Kūrybos pristatymas ir apskritojo stalo diskusija "Darymo” politika ir praktika" "Rupert" centre

Liepos 27 d. 17 val. Rupert centre (Meškeriotojų g. 33, Vilnius) vyks kūrybos pristatymas ir apskritojo stalo diskusija „Darymo” politika ir praktika„, kurioje dalyvauja Augustas Serapinas, Elena Narbutaitė, Viktorija Rybakova, Vytenis Burokas. Diskusiją moderuoja  Ali Eisa (Moderatorius) ir Shama Khanna (Tiesioginis respondentas).

Šis renginys suburs šiuolaikinių menininkų grupę, kurie pristatys ir aptars savo darbus tyrinėjimo, plėtimo(si), komplikavimo, įsivaizdavimo naujai ir ‘darymo’ ribų kontekste. Jų darbai pateiks sudėtingų sąvokų – kas ir ką ‘darymą’ gali apimti, o taip pat apie patirtį ir pasirodymą bei kaip tai supranta publika. Jie tirs įvairius procesus ir medžiagas: paslėptų erdvių formavimą, intymumą ir kontempliaciją (Serapinas); šviesą, techno-mokslinius išradimus ir nuovoką (Narbutaitė); knygų ir archyvų architektūrą (Rybakova); mikrobus, socialines aludarystės istorijas ir generatyvinę būklę – apsvaigimą, svaigulį (Burokas). Renginyje taip pat bus ir tiesioginė reakcija į kūrybą ir diskusiją, kuri atsiskleis per kuruojamas nuotraukas, toliau tiriant ryšį tarp ‘darymo’ ir skaitmeninio bei techninio tarpininkavimo potencialo (Khanna).

Pastaraisiais metais matyti padidėjusi ir pasikeitusi „Making“ reikšmė kaip vertingos, šiuolaikinės, sociokultūrinės praktikos. Tai yra akivaizdu iš populiarių materialių praktikų atgimimo ir padaugėjimo, tokių kaip amatai ir amatininkystė, skaitmeninė ir asmeninė gamyba, diletantizmas, pasidaryk-pats kultūra (angl. DIY), presumerizmas (profesionalus vartojimas). „Making“ taip pat išplėtojo reikšmingą trauką ir kritišką dėmesį per akademines sritis, tokias kaip socialiniai mokslai, plėsdamas teksto pirmenybę, įtraukiant vizualias, sensorines, gyvas ir išradingas sąvokas kaip lemiamas tyrimo plėtojime.

Tačiau tokių praktikų pavadinimas „Making“ sukelia gausybę klausimų ir svarstymų. Kalbant plačiąja prasme, atsižvelgiant į tokį „Making“ praktikų platumą ir heterogeniškumą, ką gi šis dažnai šnekamosios kalbos (colloquial) bet kartu ir išsiskiriantis terminas pažymi ir nurodo?

Ar jis užfiksuoja pasidalintą žmogišką rankos jautrumą tolimesniame materialumo tyrinėjime ar sudėtingesnę, netiesioginę gebėjimų ir technikų konsteliaciją? Kas yra ypatingo ‘gamintojo’ ir ‘medžiagos’ santykyje, kokie veiksmai, procesai ir darbai turi būti atlikti? Kaip tai gali prisiimti ar mesti iššūkį normatyviniam, humanistiniam, esencialistiškam subjektyvumo ir tarpininkavimo supratimui? Atsižvelgiant į kapitalistinės produkcijos viršenybę, kuri taip visapusiškai aprūpino šiuolaikinį pasaulį, kaip „Making“ susikerta, susipina, įsikiša ar skiriasi nuo šių platesnių socio-techninių sąlygų? Jei „Making“ iškelia į pirmą vietą fizinių medijų produkciją ir eksperimentavimą, kaip tai sudaro žinių produkcijos būdą? Ar tai yra perteklius, atsisakyme ar opozicija lingvistinių formų konvencionalumui? Ar tai iškelia medžiagos sudėjimo ir neigimo problemą kaip būtinai fizinę, kaip priešingą materialumui, spekuliatyvumui ar kitam?