„The Rooster Gallery“ meno mugėje „ArtVilnius’17“ pristato jaunų tapytojų kūrybą

Birželio 8–11 dienomis The Rooster Gallery dalyvauja tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje ARTVILNIUS’17 ir pristato naujausius šešių galerijos menininkų darbus. Ekspozicija atskleidžia jaunajai lietuvių tapytojų kartai būdingą vizualinės raiškos įvairovę ir konceptualią prieigą prie tapybos bei jos istorijos.

The Rooster Gallery siekia ne tik pristatyti jaunosios lietuvių tapybos aktualijas. Ekspozicijose galerija nuolat reflektuoja šios meno srities istoriją ir atskleidžia įvairius jos aspektus. Šįsyk The Rooster Gallery ekspozicija skirta baltajam kubui – taip meno pasaulyje simboliškai vadinama neutrali balta parodų erdvė. Iš Niujorko moderniojo meno muziejaus (MoMA) išplitęs į viso pasaulio muziejus ir privačias galerijas, nepaisant kritikos ir kontroversiškų vertinimų, baltasis kubas jau beveik šimtmetį išlieka dominuojančia ekspozicijos forma. Ekspozicijos architektūra permąsto baltojo kubo sąvoką ir atkreipia dėmesį į jos ideologiją. Tačiau svarbiausia lieka abstrakti, dekontekstualizuota, vizualiai išgryninta, švari ir kone sakrali erdvė, tampanti idealia vieta eksponuoti tapybą ir mėgautis ja.

AUKSĖ MILIUKAITĖ sluoksniuoja istorinės tapybos, šiuolaikinio meno, populiariosios kultūros elementus ir asmenines patirtis ir kuria kompleksiškas, dažnai absurdiškas vizualines situacijas. Jose ji kvestionuoja kūrėjo ir meno institucijų autoritetą bei tyrinėja kūrybinių įtakų mechanizmą. Greta tapybos darbų, eksponuojamas jos piešinių ir paveikslų koliažas, atveriantis menininkės kūrybinio proceso užkulisius.

ADOMO DANUSEVIČIAUS kūryboje jungiasi lyčių teorijos įžvalgos, politiniai ir konfrontaciniai siekiai bei intymūs asmeniniai pasakojimai. Vienas iš pirmųjų Lietuvos dailėje pradėjęs nagrinėti vyriškumo temą, naujausiuose darbuose A. Danusevičius į ją žvelgia per kempo (angl. camp) estetiką, aukštinančią stilizaciją, perteklių, manierizmą. Menininkas pasitelkia kempo raišką dekonstruoti kultūroje įsigalėjusiems vyriškumo vaizdiniams, atskleisti jų dirbtinumą.

KRISTINOS ALIŠAUSKAITĖS paveikslai trina ribas tarp apčiuopiamo ir įsivaizduojamo bei balansuoja tarp kinematografijos, sapno ir tikrovės. Kompozicijose vaizduojamas žmogaus kūnas netenka fiziškumo ir atlieka ženklo ar simbolio funkcijas. Tapytojai jis tampa įrankiu tyrinėti įvairius žmogaus tapatybės ir psichologijos aspektus.

ANDRIAUS ZAKARAUSKO kūrybos centre atsiduria pati tapyba ir jos fizinis kūnas. Jis susitelkia ties pagrindiniais tapybos elementais – potėpiu, spalva, šviesa, drobės paviršiaus plokštuma – ir paverčia juos paveikslo siužeto dalimi. Pats menininkas tampa ir kūrėju, ir stebėtoju, ir kūrybos objektu. Greta vis išryškėja moters ir vyro santykių linija, papildant pagrindinę temą jausmingais, lyriškais impulsais.

EGLĖS KARPAVIČIŪTĖS tapybos objektas – vizualioji kultūra. Pagrindiniai jos darbų motyvai yra meno kūriniai, parodų vaizdai, architektūros objektai ir kiti kultūriniai artefaktai bei reiškiniai. Pertapydama kitų menininkų darbus, ji išreiškia abejones originalumo sąvoka, menininko statuso svarba, paliečia meno pristatymo ir jo vartojimo klausimus.

VITOS OPOLSKYTĖS kūrybinių ieškojimų atspirties taškas – interjeras. Jos vintažinės stilistikos darbuose pinasi realių interjerų fragmentai ir siurrealistiški elementai, sugyvena kasdieniai ir keisti objektai, jungiasi individuali mitologija ir universalūs simboliai, asmeninė patirtis ir kolektyvinė atmintis. Taip menininkė nagrinėja santykį tarp realybės ir fikcijos, skatina suabejoti tuo, kas tikra, ir pasitikėti efemeriškomis vizijomis.

Iliustracijoje: A. Miliukaitė, Before departure to Mars (The caretaker – Libet’s delay), 2017