Piotr Bury Łakomy paroda „Sodo išėjimas“ Šiuolaikinio meno centre

Iki rugsėjo 14 d. Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veikia Piotr Bury Łakomy paroda „Sodo išėjimas“.

Šiuolaikinio meno centro centrinėje erdvėje vykstančioje Piotro Bury Łakomy personalinėje parodoje „Sodo išėjimas“ (Garden Exit) – specialiai šiai parodai sukurti menininko darbai. Parodos pavadinimas yra subtili nuoroda į Edeno sodą, tačiau, priešingai nei būdinga vakarietiškai interpretacijai, čia siūloma mąstyti apie sąmoningą išėjimą, o ne išvarymą, taip atsisakant ir pirmapradės gamtos idėjos.

Kartu ši dinamika kviečia svarstyti, kas yra natūralu, o kas – dirbtina, taip pat apie dažnai įvardijamą skirtį tarp pirminės ir antrinės gamtos (ar prigimties). Pirminė gamta – tai prieš kultūrą egzistavusi, pirmykštė, „nepaliesta“ gamta. Kultūra prasideda nuo žodžių, įpročių ir kūrybos – visa tai laikoma antrine gamta, nors vargu ar šiandien esama ko nors, kas nebūtų tapę antriniu, t. y. medijuotu per kalbą ar tam tikrą perspektyvą. Tai primena ir Nathano Snazos teiginį, kad visa raštija yra erdvė, kur susitinka žmonės ir nežmogiškos būtybės ar net negyvi objektai [1]. Šiuo atveju tai – durys ir langai, sienos ir grindys, kartu su biomorfiškais, tarsi natūraliais objektais, įsiterpiančiais ir apsigyvenančiais parodos erdvėje.

Antrinei gamtai priskiriami dalykai turi būti kultivuojami, ir tai grąžina prie minties apie sodą – vietą, kuri sukuriama ją kultivuojant ir tampa tarsi tarp architektūros ir sienų įsiterpęs gamtos lopinėlis, gamta, negalinti egzistuoti be mūsų pastangų.

Menininko darbus lydintis vidaus ir išorės supriešinimas taip pat kalba apie gamtą, kurią įprasta apibrėžti binariškai. Tačiau gamtoje vidus ir išorė susipina, o santykis tarp jų atskleidžia būtinybę pažaboti vidinę prigimtį norint kontroliuoti išorinę gamtą. Tai – Apšvietos principas, dažnai taip pat įvardijamas kaip gamtos atbūrimas. Gamtą, kurios neįmanoma tiesiogiai pažinti, ir pasaulį, medijuotą per kultūrą, čia turėtų sujungti menas – toks buvo iš romantizmo atkeliavęs ir modernizmo estetikoje ryškiai implikuotas pažadas. 

Šiuo požiūriu sodas užima dviprasmišką poziciją – jis tampa ir gamtos prieglobsčiu, svarbiu romantizmo pasaulėžiūrai, ir uždara erdve, kurioje susijungia kvazigamtiškumas bei dirbtinumas. Tai atsiskleidžia ir parodos erdvėje eksponuojamuose darbuose. Tuo pat metu šie kūriniai tyrinėja ir kūną kaip pirminę, su architektūra susietą struktūrą. Skirtingi jos sluoksniai gali išsiveržti į išorę, taip įnešdami į parodą savitą logiką. Architektūra, kurią dažniausiai suvokiame kaip dirbtinę konstrukciją, čia apmąstoma kaip gyvas ir mutuojantis organizmas. Objektai atsiduria netikėtose parodos erdvės vietose – langų rėmuose, duryse, laiptuose – ir taip primena kultivuojamą, bet sykiu  invazinį sodą, kuris įsiterpia į patį erdvės audinį. Skėčio formos skulptūriniai elementai primena dar vieną erdvę gaubiantį architektūrinį komponentą – stogą, tačiau kartu jie įgyja gyvos, į šikšnosparnius panašios gamtos formos bruožų.  

Łakomy parodose nėra centro – tarsi mąstant per terpės sąvoką, kur viskas egzistuoja nuolatinėje simbiozėje su tuo, kas šalia mūsų, bet nėra tik mūsų aplinka. Kartu menininko darbai pasiūlo ir mastel – sąmoningai remiantis Le Corbusier „Modulor“ sistema, kuri, savo ruožtu, įkvėpta Leonardo „Vitruvijaus žmogaus“. Skirtingai nei idealizuotą kūno proporciją pateikiantis „Modulor“, Łakomy darbai leidžia žiūrovui matuoti fizinį santykį tarp savo kūno ir objekto – taip sukuriamas organiškas ryšys su tuo, kas yra dirbtina.

Ši dinamika paveikia ir įprastus žiūrovų judėjimo parodoje būdus: susiduriant su aliuminio koriais, betonu, medžiu, aliejiniais dažais ir derva padengtais objektais, iš kurių išlendantys stručio kiaušiniai siūlo naują būdą mąstyti apie išorę ir vidų. Jų išdėstymas pastato erdvėje implikuoja įtampą tarp imanencijos ir transcendencijos bei kviečia žiūrovą patirti ją naujomis erdvės suvokimo sąlygomis, mąstant ir apie tai, kas iš tiesų sudaro šias erdves, už jų tiksliai apskaičiuotų parametrų.

Kūriniams pasirinktos medžiagos taip pat siejasi su kūnams būdingais ciklais, kurie yra abipusiai – nelyg komposte vykstantys nuolatiniai skaidymo ir irimo procesai, tampantys atsinaujinimo šaltiniu. Taip dužusių kiaušinių lukštai pernaudojami ir tampa mozaikos medžiaga. Aliuminio koriai ir kiaušiniai atrodo trapūs, tačiau sykiu jie virsta tvirta statybine medžiaga. Šie įvaizdžiai ekspozicijoje siūlo subtilų fizinį santykį su objektais – galimybę matyti juos iš skirtingų kampų, nes jų choreografija keičia ne tik parodos erdvės suvokimą, bet ir pabrėžia kūrinių intymumą.

Pastato viduje atsirandantis sodas ir jo urbanistinis peizažas tampa savotiška  rojaus priešybe – tai fragmentuota ir kartu labai reali vieta: kaip balkonas ar betoninėje konstrukcijoje išaugęs augalas, nuolat sąveikaujantis su mūsų pačių refleksija.

Kuratorius: Edvardas Šumila

Fotografijos: Andrej Vasilenko

[1] Nathan Snaza, Animate Literacies: Literature, Affect, and the Politics of Humanism, Thought in the Act, Durham: Duke University Press, 2019.