Beatričės Mockevičiūtės paroda „Asukas“ Kompozitorių namuose

Išskirtinės architektūros erdvėse, kurios garsėja dešimtmečiais nepakitusiu interjeru, menininkė apgyvendina pasakojimą apie šias sienas ir grindis lankančius atspindžius. Kompozitorių namuose „Vilniaus galerijų savaitgalio“ proga įkurdintą Beatričės Mockevičiūtės parodą „Asukas“ (suomių k. – gyventojas) galite aplankyti iki spalio 12 dienos.

Parodos lankymas: Darbo dienomis nuo 12:00 iki 17:00 val. Kompozitorių namai, A. Mickevičiaus g. 29, Vilnius Žvėrynas

Renginio organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga

Monika Kalinauskaitė „Asukas“

Kiekvienas vardas yra forma, o kiekviena forma gali daug daugiau, nei jai leidžia vardas. Svečio pėda palieka unikalų žodį, kurio niekas nenuplaus nuo kilimo. Rakto ir spynos šokis labai trumpas, bet taip jie pasidalina paslaptimis, apie kurias vakarais šnabždasi fortepijonai.

Yra viena skaidri spalva, kuri veržiasi pro plyšius ir langus į savo teisėtą teritoriją. Kur įkrenta, ten palieka formą ir atidengia viską, kam turime duoti vardą. Tai sunkus darbas tam, kuris nori apsimesti šeimininku. Mane šaukia ir šitas, ir tas, ir visos tiesios sienos, iš manęs nori, kad paltas būtų paltas, laiptai – laiptais, o šviesa – svečiu. Išeidamas nusprendžiu nebežinoti, kas yra raktas, ir kur tas kilimas, po kuriuo turėčiau jį palikti. Noriu, kad jį pasiimtų miesto, mano ir kambario šeimininkai.

Skaidri spalva gali užgulti ir langą, ir šnervę. Pro tą šnervę ji žiūri atminčiai į akis. Pirmas šeimininkas yra tas, apie kurį galvoju, ir jis pasitinka vesdamas mane mano ranka, lipdamas pas mane mano žingsniu. Saulė kyla. Laiptai kyla. Kyla balso tonas. Kai pradėsiu suprasti, kad šeimininkui nereikia veido, galėsiu atsikvėpti ir svečiuotis. Kol kas laukiu durų, o gal už jų. Nežinau, kurioje pusėje – tikrai pasaulis, bet aš pas save ateinu iš vidaus. Ant manęs kartais spindi ir lyja, ir tai – tik pasaulio pradžia.

Kitos vietos ir patalpos būna išvarpytos atspindžių. Šokliai ir krituoliai, ir kiti daiktavardžiai, kažkas juos renka ir kabina į žodynų bei ženklų sistemas. Tada kažkas ima ir keičiasi, kartais už tai duoda daiktą. Visas miestas pakabintas už pakarpos, surinktas iš plyšių, ertmių, veidrodėlių, ištrauktas pro tikrovės skyles. Visas miestas nebeturi vardo, tik formą: vieną, antrą, dar kitą ir kitokią.

Skaidriausia ta spalva, kuri vietinė. Ji mėgsta atsigulti ir visiškai nesirūpinti, ar aš būnu, ar kas nors iš viso yra. Susiranda ritmą ir pastato tą namą, kuriame galima susitikti kad ir dabar. Čia galima susipažinti su vietos tyla, pasivaikščioti langų rėmais, suskaičiuoti fortepijono dantis ir lubų lenteles. Ten, kur spalva guli, lieka grojantis ženklas. Jis taip pat ritmingas – kaip pasikartojantis jaudulys, kaip visi mūsų lūkesčiai, kaip iš rankų į rankas keliaujanti paslaptis ir visa kita, ką paliečia skaidriausia spalva.

Sukietėjęs skaidrumas yra ta medžiaga, iš kurios nulietas Asukas – šeimininkas, atlaparankis, svetingumo instrumentas orkestro paraštėje. Jis ramus, bet žino, kad niekas nėra valdoma – tik matoma, įvardinama, pasitinkama ir atrandama netyčia susidūrus vietoje ir valandoje. Nei forma, nei spalva nepažįsta valios, o aš vis dar kaip beprotis paflirtuoju su ja. Ateis metas, kai ir valia paliks mane vieną, ir Asukas guos – nėra jokio pasakojimo, kuris baigtųsi, kaip ir jokios formos, kuri tilptų į savo vardą. Jei pavargai, prisimink, kad gali būti tik svečias šviesos namuose. Tada palik darbą – jį pabaigs tavo vardas ir formos kalba.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela