Fotoreportažas iš Gyčio Skudžinsko parodos „12 fotografijos tiesų“ VDA „Titanike“
artnews.ltSausio 27 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, I aukšte (Maironio g. 3) atidaryta Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“. Vasario 12 d. bus surengtas parodos uždarymo vakaras.
Pasak kultūros kritiko Jurij Dobriakov „Gyčio Skudžinsko fotografinę metodiką ir filosofiją galima pavadinti fotografijos metafizika ar net fotografijos rentgenologija. Atvaizdas kaip toks jam praktiškai neįdomus; kur kas labiau autoriui rūpi jo viduriai, vidinis veikimo mechanizmas, arba vieta tam tikroje platesnėje kontekstualioje sistemoje. Neretai fotografija kaip fizinis objektas apskritai dingsta iš menininko darbų, užleisdama vietą į ją nurodantiems kitokios rūšies ženklams – pavyzdžiui, tekstui. Kitaip tariant, autoriaus kūryboje svarbūs ne konkrečius atpažįstamus realybės fragmentus fiksuojantis atvaizdai, o nematomi ryšiai tarp atvaizdų, jų reikšmių ir kontekstų, tų kontekstų paribių bei išvirkščiųjų pusių, skirtingų fizinių ir įsivaizduojamų erdvių, suvokimo ir matymo automatizmų bei klišių.
Dėl tokio kūrybos pobūdžio galima teigti, kad Gytis Skudžinskas yra veikiau ne fotografas, o konceptualus fotografijos tyrinėtojas. Jo metodiška ir nuosekli, gal net beveik moksliška prieiga greičiausiai tiks ne visiems, bet neabejotinai pradžiugins kiekvieną iš fotografinio fetišizmo stadijos išaugusį žiūrovą, kuriam toks fotografijos skrodimas teikia ne mažiau malonumo nei bet koks efektingas fotografinis atvaizdas.
Be to, autoriaus fotografiniai tyrimai nėra tokie formaliai rimti ir sausi, kaip galėtų pasirodyti. Jiems būdingas ir beveik pankiškas humoras. Iš esmės kone kiekvienas jo darbas yra savotiškas trumpas anekdotas apie fotografiją, jos istoriją, kanonus ir šiuolaikinę situaciją, kurio prasmė yra nesunkiai perskaitoma išmanantiems kontekstą. Čia nerasime daugiaprasmiško mistifikavimo ir konceptualistinių detektyvų – reikšmė dažniausiai yra labai aiški ir paprasta, bet tuo pačiu ir anekdotiškai taikli. Tokiu būdu menininkas parodo, kad fotografijos reikšmingumą galima parodyti išvengiant besąlygiško jos garbinimo, o toks fotografijos vidurių preparavimas kaip tik leidžia maksimaliai prie jos priartėti.
Nesunkiai atpažįstamas mąstymo apie fotografiją būdas puikiai jaučiamas kiekviename atskirame Skudžinsko darbe ar cikle, tačiau geriausiai susipažinti su jo fotografijos paribių pasauliu galima matant menininko kūrybos visumą ir įvertinant visą spektrą nuo „pažodinės“ (ciklai Daily Setup, Be pavadinimo (Susan Sontag. On Photography), Transparantai. Artist Statement ir kt.) iki labiau metaforiškos (Albumas, Retušas, Tyla) prieigų.“
Parodoje „12 fotografijos tiesų“ pristatoma 12 kūrinių ciklų (nuo 1 iki 18 kūrinių), skirtingais aspektais nagrinėjančių atvaizdo suvokimo modelius bei galimybes pervertinti ir perkurti pirminius fotografinius šaltinius.
Gytis Skudžinskas (g. 1975) yra menininkas, grafikos dizaineris, parodų kuratorius. Parodose dalyvauja nuo 1999 m., o kūrybai dažniausiai renkasi fotografiją, instaliaciją ir garso meną.
Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, 2015
Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, 2015
Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, 2015
Gytis Skudžinskas, Infospalvos, 2009
Fotografijų serijos sukūrimo pagrindas – informacijos, pateikiamos oficialiose TV naujienų laidose, ir visuomenės požiūrio ir nuostatų neatitikimas (ši takoskyra itin ryški internetinių informacijos portalų komentaruose). Paprastai šiandienės komunikacijos priemonėmis perduodamas milžiniškas informacijos kiekis neleidžia nuosekliai įsisavinti, klasifikuoti ir suteikti vertės konkrečiai informacijai, o iš to, kas lieka atmintyje, kuriamas individualus ir specifinis pasaulėvaizdis.
Pinhole kamera užfiksuojama pilna konkrečios televizijos naujienų laida, nuo jos pradžios iki galo. Techninė darbo charakteristika skleidžiasi kaip viešos medijos (televizija, kartu ir naujosios medijos simbolis) transformacija į asmeninį dienoraštį (autorinė knyga, klasikinė informacijos perdavimo priemonė)
Pirmą kartą rodyta parodoje „Asmeninė kalba“, Klaipėdos parodų rūmai, Klaipėda. 2009. Kur. I. Kazakevičius
Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, 2015
Gytis Skudžinskas, Backgrounds, 2011-tęsiamas
Fotografijos darbų serijoje „Backgrounds” tiriamos fotomenininkų studijos, kuomet jose nevyksta fotografavimo procesas. Čia stebėjimo objektu tampa fotoproceso aplinka (tiksliau – fotostudijos fono erdvė), legitimuojanti fotografuojamo objekto išskirtinumą, fotografijos vertę ar net fotomenininko statusą. „Išlaisvintas” nuo tiesioginės paskirties fotografinis fonas tampa nepažinia erdve, bet kartu yra prisodrintas reikšmių, suteikiančių savaime svarbios ir įprasminančios zonos statusą.
Pirmą kartą rodyta personalinėje parodoje „Regėjimo pratimai“, Kauno fotografijos galerija, Kaunas. 2012
Gytis Skudžinskas, Retušas, 2014
Retušuodamas skaitmenines fotografijas, vietoje kompiuterinės pelės kilimėlio naudoju sidabrinį fotopopierių. Baigęs darbą išryškinu popierių, kuriame išryškėja tik fotografijos tvarkymo ir tobulo atvaizdo siekiamybės pėdsakai. Pati retušuota fotografija lieka nematoma.
Pirmą kartą rodyta parodoje „Fotografijos grūdas“, Kauno fotografijos galerija, Kaunas. 2014. Kur. J. Dobriakov
Gytis Skudžinskas, Albumas, 2013-2014
Autorius parodos lankytojams pasiūlo savotišką fotoatspaudo pervertinimo žaidimą. Paprastai svarbiausia vizualinė informacija, šiuo atveju lieka nežinoma ir tik verbalinės nuorodos bei laiko slinkties ženklai suvokėjui leidžia atkoduoti pranešimų turinį. Taip kiekvieno lankytojo perskaityta kūrinio versija tampa unikalia ir neperadresuojama.
Pirmą kartą rodyta personalinėje parodoje „Albumas“, K. Varnelio namai-muziejus, Vilnius. 2014
Gytis Skudžinskas, Albumas, 2013-2014
Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“, 2015
Gytis Skudžinskas, Be pavadinimo (Susan Sontag. On Photography), 2011
Retušuota Susan Sontag knyga „On Photography” (first edition, Random House Publishing Group, 1978).
Rodoma pirmą kartą.
Gytis Skudžinskas, Infospalvos, Portretai, 2009
Gytis Skudžinskas, Pasisavintos trajektorijos, 2005
2001-ais secondhand’e perkant padėvėtą skaidrių projektorių kartu buvo įsigyta ir kažkokios vokiečių šeimos kelioninių skaidrių kolekcija. 2005 m. ši skaidrių kolekcija tapo performanso „Pasisavintos trajektorijos” pagrindu.
Užfiksuotų kelionės įspūdžių kolekcija – galios praktikavimo aspektas, glaudžiai sietinas su užkariavimo praktika. Uždavinys surinkti tokią kolekciją prieinamas toli gražu ne kiekvienam, taip konstruojamas išskirtinumo ir galios įvaizdis. Performanso metu atlikėjai savinasi kito galios įrodymus daug autentiškesniu principu – spontanišku piešiniu. Geopatirtys palaipsniui klojamos viena ant kitos, papildydamos vienos kitas sukuria metažemėlapį iš antrų rankų.
Pirmą kartą atlikta festivalyje „Virus X“, Šiaulių dailės galerija, Šiauliai. 2005
Dokumentacija šilkografijos būdu atspausdinta 2014. Kur. V. Kinčinaitis
Gytis Skudžinskas, Transparantai. Artist Statement, 2014-tęsiamas
Tekstai apie fotografiją nuolat plintantys aplinkoje, perduodami iš lūpų į lūpas, atkartojami ir cituojami socialiniuose tinkluose, perrašomi žurnaluose ir albumuose neretai praranda savo autorystę ir tampa visuotinai priimtinomis deklaratyviomis fotografijos tiesomis.
Pirmą kartą rodyta personalinėje parodoje „Kelios fotografijos tiesos“, „Si:said gallery“, Klaipėda. 2014
Gytis Skudžinskas, Dokumentacija (The Perfect Shot), 2013
Iš atpažįstamų, bet susiliejančių fotokamerų garsų sukonstruotas ritmiškas garso koliažas priverčia visą laiką girdėti fotografijos alsavimą, bet neleidžia jos pamatyti.
Pirmą kartą rodyta vienos dienos akcijoje „Pauzė“, Prospekto galerija, Vilnius. 2013
Gytis Skudžinskas, Vėliavos, 2011
Heraldikos koloristika. Fotografuojamos įvairios pasaulio vėliavos neužfiksuojant jos visumos ir panaikinant pirminius identifikacijos siekius. Veliau iš visų spalvinių fragmentų sudedama „vėliava“ atitinkanti procentalią visų pasaulio vėliavų koloristinę išraišką. Vėliava kaip pats abstrakčiausias identifikacijos ženklas čia abstrahuojamas dar vienu laipsniu ir tampa nebepriklausančiu niekam, arba priklausančiu visiems, simboliu.
Pirmą kartą rodyta personalinėje parodoje „Regėjimo pratimai“, Kauno fotografijos galerija, Kaunas. 2012