Vaidoto Mikšio fotografijose pasaulis yra trikampis

AP galerijoje fotografas Vaidotas Mikšys, gyvenantis Liuksemburge, savo antrojoje personalinėje fotografijos parodoje eksponuoja kelionių akimirkas, įspraustas… į trikampius. Keliaujantis po įvairias šalis Vaidotas tarsi žaisdamas fotografuoja savo paties susimontuotais fotoaparatais. Paroda „Pasaulis yra trikampis“ Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje galerijoje eksponuojama balandžio 7-20 dienomis, o susitikimas su autoriumi numatytas balandžio 14 d. 19 val.

Galerininkė Vilma Jankienė kalbina fotografą Vaidotą Mikšį pasitinkant jo personalinę parodą „Pasaulis yra trikampis“.

Kodėl jūsų pasaulis fotografijose yra trikampis? Kiekvienam fotografijos darymo būdui reikalingas dėmesys ir atvirkščiai, technologija gali taip sudominti, kad „prilimpa prie pirštų“ visomis prasmėmis. Ar čia tas atvejis? Ar trikampį pasaulį stebite ir fiksuojate jau seniai?

Tai nutiko netyčia. Prieš septynerius metus vaikščiojau Vilniuje, ant peties kabojo mano „Arkliukas“ – pusiau savadarbis, iš visokių detalių susimontuotas fotoaparatas. Tarp Katedros kolonų pamačiau, kaip pro jas gražiai matyti varpinė. Fotoaparato stovą buvau palikęs namie, nebuvo kur dėtis – atrėmiau fotoaparatą kur pakliuvo ir padariau nuotrauką. Po mėnesio kito ją išryškinus, kažkuo patraukė dėmesį, išsiskyrė tarp kitų, buvo ypatinga. Dar gerą mėnesį niekaip negalėjau suprasti, kodėl. Kol vieną dieną „praregėjau“. Aha! Trikampis! Pabandžiau suprasti, prisiminti, kaip jį išgavau. Pabandžiau kažką panašaus padaryti kitoje vietoje, prie kito pastato su kolonomis. Pavyko, patiko ir vėl. Po kurio laiko paaiškėjo, kad kolonos visai nebūtinos ir kad tų nuotraukų esmė man yra ta besikartojanti trikampė forma. 

Pamažu tai tapo mano kelionių žaidimu, kad ir kur nuvažiuočiau – pradėjau dairytis vietų, kur galėčiau rasti kokį trikampį. Pamažu surinkau visai neblogą jų kolekciją iš įvairių pasaulio vietų. Toks lyg meditacinis procesas – daug dirbti ir stengtis, bet iš esmės pasiekti tą patį rezultatą, tik vis kitoje vietoje. Ir kiekvieną kartą bandyti įsisąmoninti tai, kad kiekviename trikampyje yra užfiksuotas aštuntadalis visatos. Viena aštuntoji visko pasaulyje. Tai yra neįtikėtinai daug! 

Papasakokite, kokia yra šio fotografavimo būdo – talpinant vaizdą į trikampį – didžiausi iššūkiai, netikėtumo efektai. Kada padarytą kadrą laikote itin sėkmingu ar nesėkmingu?

Kadangi ieškau idealaus „trikampiškumo“, visada malonu, kai tai pavyksta. Geriausia – kai yra kas nors įdomaus jo viduje arba kai pavyksta tokiu neįprastu kampu užfiksuoti kokį nors žinomą objektą ar gražias architektūros detales.  

Geometrinė forma savaime apibrėžia erdves, kuriose galiu trikampį rasti. Tai antropogeninės, žmogaus sukurtos erdvės. Tai miestai, pastatai, sienos, rūmai, tvoros, pilys, bažnyčios. Gamtoje tokią formą rasti sunku. Porą kartų yra buvę taip, kad jau maniau radęs gamtinį trikampį, bet pamačius nuotraukas teko nusivilti. Tačiau ir miestuose ne visada lengva. Būna taip, kad nuvažiuoji į kokį naują nelankytą miestą ir jame nerandi nė vienos „trikampės“ vietos. O būna ir taip, kad nežinai, kurią rinktis. Tai labai priklauso nuo architektūros stiliaus ir miestų planavimo ypatumų. Beje, iš pirmo žvilgsnio tos vietos atrodo netgi labai keturkampės. Jei kas klausia, aš niekada nesakau, kaip gaunasi tokios nuotraukos, noriu, kad žiūrovas suprastų pats. Arba kad nesuprastų – nebūtina gi viską pasaulyje suprasti. Labai įdomu – regis, tai nepriklauso nuo žmogaus profesijos. Tarkim, mergina lingvistė gali pasakyti po akimirksnio, o štai vienas vyrukas inžinierius dabar jau gerą pusmetį suka galvą.

Nusivylimų būna įvairių – fotografuoju ant didelio formato fotoplokštelių, tad, žinoma, padarau įprastų proceso klaidų. Tai netyčia apšviečiu, tai nufotografuoju du kadrus ant tos pačios plokštelės. Kai kurios nuotraukos per šviesios, kaip kurios per tamsios – šviesos nematuoju, išlaikymo laiką parenku iš akies, o ir dėl fotoaparato techninių ypatumų tai, kas galėtų būti idealiausias išlaikymas, yra diskutuotinas dalykas. Pasitaiko brokuotų juostelių, o iš pradžių dar darydavau ryškinimo klaidų, kol neradau sau labiausiai patinkančio ir patikimo ryškinimo proceso.  

Būna taip, kad nepavyksta išgauti gražaus lygiakraščio trikampio, nors matau, kad galėjau. O tai pamatai tik namie, kai jau esi už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo tos vietos. Arba randi idealią vietą ir supranti, kad jau išfotografavai visas turėtas plokšteles. Tenka su tuo susitaikyti ir pasakyti sau, kad taip lemta. Ir jei kada ten sugrįšiu – žinosiu, kad galiu pabandyti dar kartą. Žinau, kur kitą kartą eisiu vos atvykęs į Krokuvą. Turiu vieną tokią vietą ir Vilniuje prie Bernardinų bažnyčios, kur vis sugrįžtu, tačiau nepavyksta (nors tu ką!) padaryti norimos nuotraukos. Nieko tokio. Vieną gražią dieną man ji pavyks. 

Jeigu norėčiau išsamiau pristatyti jus kaip fotografą, galėčiau pasiremti tik mūsų keliais pokalbiais, o to nepakanka, todėl prašysiu jus papasakoti apie savo aistrą fotografuoti plačiau. Ar šiam hobiui skiriate daug dėmesio, laiko, ar fotografuojate priešokiais. Jūs netgi gaminatės savo… fotoaparatus, kuriuos gražiai vadinate skyliniais – ir apie juos papasakokite.

Pirmas kartas, kai gailėjausi, kad ne(be)turiu fotoaparato, buvo, kai sėdėjau įsilipęs į medį Yellowstone’o nacionaliniame parke, o iš apačios į mane žiūrėjo urzgiantis vilkas. Bandžiau jį nufotografuoti senu tėvo juostiniu fotoaparatu, tas išslydo iš rankų ir nukrito žemyn. Nuotraukos taip ir nepadariau, bet istorija su vilku baigėsi gerai, nes, kaip matote, aš nesuėstas. 

Pirmą kartą, kai gailėjausi, kad neturiu geresnio fotoaparato, buvo prieš dvidešimt metų, su žmona keliaujant pėsčiomis Šv. Jokūbo keliu Prancūzijoje, ir kai pamačiau, kad mano visos kelionės nuotraukos galėjo būti ir geresnės. Vėliau daug domėjausi, kaip gerinti fotografijos įgūdžius ir techniką, kad galėčiau daryti gražias ir įsimintinas šeimos ir kelionių nuotraukas. Vieną dieną supratau, kad nuotraukų turiu per daug. Tempą sulėtinau grįždamas prie juostinės fotografijos, kur jau nori nenori prisiverti pagalvoti prieš fotografuodamas. 

Prieš keliolika metų vieną dieną internete atradau skylinę fotografiją – tos nuotraukos buvo kažkuo kitokios. Mane sužavėjo jos vaizdų… nežinau, kaip geriausia apibūdinti… poetiškumas? Ją visi vadina kitaip, bet man patinka visai nepoetiškas žodis „skylinė“ – aiškiau apibūdinti šią fotografijos techniką vargu ar įmanoma. Nusprendžiau ją išbandyti ir susimeistravau pirmąjį savo skylinį fotoaparatą iš ką tik suvalgyto kokoso riešuto kevalo. Pirmoji nuotrauka pavyko taip puikiai, kad buvau visiškai apstulbęs. Taip ir užkibau.  

Pradėjau meistrauti visokias dėžutes, eksperimentuoti. Paaiškėjo, kad dėl veikimo principo paprastumo įvairiausių galimybių yra neįtikėtinai daug. Skylių gali būti daugiau nei viena. Skylė gali būti ne per vidurį kadro. Juostelė yra lanksti, o tai reiškia, kad nebūtina apsiriboti tiesiog plokštuma, ją galima lankstyti, išriesti, raityti. Konstravimo galimybių ribos dar nepasiektos, bet jau turiu ir siuvimo mašina pasisiūtą fotoaparatą, ir fotoaparatą, kuriame panaudojau lanksčius mikrofonų stovus, ir 360 laipsnių kampu fotografuojantį fotoaparatą, ir jūros vandens išėstomis kriauklės skylėmis fotografuojantį aparatą, ir iš stalo kojos padarytą fotoaparatą, kurį jau galima vadinti ne tik „skyliniu“, bet ir „plyšiniu“. Susimeistravau netgi elektrinę gitarą, kuria galima ir groti, ir fotografuoti. Turiu dar kelias idėjas, belieka tik rasti tam laiko. 

Jūsų parodoje – trikampis pasaulis, kurį įtalpinote į savo regos talpyklas ir Lietuvoje, ir toli už jos ribų. Ar kelionėse fotografuojate ir kitais aparatais? Ar mėgstate keliauti kaip turistas, ar tai darbo reikalai, ar koks kitas pašaukimas?  

Keliauju tik su šeima atostogauti arba lankyti draugų. Didžioji dauguma serijos nuotraukų yra iš tų kelionių. Dažnai tarp Lietuvos ir Europos važiuojame automobiliu ir stengiamės pakeliui aplankyti kokių nors nematytų vietų. Todėl visada atsiranda progų paieškoti ir trikampių. Žinoma, į keliones vežuosi ir kokį kitą fotoaparatą – skaitmeninį, juostinį arba momentinį, bet „Arkliukas“ dabar visada keliauja su manim. Juo galima fotografuoti ne tik trikampius. Jo neįprasta forma dažnai padeda sudominti nepažįstamus žmones, užmegzti pokalbį ir su jais paplepėti.  

Kartais iškyla netikėtų nuotykių, kai, pvz., tvarkos sergėtojams fotoaparatas pasirodo įtartinas. Štai, lankantis Normanų rūmuose Palerme „Arkliuką“ teko palikti pas apsaugą – rūmai yra Sicilijos parlamento darbo vieta ir jų apsaugos pareigūnai yra labai įtarūs dėl lengvai nuspėjamų priežasčių. O kitur būnu nustebintas, kad niekas net neklausė – „Arkliuku“ kuo ramiausiai netrukdomas fotografavau JAV Senate ar Imperatoriaus rūmuose Kiote.

Kas ypatingo jums yra lėto proceso fotografijoje, lyginant su įprastinėmis turistų gaminamomis kelionių fotografijomis, kurios užkemša visas įmanomas laikmenas. Koks susiformavo jūsų požiūris į vaizdo prasmes, galbūt tas požiūris kito ar tebekinta? 

Lėtas fotografavimas yra patrauklus, romantiškas, dvasiškai pakilus ir filosofiškai gilus. Lėtai fotografuojantis fotografas yra Mąstytojas, Filosofas ir Mokytojas. Jo gilios mintys ir įžvalgos atskleidžia… 
– Tėte! Mama klausia, kiek dar tu ten fotografuosi, jau reikia eiti valgyti, kiek gi galima?

– Taip, taip, gerai, dar pusę minutės ir atlekiu!

Dar telefonu nupyškinu fotoaparatą su fotografuota vieta, kad vėliau neužmirščiau, kas ir kaip buvo, ir greitai lekiu su savo lėtais fotoaparatais pietauti į anksčiau nusižiūrėtą restoranėlį. 

Štai kokia ta mano „lėtoji fotografija“. Iš esmės ją nulemia turimas laikas (einam valgyt), išteklių ribotumas ar tyčinis ribojimas (galimų kadrų skaičius) ir techniniai paties fotografavimo būdo apribojimai (tamsokoje patalpoje skyliniam fotoaparatui gali neužtekti ir valandos trukmės išlaikymo). Todėl reikia prisitaikyti ir pagalvoti, ką nori padaryti, ką gali padaryti ir ką darai (ar ko nedarai). Lėtos fotografijos savaime neidealizuoju. Ji tiesiog kitokia. 

Pats įdomiausias ir daugiausia jaudulio sukeliantis momentas (fotografine prasme) ateina po kelių savaičių ar net mėnesių, kai, pagaliau radęs laiko ryškinti, ištraukiu šviežiai išryškintą negatyvą iš vandens ir pakeliu jį prieš šviesą. Ooooo! (geruoju atveju) Hmm… (ne tokiu geru) arba Aaaa! (katastrofa). 

O vaizdo prasmės – tai toji pusiausvyra tarp šių Ooooo, Hmm ir Aaaa. Kas yra kas. Gal tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nesėkmė, yra nuostabi dovana? O gal idealiai atrodanti fotografija vis tik nėra tokia gera, nes joje galbūt yra pranykusi norėta parodyti objekto siela? Požiūris į tai, žinoma, visuomet kinta ir kartais netgi apsiverčia aukštyn kojom. Na, gal tik ne visiškai tuščio ar siaubingai peršviesto negatyvo atveju, nors ir tada galima kelti klausimą, ar tai neturi kokios nors paslėptos neužfiksuoto vaizdo likimo prasmės. 

Esu gavęs aštrios kritikos dėl savo trikampio pasaulio serijos. Dėl to, kad ji neįdomi, kad nuotraukos visos yra vienodos. Taip, tai tiesa. Tos fotografijos iš tiesų yra vienodos ir nuobodžios. Jos tokios ir turi būti – besikartojančios iki begalybės. Toks šis mano žaidimas. 

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Gimė Vilniuje 1976 m., čia ir augo. Studijavo geologiją Vilniaus universitete, grojo pankroko ir regio grupėje, įgijo aplinkos mokslų magistro laipsnį Tiubingeno universitete Vokietijoje, dirbo geotechnikos srityje Prancūzijoje. Dabar yra teisėkūros ir techninių tekstų vertėjas. Laisvalaikiu mėgstu gaminti fotoaparatus ir jais fotografuoti. Yra surengęs vieną personalinę fotografijos parodą ir dalyvavo keliose kolektyvinėse parodose bei festivaliuose Liuksemburge, Ukrainoje ir Lenkijoje.