SWIM apie SWIM. Dariaus Žiūros paroda ŠMC

Pastaraisiais metais eksperimentavau su keliomis savo susikurtomis taisyklėmis: “neapklijuoti” menininko ar jo kūrybos citatomis, neinterpretuoti, neproblematizuoti. Esu bandęs net nekontekstualizuoti, neproblematizuoti ir nekelti klausimų. Žinoma, reikia pripažinti, kad ir taip per daug meno lauke pasirodančių tekstų daugiau dėmesio skiria pačiam rašymui, nei temoms, kurias reikėtų aptarti. O apie meną rašyti reikia. Nes kodėl gi tokia daugybė menininkų sako, kad būtent artikuliuoto atsako stoka yra didžiausia problema, su kuria jie susiduria savo profesijoje? (Andersas Kreugeris) Šis tekstas apie Dariaus Žiūros parodą SWIM greičiausiai nuviltų Andersą Kreugerį. Jame menininkas ir jo kūryba apklijuojama citatomis, nelabai aiškiais tekstiniai intarpais ir dar velnias žino kuo. Taip pat šiame tekste nemažai dėmesio skiriama pačiam rašymui, o tekstai vadinami petri lėkštelėmis, kuriose gali būti auginama beveik bet kas su visais savo trūkiais ir nukrypimais, paklydimais ir sugrįžimais, konkurencija tarp prisiminimų, pastraipų, stilių, pretekstų ir kontekstų, nes, kaip Darius Žiūra yra pasakęs: Gyvenimas tekste kartais veda tolyn nuo tikrovės.

P.S.

Jeigu skaitytojai norėtų išsyk skaityti apie Dariaus Žiūros parodą SWIM, siūlau peršokti pirmąsias tris pastraipas.

***

Kaime iš kurio yra kilę SWIM seneliai vartojami keli labai įdomūs žodžiai. Vienas jų – būklės (ė – tarti kietai ir dusliai tarsi iš gerklės. Taigi žodis būklės SWIM senelių kaime reiškia ne kokio nors objekto ar gyvio būseną, stovį, o vietą, kurioje kadaise kažkas gyveno, dabar ten nieko nėra, likę tik pastatų pamatai, pasenę vaismedžiai, darželio gėlės. Kartais paprastas (ne vietinis) praeivis nesupras, kad čia kažkada kažkas gyveno, tokias vietas jau pasisavinusi laukinė augalija, bet akylesnis pastebės laukinės žalumos makalynėje gvazdikus ar astras ir išsyk supras ten yra būklės. “Nuaik Anelkutės būklėsna, ten raudonikių mažu rasi” – skamba žodžiai SWIM galvoje. SWIM rengiasi, renkasi peiliuką, kašiką, guminius batus ir eina. Tas pats pakelės akmuo, kuris prakirto mažiausiai keliolikos automobilių karterius. Dar penkiasdešimt vienas žingsnis ir Anelkutės būklės liepos mėnesį čia visada žydi ryškiai geltonos, ilgakotės, pilnažiedės gėlės, kurių pavadinimo SWIM niekada niekieno nepaklausė. SWIM sustoja kelioms sekundėms ir apžiūri ar nėra kitokių gėlių, pasitikrina ar sandariai užsisagstė grybavimo apdarus ir brenda į Anelkutės raistą. Paklampojęs po pelkynus prasibrauna į kitą Anelkutės raisto kraštą, kur auga jaunos drebulės, po jomis visada randa raudonikių. Anelkutės būklėse augdavo raudonikiai, Barysienės būklėse – baravykai, Baranausko būklėse – miškiniai. SWIM nėra girdėjęs, kad kurioje nors kitoje vietoje žodis “būklės” turėtų panašią reikšmę. Tiesa, tokia netipinė “būklių” vartosena drauge su SWIM senelių kaimu jau beveik išnykusi, bet šis tekstas ne visai apie tai.

***

Ignalina, rugsėjis, 1999-ieji.

– Ten, prie šiltnamio, bet dar neik.

– Okey, nu aš tik greitai, pažiūrėsiu tik ir viskas. (veikėjas trumpam dingsta. Grįžta.) O klausyk gal kažkuom pridengti?

– Ką?

– Nu tipo, kad kažkaip nesimatytų, nu kažkaip ten paslėpt ar ką..

– Nu… gal nereikia, neis gi į kiemą.

– Bet nėr pas tave nei tvoros jokios, nei…, nu tai tik ėjai ir praėjai kiaurai.

– Ai nu kas čia eis, gi nieko gero čia, o ir šiaip pas mus niekad nebūdavo jų, tai tikrai nesugalvos būtent čia žiūrėt. Blemba, kaip gerai, nereiks Fačės prašinėt šiais metais.

– joo… O dar kam nors sakei?

– nee, nu tik diedas tikrai dalyvaus. Čia jau be klausimų, tai jis jau nuo nežinia kada saugo, nereik nei tvoros, sargis. (Garsus juokas)

– tai man pofik, pas mane visi irgi jei tik gauna, čiumpa.

– o klausyk, kada pradedam? Kažkaip praeitais metais visi skirtingai pradėjo, išsiderino chebra.

– nu pas mene visi pradėdavo ant sutemų maždaug taip, taip apie dešimtą kokią, o tu šiaip diedo paklausk jis tai jau stažą blemba turi..

Prie fontano sėdi du maždaug keturiolikos metų vaikai, žiūri vienas į kitą ir garsiai juokiasi, taškosi vandeniu. Ant suolelių penki senyvo amžiaus vyrai, visi žiūri kažkur į dangų, karts nuo karto kažką nerišliai pasitardami arba paišydami danguje ratilus, tarsi į kažką rodytų, kažką aptarinėtų. Daug keistai be aiškios krypties slankiojančių žmonių. Jie visi labai laimingi, išsišiepę susitinka vienas su kitu pasisveikina, o paskui ilgai vienas kito atsiprašinėja. Du jaunuoliai laksto tarp slankiojančių žmonių, prisėda prie senukų kompanijos, dingsta vėl atbėga. Pribėga prie maždaug penkiasdešimties metų moters, vilkinčios žalsvą lietpaltį ir atsiklaupia priešais ją, ilgokai lankstosi. Moteris nesutrinka, ji ilgai žiūri į jaunuolius, beveik nejuda, žiūri tiesiai į kamerą.

 ***

In vain, in vain,—the all-composing hour
Resistless falls: the Muse obeys the power.
She comes! she comes! the sable throne behold
Of Night primeval, and of Chaos old!
Before her, Fancy’s gilded clouds decay,
And all its varying rainbows die away.
Wit shoots in vain its momentary fires,
The meteor drops, and in a flash expires.
As one by one, at dread Medea’s strain,
The sick’ning stars fade off the ethereal plain;
As Argus’ eyes, by Hermes’ wand oppress’d,
Closed one by one to everlasting rest;
Thus at her felt approach, and secret might,
Art after art goes out, and all is night.
See skulking Truth to her old cavern fled,
Mountains of casuistry heap’d o’er her head!
Philosophy, that lean’d on heaven before,
Shrinks to her second cause, and is no more.
Physic of Metaphysic begs defence,
And Metaphysic calls for aid on Sense!
See Mystery to Mathematics fly!
In vain! they gaze, turn giddy, rave, and die.
Religion, blushing, veils her sacred fires,
And unawares Morality expires.
Nor public flame, nor private, dares to shine;
Nor human spark is left, nor glimpse divine!
Lo! thy dread empire, Chaos! is restored;
Light dies before thy uncreating word:
Thy hand, great Anarch! lets the curtain fall;
And universal darkness buries all.

 A. Pope. The end of The Dunciad (1728)

 ***

Darius Žiūra yra baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, tačiau kaip tapytojas šiuolaikinio meno lauke jis beveik nesireiškė. Čia jis geriau žinomas kaip fotografas, videomenininkas arba tiesiog – šiuolaikinio meno kūrėjas. Dariaus Žiūros kūryba nuo pat pradžių yra gana nuosekli. Nuosekli ta prasme, kad tam tikros jo kūrybai būdingos temos, strategijos, stilistika transformuojasi, pasipildo, pasuka kiek kita linkme, bet nepameta ir savo pradžios. Pavyzdžiui, daugelyje Žiūros kūrinių beveik visada aptiksi vienokius ar kitokius nelegalumo ir nepatogumo pavidalus. Arba tai, kad nuo pat meninko kūrybos pradžios, tiksliau tariant nuo vaikystės Darius paišė portretus. Iš pradžių klasės draugų, paskui kariuomenėje kareivių, dar vėliau portretus paišė Palangos ir Paryžiaus gatvėse. Neišvengiamai portretavimas, portretiškumas, tam tikros portretų piešėjo sąvybės pasklido, persikūnijo į daugelį jo vėlesnių kūrinių, parodoje SWIM pristatomi stoties merginų portretai – vienas iš tų patirčių persikūnijimų.

Mūsų klientai neturėjo menkiausio supratimo apie tai, kas vyksta iš tikrųjų. Ypač amerikiečiai. Nepaliaudavai stebėtis jų naivumu. Daugelis galvodavo, kad esame tikri prancūzų dailininkai, kad taip kuriame meną ir darome tai beveik savo malonumui. Esame laisvi kaip paukščiai, keliaujame po pasaulį, mėgaujamės savo talentu. Mes šypsodavomės, juokaudavom ir bendravimas su mumis klientams būdavo kaip terapijos seansas, kartais juos sujaudindavęs iki ašarų. Toje patirtyje tilpo didelė dalis to, ką galima sužinoti apie profesionalią prostituciją. Su ta patirtimi yra susiję daugelis mano paskutinių keliolikos metų kūrinių. (Darius Žiūra, SWIM)

Stoties merginos vartojančios heroiną yra ne visai čia arba, tiksliau tariant, čia jos tik iš dalies, kita dalis yra kitur – kitapus, anapus ar dar kažkur. Grybai (ne tik haliucinogeniniai) yra turbūt keisčiausia klasė – tai nei augalai, nei gyvūnai. Jie nei gyvūnai, nei augalai. Ir prostitutės, ir haliucinogeniniai grybai dėl savo keistos, ribinės, kontraversiškos, nelegalios būties daugeliui sukelia nepatogumo jausmą. Kaip parodyti/reprezentuoti tai kas nelegalu arba kaip atrodo tai kas nelegalu iš arti? Tiek arti – kiek artumo gali suteikti fotografijos medija. Kita vertus, būdamas SWIM’e (ir parodoje, ir pats besislėpdamas po šiuo akronimu) nejauti to nelegalumo nepatogumo, tiesa sakant, bent jau man yra nepatogiau apie tai kalbėti ir galvoti būnant už parodos ribų. Paroda vien todėl, kad ji yra paroda apvelka visa tai kas į ją patenka tam tikru apvalkalu, aplieja eksponatų, dalyvių glaistu ir jis bet kokiu atveju suveikia kaip skydas. Bet skydas nukrenta, ištirpsta, sudūžta kai stoties merginų portretai tampa judančiais vaizdais ir žiūrovas patiria tą labai įtemptą akistatos akimirką. Ta įtempta, nepatogi, baugi ir kažkodėl gėdinanti prostitucijos ir heroino sąjunga, tiksliau tos sąjungos padariniai – merginos panašios į būkles, apie kurias užsiminta šio teksto pradžioje. Jų jau iš dalies nebuvo, net ir tada kai jos dar buvo, o tos kurios yra, yra tik iš dalies. Likę tik jų žvilgsniai kūnai, torsai, vieni išsilaikę geriau, kiti prasčiau. Kokiomis šleikščiomis, slidžiomis, grubiomis patirtimis jie nusėti, virtę mėlynėmis, įbrėžimais, randais, raukšlėmis, аtgulę į savo vietą, į savo žemėlapį.

Haliucinogeniniai grybai ir prostitutės – ir vienas, ir kitais naudojamasi kai norima atsipalaiduoti, ką nors pamiršti arba šiaip – tiesiog patirti malonumą. Parodoje SWIM sukuriama tam tikrą akistata su savo malonumo šaltiniais/priemonėmis. Ir ji, žinoma, nėra labai patogi, nepaisant to, kad galbūt nevartojame magiškųjų grybukų ar nesinaudojame prostitučių paslaugomis. Tad iš kur atsiranda tas keistas svetimos (?) gėdos jausmas? Lai lieka šis klausimas neatsakytas.

***

Iš tiesų pilnesniam SWIM suvokimui labai rekomenduočiau paskaitinėti knygelę tuo pačiu pavadinimu SWIM (ją galima įsigyti šiuolaikinio meno centre). Dariaus Žiūros tekstai-pasakojimai esantys knygelėje taip pat labai svarbus biografinis jo kūrybos sluoksnis, kurio anksčiau nebuvau girdėjusi. Asmeniški, jautrūs ir labai įtraukiantys pasakojimai papasakoti pirmuoju asmeniu, o skaitydami mes beveik visada tapatinamės su autoriumi/veikėjais, tad perskaičius juos paroda SWIM ir kitų Dariaus kūrinių suvokimas gerokai pakinta – <…> tada paaiškėja, kad tai ne šiaip laikrodis, o intuityvus instrumentas, paklūstantis klausytojo valiai (D.Žiūra, SWIM).

Nuotraukos: Marta Ivanova.