Tapyba netiesiogiai. Pokalbis su Konstantinu Bogdanu jaunesniuoju ir Rūta Vadlugaite

Jau įpusėjęs ruduo atnešė ne tik galybę naujų parodų, bet ir atvėrė duris dar vienai Vilniaus dailės akademijos studentų kartai. Nors kiekvienais metais galima rasti tam tikrų pasikartojimų ir sutapimų, šie buvo ypač derlingi tapybos retrospektyvomis, susijusiomis būtent su buvusiais VDA studentais.: Dar pavasarį iš VDA muziejaus fondų į dienos šviesą buvo vėl išnešti 10 dešimtmečio, kuriems priklauso ir pirmoji VDA magistrantų karta, kūriniai parodoje „Tradicijų ir pokyčių karta“ (KKKC parodų rūmai, kuratorius: Vidas Poškus), be to, personalines parodas surengė minėtai kartai priklausantys, lygiai prieš 20 metų studijas baigę, jau gerai žinomi tapytojai: Eglė Ridikaitė, Solomonas Teitelbaumas, Justinas Vaitiekūnas. Taip pat VDA ekspozicijų salėje „Titanika“ veikė „Penketo“ paroda, nuo kurios pirmojo „pasirodymo“ „Pamėnkalnio“ galerijoje praėjo lygiai 40 metų.

O dabar toje pačioje „Titaniko“ ekspozicijų salėje nuo spalio 26 d. atidaryta „Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų paroda. Tad kad ir kiek apie tapybą jau visur rašyta ir kalbėta, pabandėme į ją pažvelgti „iš vidaus“, būdami visi trys vis dar glaudžiai susiję su akademija: aš – dailėtyrininkė ir du menininkai, jau baigę tapybą: Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, Tapybos katedros dėstytojas, ir Rūta Vadlugaitė, pirmo kurso tapybos magistrė, viena iš JTP finalininkų.

Ieva Baublytė (I.B.): Kaip manote, kokia tapybos situacija yra dabar Lietuvoje kitų menų kontekste? Kokius pastebite pokyčius ar tendencijas?

Konstantinas Bogdanas jaunesnysis (K.B.j.): Tapyba visoje žanrų ar technikų meno įvairovėje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje užima tokią pačią poziciją, tiesiog iki tam tikro laiko ji buvo visų menų karalienė. Jeigu pažiūrėtume istoriškai, visi izmai modernizme formavosi ne literatūroje, muzikoje, o plastiniuose menuose būtent tapyboje. Grafika buvo tik pagalbinis elementas, piešinys išvis buvo ne menas. Nors iš dalies galima teigti, jog šie procesai vyko ir skulptūroje, pavyzdžiui, impresionizmui priklauso Rodenas [Auguste Rodin], ar Bourdell’is [Antoine Bourdelle], nepaisant to tapyba buvo visų izmų vėliavnešys.

Atsiradus naujoms medijoms, konceptualiam menui, performansui, tarpdiscipliniškumas „nukarūnavo“ tapybą. Ilgą laiko tarpą buvo kalbama, kad tapyba mirs, panašiai kaip sakyta – teatras mirs, nes yra televizija ir kinas, tačiau vis dar išlieka autentiško prisilietimo ilgesys arba, kitaip tariant,  tam tikros meistrystės ilgesys, vis dar egzistuojantis visuomenėje. Juk video darbo namie nepasikabinsi. Kaip sako vienas kolega: „Šitas menas – toks, kad išjungi iš rozetės ir jo nebėra, laidą ištrauki ir viskas.“ O tapytojas vis tiek, ką padarė, tas jau kabo – bus elektra ar nebus. Aišku tapybą irgi galima sunaikinti. Visgi dabar tapyba įgijo tokį patį aktualumą kaip ir bet kurie kiti menai, be jokio išskirtinumo, koks anksčiau egzistavo. Kartu ji išlieka aktuali ir bienalėse, ir kituose didesniuose meno renginius. Pavyzdžiui, kad praeitoje „Dokumentoje“ greta visų kitų menų buvo ir tapybos – Morandžio [Giorgio Morandi] paveikslų.

I.B.: 1979-1985 studijavote tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija), bet po studijų kūrėte daugiausia įvairaus pobūdžio konceptualų meną, gerokai nutolusį nuo tapybos. Ar pravertė kūryboje žinios, įgytos tapybos katedroje? Ko ten išmokote? Ir ką stengiatės perduoti savo studentams?

K.B.j: 1985 m., kai baigiau akademiją, aš dar penkis metus tapiau, esu dalyvavęs Baltijos šalių jaunimo trienalėje, kas tuo metu jau buvo tam tikras pasiekimas. Atrodo, dabar ji išaugo į Šiuolaikinę meno trienalę. Joje buvo tapyba, grafika ir skulptūra,  po dešimt, penkiolika autorių iš kiekvienos Pabaltijo valstybės. Po to buvo aštuonių, gal septynių metų pertrauka, kai nieko nedariau. Nežinau, gal buvo etapas, kai nusivyliau pačia tapybos disciplina. Kadangi mano darbinė veikla visą laiką buvo surišta su menais: iš pradžių dirbau Lietuvos dailininkų sąjungoje, paskui Šiuolaikinio meno centre – tai menas buvo visai arti. To metu išsikristalizavo, jog galima kurti ir kitais būdais. Yra toks čekų menininkas Jiri Kovanda, kuris yra visiškas autodidaktas, kuris visko išmoko dirbdamas pagalbiniu darbininku parodinėse erdvėse.

Kalbant apie studijas akademijoje, mes negalėjom tapyti to, ką norėjome, o temos buvo primestos. Iš esmės gyvenome tokioje dualistinėje situacijoje, kai vieną tu tapei namie sau, kitą – institutui, kas dabar yra akademija, ir toks susidvejinimas egzistavo visą laiką. Galiausiai tie, kurie dirbdavo tiktai akademijai, iš jų nieko ir neliko, jie prapuolė, dabar jie yra nematomi, o tie, kurie turėjo tą, taip vadinamą užklasinę veiklą, tai jie ir po šiai dienai kažką daro. Koks Skačkauskas [Algis Skačkauskas] arba Sauka [Šarūnas Sauka] per Studentų meno draugiją vis dėlto surengdavo ne vieną parodą. Tais laikais instituto administracija drausdavo bet kur viešai rodytis ir vienintelis poligonas studentams eksponuotis buvo taip vadinamas tapybos koridorius ir „Studentų meno dienos”. Jų metu vykdavo daugiau diskusijų ir mažesnių, Studentų mokslo draugijos organizuotų, parodėlių, kurias labai palaikė Arvydas Šaltenis. Ten vykdavo daug diskusijų apie meną, apie jo prigimtį ir uždavinius, tikslus, koks jis turėtų ir neturėtų būti.

Kas dabar vyksta ar kas turėtų vykti per peržiūras, tuo metu vykdavo SMD parodų metu, o peržiūros tuo metu būdavo uždaros – mes negalėjome dalyvauti darbų aptarimuose. Vienintelis būdas ką nors sužinoti, buvo pasislėpti kur nors spintoje ir slapta klausytis kaip „profesūra“ dalina pažymius ir komentuoja. Aišku komentarų ten visokių būdavo, niekaip nesurištų su tapyba. Tos diskusijos, paieškos ir galų gale tas supratimas apie tapybą atėjo iš to laiko, todėl galiu džiaugtis tapyba, patirti ją pakankamai profesionaliai. Panašiai kaip muziką žmonės gali patirti ir neturėdami visiškai jokio muzikinio išsilavinimo, bet smagu, kai tas išsilavinimas yra, tada tas patyrimas jau kitokio lygio.

O trečias dalykas, susijęs su akademija, – tai, kad tu įeini į meno sceną, nes žmogui iš šalies tai padaryti tikrai sunku. Dažniausiai žmonės, kurie neturėjo savo draugų ratelio, neturėjo kažkokių dėstytojų, kurie juos pažinojo, kurie galėjo su kažkuo supažindinti, daug sunkiau įsivažiuodavo. Studijuojant įėjimas į meno sceną tampa ne toks komplikuotas.

O ką noriu perduoti? Nenoriu primesti studentams nei savo mąstymo, nei kažkokių techninių dalykų: kad tik taip ir ne kitaip galima kurti. Kviečiu juos daryti tai, kas jiems skauda – kad tai būtų tikri dalykai. Idėja yra pirminė, o kokiomis priemonėmis tą padarys – čia jau studento pasirinkimo reikalas. Bet mokėti pasirinkti mediją yra svarbu. Žodžiu, pirmoj eilėj reikia išsiaiškinti savo prigimtį, kas tau yra artimiausia: ar tu – lyrikas, ar tu – tragikas , ar dramatikas. Pavyzdžiui Švažas [Jonas Švažas] yra dramatikas, romantiškai dramatiškas. Ar tu metafizikas, kaip pavyzdžiui, Morandis [Giorgio Morandi], ar tu esi koks nors ironiškas, kaip koks nors Sližys [Raimundas Sližys]. Tai yra prigimtiniai dalykai, jie yra „atsineštiniai“, juos reikėtų kažkuria prasme išsiaiškinti ir tada bandyti tuos dalykus eksploatuoti. Ir svarbiausia, sakau, yra surasti save, būti tikru ir tada pabandyti eksploatuoti tas savo stipriąsias puses.

Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, Geras kūrinys, 2013. Lazerinė spauda ant A4 formato popieriaus (21 x 29,7 cm)

Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, Silpnas kūrinys, 2013. Lazerinė spauda ant A4 formato popieriaus (21 x 29,7 cm)

I.B.: Rūta, šiemet baigei tapybos bakalauro studijas VDA. Bakalauro darbe rašei, kad nagrinėji tapybos kalbą, kaip būdą tyrinėti tikrovės suvokimo galimybes. Gal gali apie tai plačiau papasakoti? Ar tavo tapybą galima vadinti konceptualia?

Rūta Vadlugaitė (R.V.): Man tapyba yra tarsi konkreti abstrakcija arba atvirkščiai, kaip abstrakti konkretybė. Įvairiai čia galima į žodžius įvilkti, bet viskas yra labai paprasta. Aš  nevertinu, neskirstau, čia konceptualu ar ne. Pati idėja atsiranda procese. Kai esu procese, kurio pradžios nežinau, tam tikru metu kyla tos abstrakčios idėjos, kurias bandau įkūnyti drobėse. Į pačią tapybą žiūriu kaip į problemą, kurią reikia išspręsti. Nuo čia prasideda tolesnis ėjimas ir link sekančių idėjų, ir link konkretesnių vaizdų.

I.B: Kadangi Jūs buvote Rūtos kūrybinės dalies vadovas, ką galite pasakyti apie jos kūrybą?

K.B.j: Man atrodo, kad Rūtos stiprumas yra tame, kad ji gerai išnaudoja pačią mediją. Dabar dominuoja tapyba, kuri prasminį lauką sukuria tuo, ką ji vaizduoja, ta prasme pačiais nutapytais vaizdiniais. Ten gali būti pats nutapymas ekspresyvesnis ar realistiškas, ar dar koks nors, bet kuriuo atveju, ten skaitai prasmes iš to, kas nutapyta. O jos atveju ta prasmė nėra iliustratyvi. Jeigu ji tapo eglyną, tai ji jį tapo labai asociatyviai. Nežinau, iš kur tai atėjo, bet ji pastebi, kad drobė yra austa eglute ir tas eglutės raštas iš pirmo žvilgsnio gal ir nelabai matosi, nes – kas gi žiūri į drobės raštą? Visi laukia kažko, kas turėtų būti ten pavaizduota, o ji nevaizduoja – Rūta mato tą plokštumos raštą, kurį sudaro pats drobės paviršius. Tas raštas nėra uždengtas gruntu, jis yra tik paklijuotas, todėl persišviečia per klijus ir matosi. Tą paveikslą aišku atrakina pavadinimas – „Eglynas“. Tai – visiškai iš medijos ateinantys dalykai. Jai teptuko nusprūdimas, pamatymas, nutekėjimas, krypčių susiliejimas gali kelti labai įdomių asociacijų ir tam tikrų dviprasmybių.

Mes su Rūta bendravom su tokiu profesoriumi iš Danijos Glenn Sorensen, kai jis buvo atvažiavęs į Lietuvą. Jis buvo komisijoje, kai Adomas Danusevičius gynėsi doktorantūroje. Adomas, kiek žinau, irgi grįžo prie tapybos esmės paskutiniuose savo darbuose. Jam tas pozicionavimasis vaizdiniais, kurie buvo pakankamai tapybiškai nutapyti: sportuojantys vyrai ar besimankštinantys, pasidarė mažiau įdomūs, nei pati medija. Rūtai irgi yra labai svarbi medija, aišku, ji tą išnaudoja kita tematika. Grįžtant prie Gleno Sorenseno, kai mes kalbėjom apie belgų, olandų tapybą, man įstrigo jo pasakymas apie du kraštutinius olandų tapytojus – tai Raoulį de Keyserį iš vienos pusės ir Lucą Tuymansą iš kitos. Tuymansas yra būtent tas pakankamai tapybiškas, jis operuoja prasmėmis, kurias nutapo, o de Keyseris operuoja prasmėmis, kurios glūdi pačioje tapyboje, jam įdomus ne tik pats vaizdinys, bet kaip jis paklūsta tapybai, pačiai medijai.

Kalbant apie lietuvišką kontekstą, tai dabar dominuoja Tuymanso tradicija, gal todėl, kad kai kurie dėstytojai labai jį mėgsta, dažnai cituoja jį, rodo, o de Keyserio tradicija  lyg ir yra truputį pastumta į šoną. Iš kitos pusės, man smagu, kad, pavyzdžiui, Rūta sugebėjo kažkaip atsiskleisti būtent taip. Galiu pasakyti net ir tie, kurie galbūt palaiko tą dominuojančią poziciją, mato, kad geras kūrinys gali būti ir kitoje strategijoje padarytas, svarbiausia pasiektas geras rezultatas.

Rūta Vadlugaitė, Eglė, 2016. Drobė, aliejus, 72×93 cm

I.B.: Daugelį metų dėstote Vilniaus dailės akademijoje, kas pasikeitė per tą laiką, o kas vis dar išlieka? Kokie žmonės renkasi tapybos studijas? Kokius klausimus dažniausiai gvildena?

K.B.j: Nežinau, kas renkasi ir mane visą laiką stebina – kodėl. Jų reikia klausti. Čia gal pašaukimo dalykai. Kai aš mokiausi, pavyzdžiui, menininkai tada buvo cool, o dabar menininkas yra truputį  frykas. Tapytojas tada buvo pats cooliausias menininkas, na dar vienas kitas skulptorius, bet vis tiek tapytojas buvo labiau. O dabar menininko statusas visuomenėje yra labai kritęs. Visuomenė džiaugiasi tais menininkais, na kaip, kad kaime turi būti kažkoks kvailiukas, ar juokdarys dvare, kuris gali pasakyti teisybę, bet netiesiogine kalba ar dar kažkaip. Bet iš esmės nelabai rūpi jai kultūra ir menas Lietuvoje, ypač politikams, nors eskaluoja visai priešingai.

O dėl pasikeitimo, tai aišku, kad akademija keičiasi. Kai aš mokiausi, man būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad bus galima mokytis taip, kaip dabar studentai gali. Bet aš manau, kad vis tiek galėtų būti daugiau pokyčių, būtų galima kompleksiškiau žiūrėti į menininko išsilavinimą, kad tai būtų galbūt labiau tarpdisciplininis užsiėmimas. Visgi visi tie šokinėjimai ir laisvė daryti, ką nori, kartais veda prie paviršutiniškumo. Negaliu tiksliai pasakyti, kad tas susiskirstymas katedromis yra blogis ar atvirkščiai, bet tolerancijos ribos yra pakankamai didelės. Net ir toje pačioje tapybos magistrantūroje ar net bakalaure, žmonės gali daryti įvairius dalykus. Galų gale, jeigu ir esam mes kažkiek užstagnavę, yra galimybė važiuoti mokytis į užsienį, metus ar pusę metų. Kas irgi labai gerai – galima įvertinti. Šiaip čia reikėtų studentų klausti, kaip jie mato. Kiek aš girdžiu, kiek aš matau, tai jie randa ir pliusų, ir minusų.

I.B.: Rūta, jau minėjau, kad tavo tapyba tiek per gynimus, tiek anksčiau, per peržiūras, išsiskirdavo iš kitų daugeliu aspektų. Galbūt, todėl tave gana anksti pastebėjo galerija, šiemet pradėjai bendradarbiauti su „Contour Art Gallery“, kuri tave pristatė šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’17. Kaip vyko šis procesas?

R.V.: Atrodė, kad tai neįmanoma. Bet būti pastebėtam, manau, gali būti svarbu, nes tai skatina tolimesnį vytymąsi. Stojau į tapybą, nes labai norėjau to mokytis. Aišku, kai stojau, neapskaičiavau visko į ateitį, iš ko aš gyvensiu ateityje.

I.B.: O kaip Jūs manote, kiek jaunam menininkui svarbu užmegzti ryšius su galerija?

K.B.j.: Galerija yra visada gerai, tiktai svarbiausia nepapulti į galerijos spąstus, ypač jeigu ji ypač siekianti pelno. Jeigu tavo darbai staiga tampa perkami, galerija nori, kad jie būtų tokie patys, kad jie nebūtų blogesni, kad jų būtų daug daugiau ir kad nebūtų eksperimentų, kažkokio ieškojimo, nes tas ieškojimas nebūtinai veda į komercinę sėkmę. Čia nuo žmonių priklauso, nuo santykio tarp galerininko ir menininko. Bet kuriuo atveju menininkui yra lengviau, jei kas nors kitas už jį „vadybina“ tuos reikalus: parodų, skolinimo, pardavimo ar transportavimo. Aišku, ji už tai pasiima tam tikrą pinigų dalį, bet manau, kad tai nėra blogai. Vienintelis pavojus, „nepapulti“ į tuos komercijos spąstus.

I.B: Kiek svarbu, kad pats meno kūrinys būtų techniškai kokybiškas?

K.B.j: Jeigu tu esi profesionalas, tai turi padaryti tokį darbą, kuris atitiktų tuos technologinius standartus. Meno kūrinys, jeigu tu jį parduoti, vis tiek tampa preke. Antras dalykas, žmonės meno kūrinį perka ne kiekvieną dieną, net kolekcininkai galbūt perka po 10-15 kūrinių per metus. Šiaip žmonės dažnai per penkis metus tik kartą ką nors įsigyja. Tai nėra kažkokia duona, kurią gali nusipirkti, truputį padžiūvusią ir paskui kažkaip į mikrobangę įdėti: atsigaivins – suvalgysi, ar džiūvėsius padarysi. Neretai žmogus tikisi, kad vaikai tą daiktą pasikabins, ypač jeigu tai yra originalas ir sumokėjo nemažus pinigus, todėl jis turėtų būti padarytas, kad nesunyktų per 20 metų.

Papasakosiu dar istoriją, kurią kartais pasakoju studentams. Tarybiniais metais atvažiavo iš Japonijos tokie meno „pirkliai“ ar kaip čia juos pavadinti, kurie turėjo kažkokius salonus ir ten tapybos kūrinius pardavinėjo visuomenei. Tapybos sekcija paskelbė, kad atvažiuoja japonai, atvežkite darbų, jie rinksis. Nežinau, kiek tame tiesos, nes aš pats ten nebuvau. Žodžiu atvažiavo japonai ir pirmas dalykas, ką jie padarė – tai visus darbus atsuko nugaromis, absoliučiai visus. Net nežiūrėję jų priekio, visus, kurie buvo nešvariais porėmiais, su sutepta antra puse, aliejaus persigėrę, kitaip tariant, visus brokuotus technologiškai atmetė iš karto. Tik tada atsuko antrą pusę ir rinkosi iš to, kas po to ten liko. Buvo ten tam tikro nepasitenkinimo menininkų tarpe, kurie teigė, kad menas aukščiau. Dėl meno kokybės galima ginčytis, tarpininkai negali garantuoti meno vertės, bet ką jie gali garantuoti, tai kad bus kokybiškas darbas bent technologine prasme.

Konstantinas Bogdanas jaunesnysis, As Much Art (Tribute to L. Weiner), 2011. Lazerinė spauda ant A4 formato popieriaus (21 x 29,7 cm)

I.B.: Rūta, tavo darbuose išsiskiria pačios drobės, medžiagos dažnai ne vienspalvės, pilkos kaip dažniausiai mes įpratę matyti, o su tautiniais raštais. Nors jos matomos tik kitoje paveikslo pusėje, gal tai turi tau kokią nors reikšmę?

R.V.: Viskas prasidėjo nuo to, kad naudojau medžiagas tokias, kokias turėjau. O, pavyzdžiui, „Eglyne“ (2017), aš specialiai panaudojau tam tikro audimo drobę. Tas darbas tapo kaip atspirties tašku dabartinėms mintims, ką norisi realizuoti ir kas jau pradėta. Dar vieną darbą sukūriau [Be pavadinimo (dumblis), 2016] gal praeitą vasarą, tai gal netgi nuo jo viskas prasidėjo… Ten – dumblis, želatina ir parinkta tinkama drobė. Kūrinio gimimas prasideda nuo to, kad tu turi dalykus ir ilgai į juos žiūri, mąstai ape tai. Po to kažką uždedi, ar pamatai, ar ne… Tiesiog pirmiausia vaizdas kuriasi akyse. Po to jau bandai jį nutapyti, ar suklijuoji, ar tiesiog įtvirtini. Vaizdas randasi procese. Nebūna taip, kad sugalvoji nekintamą vaizdinį  ir jį nutapai. Taip niekas nepasidaro. Aš turiu visada numatyti daug galimybių prieš pradedant tapyti, kaip būtent tas vaizdas, ar ta abstrakti idėja, su kuria pradėjau, gali pakisti darbo metu. Kai matau daugybę pokyčio variantų, tada galiu pradėti tapyti. Tu turi labai daug įsivaizduoti, nes neišeina kitaip – tokiu atveju dažniausiai viską nuvalau, nes man lieka neaišku, kodėl aš pradėjau, kodėl man tai svarbu.

Tai su tuo darbu [Be pavadinimo (dumblis), 2016] taip ir buvo: pasidėjau drobę,  pastebėjau jos linijas, natūralią spalvą ir iš to susikuriančią erdvę. Viskas, man to užteko. Ten buvo visko, ko reikia. Tai tas principas – tapyba kaip idėja – tada ir pradėjo formuotis.

Rūta Vadlugaitė, Eglynas, 2017. Drobė, aliejus, 48,5×56,5 cm.

K.B.j: Tai ką mes matome „Eglyne“, vėlgi konkrečiai surišta su konkrečia medija ir su paviršiumi – tai nėra tiesiogiai tapyba, nes mes tapybą iš karto įsivaizduojam: dažai, dažų klojimas. Vėlgi tapybos paveikslas turi paviršių, koks tas paviršius bus: ar jis bus drobės, ar jis bus medinis, ar jis bus ant stiklo, kaip Jugoslavų primityvistai tapydavo, ar ant metalo tos medžiagos yra įvairios. Rūta pasirinko drobę, labai konkretaus audimo ir ji naudoja paviršių be dažų, bet vis tiek tas paviršius yra tapybos dalis. Tai šiuo atveju yra išnaudojama pati medija, todėl ji ir sakė – tapyba kaip idėja. Medija jai sufleruoja labai daug sprendimų, ar kairiau patraukti ar dešiniau patraukti, ar storiau patepti ar ploniau, ar prasišviesti turi. Jos darbuose taisymo mažai, gal jo ir yra, bet jis nesijaučia, ir taip vaizdo autentiškumas išsigrynina.

Rūta: Dar galėčiau pridėti, kad per patį tapybos procesą bei padarytas klaidas ir atsiranda vis kitos idėjos kūrybai. Jeigu matau, kad su pradėtu darbu viskas yra blogai, tuomet jį nuvalau, nuimu drobę nuo porėmio. Dažnai būna taip, kad suklydimai, arba darbo nuvalymas pasiūlo kitas idėjas ir tą „sugadintą“ drobę  galiu vėl išnaudoti naujai. Klaida, dažnu atveju, man yra naujas atradimas. Klaida yra kitas takelis, kurį reikia praminti, kad vėl eičiau taku.

Rūta Vadlugaitė, Be pavadinimo (dumblis),2016. Drobė, želatina, jūržolė, 35×46 cm

I.B: VDA vidiniame kieme kabo jūsų kūrinys „Lenta“, kuriame parašyta: „Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas.“ Ir visai neseniai visai greta, tame pačiame kieme atsirado dar vienas užrašais „Man taip liūdna, kad nieko naujo negaliu pasakyti”. Man šie du kūriniai tapo neatsiejami vienas nuo kito. Ar tikrai visos temos jau išgvildentos? Be to, tikrai didelė dalis baigusių menų studijas, taip ir netampa  menininkais. Kaip manote nuo ko tai priklauso?

K.B.j.: Priklauso nuo tikėjimo tuo, ką darai. Ir antras dalykas – palankiai susiklosčiusios aplinkybės. Bet pirmiausia reikia tikėti tuo, ką darai. Šiaip, be abejo, pasakyti ką nors naujo yra be galo sunku. Blogo meno ir ypač vidutiniško yra labai daug, graužaties dėl to irgi, bet ji egzistavo visada. Iš to aš kildinu bohemą, nes būtent iš nepasitenkinimo atsiranda gėrimas, lėbavimas. Ne iš džiaugsmo tikrai, o iš egzistencinio nerimo, iš nepasitenkinimo ar dar kažko. O ta menininkė, kuri taip užrašė, tiesiog norėjo papirkti visus savo nuoširdumu. Ji parašė tai, ką jaučia. Tai yra krizės iššauktas meno kūrinys ir tai nieko blogo. Kaip aš visada sakydavau, jeigu tu nežinai, jeigu tu abejoji, tai bandyk tada parodyti tas abejones. Pats geriausias meno kūrinys iš krizės sukurtas – Felinio [Federico Fellini] 8 1/2 (1963) – tai  filmas apie blaškymąsi, apie krizę, apie neturėjimą, ką pasakyti. Nors tas kūrinys [užrašas keramikų kiemelyje] savo forma yra labai paprastas ir primityvus, nėra tiek rafinuotas kūrinys kaip Fellini filmas. Nesakyčiau, kad jauna karta neturi ką pasakyti. Tikrai turi ir turės visą laiką. Mes nežinom kaip, mes neturim recepto, kaip tai turėtų vykti, mes galim kažkaip galbūt nuspėti, bet tas upelis visą laiką tekėjo ir tekės.

I. B.: O jeigu kalbant kokrečiai apie tapybą?

K. B.j: Irgi tas pats. Kiekvieno prigimtis yra kitokia ir laikmetis daro savo poveikį. Vienaip buvo žiūrima ir tapoma prieš skaitmeninę, technologinę visuomenę, o dabar tai visiškai kitaip atrodo. Nuėjus į VDA akademijos muziejų galima pamatyti, kad 1995 m. tapyba žiauriai skiriasi nuo 2015 m. tapybos, nors mes jau gyvenome toje apačioje sistemoje, ta prasme laisvoje valstybėje ideologine prasme, o tie darbai savo turiniu ir forma pakankamai ženkliai skiriasi. Taip, kad aš nemanau, kad nėra ką pasakyti.

R.V.: Žmonės tarsi gali kalbėti apie tą patį, bet tai bus pasakoma vis kitaip, kita „intonacija“. Dėl to negali būti tas pats. O  tas egzistencinis nerimas ne kartais aplanko, bet jis visada yra. Aš kas dieną jaučiu dienos svorį: laiką ir tai, ką norėčiau per jį nuveikti. Dėl to kas dieną būtina ieškoti to balanso, kad galėtum normaliai gyventi.

Iliustracija viršuje: Rūta Vadlugaitė, Ne galiu, 2016. Drobė, aliejus, 80×100 cm.

Rūta Vadlugaitė, Dieną, naktį, 2016. Drobė, aliejus, 142×112 cm

Rūta Vadlugaitė, Popierinis laivelis – karūna, Karūna – popierinis laivelis, Popierinis laivelis, Karūna, Vanduo,2017. Drobė, aliejus, 50×104.5 cm

Rūta Vadlugaitė, Žvilgsnių talpykla, 2016. 62,5×50 c,