Grupinė paroda „Paveikslas ir modelis“ LDS meno erdvėje „Medūza“

Iki sausio 20 d. LDS meno erdvėje „Medūza“ (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veikia Gabrielės Adomaitytės, Igorio Piekuro, Rūtės Merk ir Vlado Žiliaus paroda „Paveikslas ir modelis“.

Jei dar neseniai tapybos medijos ateitimi buvo abejojama, bet kartu buvo svarstoma jos savita semiotika ir kultūrinė funkcija – Douglas Crimp „The End of Painting“, Yve-Alain Bois „Painting as Model“ – o šiandien, atvirkščiai, tapybos populiarumas tampa ir vėl savaime suprantamas, tačiau kartu tarsi nereikalaujantis refleksijos, tai parodoje pristatomi menininkai – Vladas Žilius (1939-2012), Igoris Piekuras (1935-2006), Rūtė Merk (1991) ir Gabrielė Adomaitytė (1994) -apie laiką „po tapybos“ arba dar nežinojo arba juo pasinaudojo jos permąstymui.

Vienas pačių ryškiausių naujosios dailės kalbos ieškojimo pavyzdžių Lietuvoje – ankstyvoji Vlado Žiliaus kūryba, kuriai priklauso ir „Langas“ (1967), optinio meno elementų kompozicija su modifikuotomis Rimanto Dichavičiaus ir autoportretinių, prozaiškų fotografijų scenomis, yra ne tik retas nefiguratyvinės dailės politizavimo atvejis – Žilius buvo apkaltintas „formalizmu” ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, 1976 m. pasitraukė į JAV – bet ir visai kitokios estetinės vaizduotės ir jos meninio kodo, svetimo tiek socialiniam realizmui, tiek tautiniam modernizmui, siekis.

Ideologiniams reikalavimams artimesnė, tačiau neabejotinai juos peržengusi Piekuro tapybinė praktika taip pat remiasi fotografija ir jos dokumentalumu, nors „Negatyvinis portretas“ (1978) ir „Vanduo II“ (1989) nėra tipiniai fotorealizmo pavyzdžiai. Šviesos ir spalvų inversijos ir kontrastai, sekvencinis, segmentuojantis, kino montažą ar mokslinių žurnalų iliustracijas cituojantis komponavimas naudojamas percepcijos spektro išplėtimui, aštrūs it lazerio spindulys simboliai – artimiausių patirties objektų resemantizavimui. Tačiau ši racionalistinė metatapyba ar, pasak Laimos Kreivytės, „žvilgsnis į žvilgsn“į įrašyta konkrečiame, ribotame laike.

Merk ir Adomaitytės stilistika gali priminti skaitmeninį vaizdų generavimą ar elektroninės muzikos sintaksę, vis dėlto šios paralelės, nors neatsitiktinės, yra tik antrinės konotacijos; pirmiausia demonstruojama pati raiškos elementų katalogo formalizavimo ir laisvo jų pasirinkimo galimybė. Tai paveikslai, kurie „kalba“ tik vaizdais, ir neslepia, kad yra tik paveikslai. Tačiau ir jų drobėse eidetiniai, chromatiniai, tekstūriniai elementai bei jų kompleksai nėra naudojami be apribojimų – vaizdo kilmė visų pirma paremta fotografija, jos su informaciniuir socialiniu dokumentalumu susijusiomis dimensijomis.

Adomaitytės darbuose tai pasireiškia su medicinos, žinių gamybos, informacinių technologijų sritimis persiklojančiais motyvais – peizažas „Dark Matter“ (2018) ar alegorija su drugeliu ir Rodeno „Mąstytoju“ „Under the Feet of the Crusher“ (2023); Merk tai rodo per su natiurmorto ir portreto žanrais susijusias serijas: dirbtiniai augalai, maisto, prostetikos produktai sugestijuoja naujus materialaus objekto apibrėžimus, o vadinamųjų Y ar Z generacijų, įsitinklinusių, o kartu susvetimėjusių, pastovių tapatybių atributų stokojančių jaunuolių portretai, „Linuks“ (2023) – kintantį socialumą.

Estetiniai modeliai, kuriuos nurodo parodos darbai, skiriasi ir nuo tų, kuriuos aprašė Yve-Alain Bois, ir nuo tų, kuriuos Lietuvoje panašiu metu formavo dailės kritika, ir būtų galima sutikti su A. J. Greimu „Struktūra ir istorija“ teigiančiu: „turime pripažinti, jog istorija yra ne atvira, kaip nuolat buvo kartojama, o priešingai – uždara: ji užkerta kelią naujoms reikšmėms, virtualiai slypinčioms struktūroje, nuo kurios ji priklauso; ji veikia ne kaip variklis, bet labiau kaip stabdys“, nors – su istoriškumu varžomasi tik laike.

Parodos kuratorius – Jonas Skačkauskas
Parodos grafinis dizainas: Vytautas Volbekas
Parodos architektūra: Laura Kaminskaitė
Sklaida: Deimantė Bulbenkaitė

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir ji yra Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybinės programos dalis.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela