Mes buvome čia. Apie Martos Frėjūtės ir Sallamari Rantalos parodą „Čia būta pilies“ Editorial erdvėje

…iš tiesų gali būti, kad įėjimas į pilį yra kažkur kitur nei paprastai, kažkur per vidurį, už šmėžuojančių delnų užsklandos. Juk Editorial erdvės viduryje stovi parodos architekto Vytauto Gečo sukurtas baldas, primenantis duris be rankenų. Drauge su Martos Frėjūtės geltonu stiklu, išmargintu tamsiais rankų atspaudais, jis sudaro kūrinį Mes buvome čia. Galbūt „mes“ yra tie, kurie jau ėjo per šį portalą į pilį ir turėjo progą patirti jos nelauktą grožį. Mūsų protėviai tamsiose olose, apšviestose ugnies, kadaise paliko savo priešistorinių kūnų įrašus, kurie šiandien rusena tolima šviesa keistų fosilijų, iškasenų ir asmeninių mementų apsuptyje. Mes buvome čia kaip ir kiti kūriniai šioje dviejų menininkių parodoje savotiškai kalba apie archeologiją ir atmintį, pasakoja kadaise girdėtas istorijas…

…tuo tarpu nematomi Sallamari Rantalos artefaktai snaudžia užkonservuoti po storu smėlio sluoksniu. Mes tematome jų trafaretus, tačiau tikrosios esybės negalime pajusti. Iš surinkto ir nupirkto smėlio sukurti suomės darbai yra tarytum išardyto origami detalės, kurios nebesusijungia į vientisą visumą ir egzistuoja kuri sau. Nors iš pirmo žvilgsnio panašūs, jų pavadinimai seka pasakojimą su individualiais veikėjais. Mano vaizduotę sujudina pavadinimas Daug daiktų buvo padėta ant tos lentynos, kuris vėl grąžina prie baldų, tačiau ir verčia galvoti apie šią nedidukę galeriją kaip ekspozicinę lentyną, ant kurios juk jau tiek autorių buvo išstatyta kaip pasigerėjimo vertų jūros kriauklių, išmestų į vienišą krantą. Šios dvi ne ką prastesnės, ir jų tarpusavio melodijų skambesys zvimbia ausyse, tyrinėjant, iš kokio smėlio drėbti šie darbai… 

…dabar sugrįžta Martos išsakyta mintis, kad medžiagos, sutinkamos parodoje, yra randamos ir maiste. Sunku pamiršti tą kadaise Lietuvoje gyvenusią moterį, kurios didelę dalį mitybos raciono sudarė smėlis. O juk ypatingai Sallamari kūriniai savo spalva ir faktūra primena konditerinius skanėstus – sausainius, meduolius, chalvą. Toks posūkys pilies koridoriuose nėra visai netikėtas, nes ir Martos margaspalviai sekretai panašėja į apčiulptus ledinukus. Ir, žinoma, yra ta istorija apie Martos vyro šeimą… Kaip žmona savo vyrui duodavo gerti kriauklės valiklio, nes jis atseit stiprinąs imunitetą. Tai true story. Iš jos išsikristalizavo kūrinys Based On True Story. Tai iš storo stiklo nulietas kasdienėje buityje sutinkamas pažįstamas readymade’as – kriauklės valiklis. Ant jo net matoma jį išduodanti blausi frazė – „sink cleaner and supplement“. Peršasi mintis, kad jeigu mūsų protėviai mums paliko pasigėrėjimo vertus delnų atspaudus ant akmeninės olos sienų, mes savo ruožtu savo palikuonims paliekam šiukšles su dviprasmiškais pavadinimais…

…galvojant apie istorijų pasakojimą, dar norisi sugrįžti prie Sallamari darbų, nes vienas iš jų, Neaiški chronologija, įtartinai primena ilgą stalą, prie kurio buvo susėdę Da Vinčio paskutiniosios vakarienės dalyviai. Jis žavi savo tobula perspektyva ir nebylia švara. Galbūt tai galėtų būti smėlėtoji kopija vieno iš Patricijos Jurkšaitytės darbų, kuriuose ji vaizduoja didžiųjų meistrų paveikslų interjerus be figūrų. Neabejoju, kad ji yra kopijavusi ir Da Vinčį. Smėlėtųjų darbų serija išties primena kažko laukiančias tuščias drobes, pasirengusias sugerti kaip kempinės. Ką? Galbūt lankytojų išgyvenimus arba tą vienišą rusvą potėpį Tapti smėlio pilimi korpuse. Jis atrodo išdavikiškas, primenantis, kad spalvų gama šiuose, atrodytų, užtikrintai monochrominiuose darbuose yra slapta galimybė…

…maga dar šį tą pasakyti apie Martos sekretus, kurie, išsibarstę po galerijios erdvę, švyti glausdamiesi arčiau galerijos langų. Įdomu, jog žiūrovas, to nesumodamas, mato šviesą, praleistą pro dvigubą stiklą – lango ir sekreto. Atrodytų, panašiai būdavo ir vaikystėje, kai ant gėlės ar saldainių popierėlio būdavo dedamas apsauginis stiklas, sukuriantis nedidelį paveikslėlį, slaptą realybės nuolaužą, skirtą jį rasančiam atsitiktiniam praeiviui ar ateities kartoms. Sekretai turi daugiau bendro su Sallamari smėlio „sausainiais“, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk tiesa ta, kad aukštoje temperatūroje drauge su kitomis priemaišomis kaitinamas smėlis virsta stiklu. O sekretai paprastai užkasami smėliu arba žeme, taiga, vienas be kito sunkiai įsivaizduojami…

…kaip norėčiau įsižiūrėti į šią pilį vaiko akimis, kontekstų neiškreiptu žvilgsniu, matyti grynąsias formas, suprasti, kaip (ne)tyčia viena virsta kita. Fone dusliai skamba kriauklių dueto ošimas, krantą skalauja užmaršties vandenys, iš gilumos išnyra prisiminimų vaizdiniai. Čia būta kažko atpažįstamo…