ne vienerius metus ir vis dar kuriame toliau. Oficialus požiūrio taškas yra iš klimato kaitos perspektyvos, tačiau neatmetame minties, jog tai galbūt ir antra serija kūriniui „Geros dienos!“, kurį kartais perkeltine prasme vadiname „ode kapitalizmui“. Tuo tarpu „Saulė ir jūra“ stebi vartojimo džiaugsmus, o mane labiausiai jaudina kūno politikos tema, žmogaus ir žemės kūno paralelė.

Vaiva Grainytė (V.G.): Galima tik papildyti, jog opera sudaryta iš smulkesnių potemių, fragmentiškai prasisukančių „Saulės ir jūros” dainose. Tai – vartojimo malonumas, laikas, klimato kaita, kasdienybės nuobodulys, tarša, turizmas, hedonizmo ir apokalipsės persipynimas, odos priežiūra, depresija, mityba, technologijos…

Kūrinys netikėtas, jūsų prieiga netradicinė. Stebimas iš viršaus, be spalvingų ir prašmatnių kostiumų, vaizduojantis kasdienėje situacijose gyvenančius žmones. Atrodo, siekiate laužyti tradicinės operos taisykles ir kuriate išskirtines prieigos formas.

R.B.: Tasai netradiciškumas, įpročių laužymas, rodos, nėra specialus maištas. Bent aš nesu taip persisotinus tradicinės operos, kad susikoncentruočiau šio žanro neigimui ar laužymui. Gal būtent apibrėžimai kuria konfliktą su žanriniais įpročiais ir kažkiek apriboja. Visgi tiek „Geros dienos!”, tiek „Saulės ir jūros” tikrai galima būtų nevadinti operomis.

L.L.: Operos žanro terminą naudojame perkeltine prasme, nors iš tiesų visi techniniai elementai yra tokie kaip ir tradicinėje operoje. Mums svarbu nebūti įkalintoms viename ar kitame žanre, ar kontekste. Tai, kad mūsų darbas buvo atrinktas į Venecijos bienalę, suponuoja, jog tai svarbu ne tik mums. Šiuolaikinio meno samprata neapsiriboja tradicinėmis raiškos priemonėmis.

R.B.: Pačios prieigos visais atvejais atsiranda natūraliai, galvojant apie tam tikrą temą ar jos aktyviai laukiant. Konkrečiai „Saulės ir jūros” atveju buvo kelios inspiracijos. Mes norėjome trise kurti antrą bendrą kūrinį. Aš tuo metu filmavau filmą iš paukščio rakurso, kuriame žmonės atsiskleidžia kaip unikali gyvūnų rūšis. Akivaizdu, jog tasai rakursas iš viršaus buvo taip įsismelkęs vaizduotėje, kad pasisiūlė ir kitam formatui. Pats pliažas seniai domino dėl savo formalaus monumentalumo – besideginančių kūnų statikos, žmogaus kūno laikinumo manifestacijos. Atrodė, kad per tai galima būtų kalbėti apie žemės – kaip didesnio mūsų kūno – laikinumą. Galiausiai šias nuojautas surišo Guggenheimo muziejaus architektūra – kaip sufleris, kad toks formatas galėtų būti kažkur įgyvendinamas. Šis vaizdinys visas mus įtikino, bet tvyrojo ore kelerius metus, kol pradėjome rimtai su juo dirbti.

Saulė ir jūra pasirodymas Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje. Nuotrauka: Neon Realism

2019 metais kūrinys bus pristatomas Venecijos bienalėje, tačiau modifikuotas – tekstas bus verčiamas į anglų kalbą, personažai adaptuoti auditorijai. Kūrinys, sukurtas prieš metus, rodos, keičiasi ir auga. Koks bus pasirodymas Venecijoje? Ar šalia operos-performanso planuojate ir šalutines veiklas?

R.B.: Kūrinį siekiame ne pakeisti, o pritaikyti. Nacionalinėje dailės galerijoje premjeros dieną performansą rodėme be pertraukų 6 kartus. Žiūrovai keitėsi, bet mums tai buvo nesibaigianti diena pliaže. Tokį jausmą norime išlaikyti ir Venecijoje, tik ten turėsime iš tiesų prarasti laiko nuovoką, nes atostogos truks nuo pavasario iki rudens…

L.L.: Tikrai taip, Venecijoje „Saulė ir jūra“ taps instaliacija su dainuojančiais žmonėmis – be pradžios ir be pabaigos – kaip tikras paplūdimys. Jis taip pat bus tarptautinis – kviesime degintis universitetų studentus, vietinius profesionalus ir pirmąją operos versiją su mumis kūrusius kolegas.

V.G.: Paviljono kuratorė Lucia Pietroiusti sudarinėja lydinčių renginių programą: vyks įvairios paskaitos ekologijos tema, moksliniai pranešimai, diskusijos, neformalūs antropoceno piknikai; „Saulės ir jūros“ pasirodymą papildys katalogas su specialia, riboto tiražo vinilo plokštele – operos garso įrašu.

L.L.: Į viešųjų renginių programą norime pasikviesti mus inspiruojančius mąstytojus, rašytojus, aktyvistus, menininkus. Kūrinys, jo įgyvendinimas, dalyvavimas Venecijos bienalėje yra tam tikra santykių ekologija – norime, kad viešoji programa tai atspindėtų. Šiuo metu dar esame priklausomos nuo labai daug veiksnių, tokių kaip biudžetas, kuriems pasisukus viena ar kita linkme gali keistis ir turinys.

Operoje „Geros dienos!“ apie globalius įvykius kalbėjo dešimt kasininkių. Kodėl pasirenkamas būtent toks prieigos taškas, per smulkesnius, galbūt netgi epizodinius gyvenimo įvykius, pasakoti apie pasaulyje vykstančius makro įvykius?

V.G.: Per mikrokosmosą lengviau perteikti makrokosmosą, o „žemiškos” ir individualios patirtys suteikia galimybes suvokti didžiąsias problemas. Kapitalizmas, ekologija, kiti susiję dalykai – tai labai plačios, smarkiai išeksploatuotos, tad kone alergiją keliančios temos, kuriose labai lengva paskęsti arba pajusti pasibodėjimą. Pasitelkus paprastutį naratyvą – viso to makro fragmentą – galima emociškai ar intelektualiai paveikiau diskutuoti apie, kaip jūs sakote – pasaulinius įvykius.

L.L.: Pati dažnai pasaulį suvokiu vadovaudamasi intuicija, asmenine patirtimi ir nuojautomis, o paskutiniu metu vis labiau suprantu ir tikiu vienos skruzdėlės, vieno medžio, vienos moters, vienos bendruomenės svarba. Neatsitiktinai turbūt ir mūsų darbuose dominuoja personažai, su kuriais kiekvienas iš mūsų gali susitapatinti, per juos pajausti visumą, suvokti „mažosios“ kasdienybės svarbą.

R.B.: Asmeninis patyrimas yra empirinis ir prasideda nuo mažų situacijų. Negali patirti globalizacijos, bet gali lengvai įsimylėti studentą iš Švedijos, su kuriuo lankai tą patį Erasmus kursą Ispanijoje.

Venecijos bienalė dažnai įvardijama meno „olimpiada“ arba lyginama su „Eurovizijos“ dainų konkursu, kuriame pristatomas ne tik menininkas, jų grupė ar kryptis, tačiau reprezentuojama visa šalis. Kaip manote, ar tai menininko kūrybinę laisvą ribojantis renginys, o galbūt ją skatinantis, raginantis išsiskirti?

L.L.: Taip, Nacionalinio paviljono primestas svoris kiek slegia, tačiau kūrinyje apmąstomos globalios temos leidžia užmiršti lokalumą.

V.G.: Be to, esu pastebėjusi, jog šalies reprezentavimo situaciją neretai sukuria ir kasdieninės aplinkybės. Pavyzdžiui, atsidūręs tarptautinėje draugijoje tampi daug kam egzotiškos, mažai žinomos šalies personifikacija. Galvojimas, jog važiuoji atstovauti Lietuvai, gali privesti prie susireikšminimo, sukelti papildomą stresą bei pažeisti gyvybinius kūrinio mechanizmus. Svarbiausia – kaip įmanoma geriau ir kokybiškiau atlikti savo darbą, o jeigu jis siesis su konkrečia geografine lokacija ir kultūriniu kontekstu – puiku.

R.B.: Turbūt kaip ir visur konkurencingas kontekstas turi savų privalumų ir minusų. Išties esam prisiklausiusios, kad daug kas Venecijos bienalėje susipyksta. Gal dėl norų ir galimybių prasilenkimo, o gal dėl nesveikai užsiaštrinto atsakomybės jausmo?

L.L.: Tai svarbi paroda, bet ji nėra svarbesnė už meilę, draugystę ir miškus. Būčiau laiminga, jeigu būtent tai būtų manifestuojama Venecijos bienalėje.

Saulė ir jūra repeticija. Nuotrauka iš asmeninio archyvp

Šiais metais buvote apdovanotos Boriso Dauguviečio auskaru „auksinių scenos kryžių“ ceremonijos metu, už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus. Vaiva Grainytė atsiimdama prizą teigė, jog „Norėtųsi palinkėti, kad kultūros lauke susidariusios srovės ir sūkuriai toliau neštų visą hierarchiją ir patriarchalinį teršalą tolyn ir šalin“. Kokius pokyčius norite matyti?

V.G.: Jūsų cituojamas pasisakymas – tai lakoniškas solidarumo gestas, reakcija į metų pradžioje vienas po kito praūžusius skandalus, susijusius su gana kraupiomis patriarchalinio monopolio apraiškomis. Pokyčiai jau, nors ir lėtai, vyksta – kailinių išnešimas iš užmaurojusios spintos į viešumą, į saulę visada priramina šlykščiųjų kandžių populiaciją arba priverčia imtis higienos priemonių ateityje, t.y., susimąstyti apie jas. Norėtųsi, kad kultūros lauke, tiek gyvenime apskritai, nė viena lytis neturėtų viršenybės prieš kitą.

L.L.: Pokyčių norėtųsi ne tik kultūros lauke, nors žinant jame veikiančių žmonių erudiciją atrodo, kad būtent čia tie pokyčiai jau turėtų būti įvykę. Manau, svarbu pacituoti šiandienos skaitinį, sukurtą autorės Candice Breitz: „Every time somebody tells me that they don’t see colour or register gender in their daily reality, I know I’m in the presence of obstinate privilege. Mostly, the person living that obstinate privilege tends to be as oblivious to their own privilege as they are to the lack of privilege of others. These are blindnesses that present themselves as innocuous. They are in fact violent. They are in fact instrumental in preserving and perpetuating the very systemic prejudices that they claim not to be able to see.”

Trise tartum sukūrėte menininkių komuną, esate minėjusios, kad veikiate kaip „trigalvis slibinas“. Kuo užsiimate, kai veikiate „viena galva“?

V.G.: Mūsų trio pirmiausiai prasidėjo nuo draugystės. Visos trys esame iš Kauno ir bičiuliaujamės nuo paauglystės laikų.

R.B.: Aš kuriu filmus. Seniai pradėjau ir neseniai baigiau savo ilgo metro debiutą kine. „Rūgštus miškas” buvo filmuotas kormoranų kolonijoje – jau minėtu rakursu iš viršaus. Čia persipynė gamtos dokumentikos, trilerio, komedijos ir siaubo filmo žanrai. Lietuvoje šis filmas pasirodys ekranuose ateinantį pavasarį. Tiesa, ir kuriant filmus neįmanoma veikti „viena galva” – „Rūgštus miškas” atsirado ilgamečio bendradarbiavimo su Dovydu Korba dėka.

V.G.: Šiuo metu išgyvenu solo veiklos ilgesį, norisi grąžinti skolas apleistiesiems žanrams – poezijai ir eseistikai, kurie reikalauja introvertiškesnės ir disciplinuotos rašomojo stalo rutinos. Tad jos, kiek pavyksta, ir laikausi. Visgi viena koja – gal net pusantros – toliau esu kolaboraciniame būvyje: su garso menininku Arturu Bumšteinu ruošiamės savo tarpdisciplininio kūrinio premjerai MO muziejuje, kaip dramaturgė ir vertėja veikiu „Karaliaus Ūbo” projekte „Lėlės” teatre (režisierius – Neville Tranter).

L.L.: Savo asmeninėje praktikoje kuriu situacijas – performansus, instaliacijas. Kūryboje dažnai neapsieinu be muzikos, kuri tampa įrankiu tam tikrų struktūrų, požiūrių ir normų kritikai. Taip pat esu muzikantė ir veikiu improvizacinės muzikos scenoje, iš kurios bandau mokytis bendruomeniškumo ir gebėjimo klausytis.

Kūrėjos. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kokia bendro darbo specifika? Ar kiekviena valdote savo monopoliją, ar darbai yra persipynę?

V.G.: Esame solistės, turime savo monopolius, tačiau mūsų bendradarbiavimo atveju jie tarpusavyje nuolat veikia ir koegzistuoja bendrame poliloge, sintezėje. Kiekvienas mono žingsnis nepraeina pro kitų slibino galvų akis.

R.B.: Mums visoms svarbu programuoti kūrinį iš esmės – nesame vien savų funkcijų vykdytojos, ta virtuvė išties labai bendra. Žinoma, yra darbai ir etapai, kuriuose veikiame pavieniui. Bet paskui vėl maišome kartu, daug diskutuojame…

L.L.: Didelis dėmesys skiriamas su mumis dirbančių žmonių atrankai. Ieškome specifinių asmenybių, charakterių, balsų. Kūrybiniam procesui didelę įtaką daro ir atlikėjai. Tam tikruose etapuose tampame atsakingos būtent už savo sferą, tačiau konceptualiai veikiame visos. Gal todėl, kad kalbame ‘viena kalba’ – autonomijos poreikis net ir nėra labai išreikštas, o jam atsiradus stengiamės, kad atsirastų vietos kiekvienos idėjai ar užmanymui.

2016 metais Venecijos architektūros bienalėje Baltijos paviljonas pasitelkė antropoceno sąvoką trijų valstybių raidai pristatyti, kai ištrinamos gamtos apibrėžimo ribos ir žmogaus veikla suprantama kaip gamtos dalis, o šių metų Pelkių paviljonas kviečia atsigręžti į pamirštą ekosistemą klimato kaitos kontekste. Kaip manote, kodėl šios temos svarbios ir kodėl menas paveikus apie jas kalbėti?

R.B.: Tai karštos temos, bet tuo pačiu ir labai abstrakčios, jas sunku suvokti nepasitelkus mikro naratyvų, bendrybių suasmeninimo. Galbūt dėl to?

V.G.: Ekologijos temų dominavimas meno srityse tiesiogiai atspindi dabartinę mūsų planetos situaciją, kuri yra ekstremali. Tuo pačiu dabar tai pati madingiausia tema ir tinkamų raktažodžių pasitelkimas gali laimėti reikiamus balus vienų ar kitų paraiškų konkursuose (net „Senukuose” pardavinėjami to paties pigaus ir žalingo pluošto jogos kilimėliai su „eko” prierašu, pastebėjau, yra greičiau išperkami už kitus savo taršiuosius dvynius, nepažymėtus „eko” ženkliuku). Manau, jog svarbu „kaip” tos ekologinės temos yra reflektuojamos. Nes jų kiekybė ir ne kokybė gali sukelti tik dar didesnę abejingumo reakciją. Mums rūpėjo antropoceno eros grimasas perteikti lengvai, su humoru ir vos juntamomis apokalipsės priegaidėmis. Be moralizuojančios ar bauginančios intonacijos – neapsimetinėjant, nes pačios, kaip ir dauguma, esame planetos resursų vartotojos. Ir nors internetas pilnas vaizdų su celofanu užspringusiais paukščiais ir jūrų žinduoliais, o nevaldomi gaisrai siautėja net šiaurinėje Žemės dalyje, sąmonė, patyrusi šoką ir iki kaulų persmelkiantį egzistencinį liūdesį bei siaubą, yra neįgali iki galo suvokti visos situacijos mastelio. Be to, žmogus, kaip ir kiekvienos gyvūnų rūšies atstovas, turi įgimtą išlikimo instinktą, tad daugelį jo veiksmų nulemia egoistiška gyvybinė galia. Homo sapiens, nors ir atlikdamas sąmoningus, aplinką tausojančius veiksmus (prausiasi prisukta vandens čiurkšle, kruopščiai atsisako masinės gamybos produktų, rūšiuoja šiukšles) – kita ranka kepa mėsą (arba trina avokadus, išaugintus kitų gyvybės rūšių sąskaita), skraido lėktuvu aplankyti kitoje šalyje gyvenančio/s savo boy/girlfriend ir toliau dauginasi – paskui save palieka ištisą CO2 ūką.

L.L.: Iš tiesų, esame gerokai išvarginę savo planetą, gyvename katastrofiško pertekliaus laikais, tačiau pagreitis be galo didelis ir valdančios struktūros stipriai priklausomos nuo to paties pagreičio. Norėtųsi kad menas ne tik rastų būdus apie tai kalbėti, bet kad tas kalbėjimas būtų girdimas ir matomas platesnei visuomenei.

R.B.: Jei kas nors kalba šiomis temomis pasitelkęs grėsmingą retoriką – mes atsitraukiame, nes jau girdėjome apie tai daug kartų, be to jaučiame, kad tikrovėje mažai ką galime pakeisti. Spekuliacijai stengiamės visai nepalikti vietos – tą vietą mūsų kūriniuose užėmusi ironija, kartu su asmeniškumu ir paprastumu.

****

Venecijos šiuolaikinio meno bienalė rengiama kas dvejus metus ir 2019 metų gegužės 11 – lapkričio 24 pasisveikins jau 58-tąjį kartą. Ji – visų kitų bienalių pradininkė ir vienas prestižiškiausių renginių kultūros srityje. Lietuva joje dalyvauja nuo 1999 metų, tad menininkių trio ir opera-performansas „Saulė ir jūra“ taps vienuoliktuoju Nacionalinio paviljono veidu. Jo komisarais tapo dr. Rasa Antanavičiūtė bei prof. Jean-Baptiste Joly, kuratorė – Londono „Serpentine“ galerijos viešųjų programų kuratorė Lucia Pietroiusti, o kūrinį pristatys Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija. Artimiausia pažintis su Vaiva, Rugile bei Lina – spalio 13 dieną „Menų spaustuvėje“, kurioje bus pristatoma pirmoji 2011-2013 metais trio kurta opera „Geros dienos!“ Po renginio vyks operos vinilinės plokštelės pristatymo šventė.

Rugilė Barzdžiukaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Vaiva Grainytė. Nuotrauka: Darius Jurevičius

Lina Lapelytė. Nuotrauka: Studio Venezia, Xavier Veilhan nuosavybė, 2017