Treilerių parko berneliai. Reportažas iš inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda 4“

2017 m. rugpjūčio 25 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Pranešimų spaudai, laisvų rašinių ir eilėraščių lydinys apie legendomis apipintą eksperimentinės inžinerijos stovyklą eeKūlgrinda, ketvirtus metus vykstančią Kartenoje.

Kvietimas

Mokslininkai teigia kad, praėjusių metų vasara buvo šūdiniausia. Tai kokia ji tada šiemet? Kaip tai išgyventi? Ką daryti jeigu, viską matei ir niekas nebeįdomu?

Šiemet – eksperimentinės inžinerijos stovykla – pati sunkiausia, jokių hipiškų, lengvų natelių. Duona ir druska. Viskas apie išgyvenimą laukinėje gamtoje,  iš privilegijuotų miesčionių perspektyvos.

Dvi lokacijos:

„Slėnis“ – centrinė Kartenos miestelio universalinė parduotuvė, atsidarys, po 25 metų uždarymo. Čia bus įsteigta civilių bazė su elektra, internetu, meniu nuo „Delta Mityba“. Stoiška, spartietiška paroda. Atidarymas ketvirtadienį, rugpjūčio 10d, 19.00h.

„Miškas“ – sugriežtinta eko-white-trash stovykla. Jokių pėdsakų rėžimas. Nėra generatorių, kavos aparatų, internetas gesinamas, jokios muzikos, kerpės, šernas, upė. Tu ir laif hakas.

Kaip visada jokios griežtos programos, tik gairės, pagalba. Stovykla atvira visiems norintiems atvykti. Jokios sąlygos nėra garantuojamos, tačiau neprapulsite.

* Komentaras: kvietimas sąmoningai nebuvo itin patrauklus, siekiant išlaikyti optimalų, labiausiai motyvuotų žmonių skaičių, išlikti atviriems bei produktyviems. Teisingumo dėlei reikia paminėti kad,  stovykla buvo įsteigta miestelio pakraštyje veikiančiame metalo laužyne, periferijos – periferijoje, ne visai laukinėje gamtoje.  Tarp upės ir žvyro karjero, šalia degalinės ir akmenskaldžio dirbtuvių, kapinių ir dažasvydžio poligono, čia buvo užtikrintas minimalus komfortas, elektra, internetas, įrengta virtuvė. Stovyklos laikas padalintas į dvi dalis:  infrastruktūros, buities, tobulinimas “life hack” – konstruojama virtuvė, ofisas, poilsio zonos, kita dienos dalis – kūrybinės praktika, poilsis, pramogos, vakarienės.

„Slėnis“ – centrinė Kartenos miestelio universalinė parduotuvė, klasikinis sovietinio brutalizmo ir nepamatuotu ambicijų paminklas. Čia atidaroma stoiška, spartietiška paroda. Tiksliau dvi parodos: Anastasijos Sosunovos solo projektas „Puota“ bei kaip atskiras darinys veikianti grupinė paroda -„Slėnis“.

Parodos aprašymo klausimas

Komentaras: eeKūlgrinda bekompromisiškai į šiuolaikinio meno praktikas orientuotas reiškinys, veikiantis periferijoje bei siekiantis įgalinti raiškas, kurios galbūt būtų sunkiai legitimuojamos ir “centre”. Tad kaip sukurti prasmingą santykį su vietos bendruomene, kaip būti suprastiems ir neužsitraukti nemalonės periferijoje? Žemiau pateikiamas aprašymas, eilėraštis bei Monikos Kalinauskaitės  asociatyvinis tekstas, lydintis Anastasijos Sosunovos parodą, buvo išspausdintas parodos buklete.

Slėnis | Puota

Kas yra eksperimentinė inžinerija? Eksperimentinis – tai kai tu darai kažką naujo ir nežinai kas gali gautis. Inžinerija – tai ne tik žodis, tapatinamas su įvairia mašinerija, įrengimais, tiltais. Inžinerija taip pat gali apibrėžti mazgus, smagračius, jungtis tarp žmonių ir jų santykius.

Šių metų stovykla yra apie išgyvenimą, apie gyvybę pačia plačiausia prasme. Įsteigėme stovyklą miestelio pakraštyje, laužyne. Einame į užribį, konstruojame namus, apyvokos daiktus. Žinoma, esame privilegijuoti: savanoriškai, ne vargo genami, renkamės tokią buitį ir būtį. Kartenoje esame svečiai, galbūt ateiviai, svetimšaliai, keistuoliai, matantys aplinką kitomis akimis.

Paroda parduotuvėje “Slėnis“, apleistame laive, susideda iš kelių dalių:

Anastasija Sosunova rodo solo parodą pavadinimu “Puota“ – poliesterio dervos inkliuzus, neatpažįstamas gyvybės formas bei nuotraukas iš benamių stovyklų, aptiktų bevaikščiojant su šunimi po Lazdynėlių miškelius, Vilniaus pakraštyje.

Toje pačioje “Slėnio“ salėje yra Žygimanto Kudirkos #dangertown video projekcija, rodo širšę ropojančią Kartenos žemėlapiu.

Laiptinėje rodomi rasti objektai: nepabaigtas akmenskaldžio, paminklų meistro Kęstučio Domarko tašytas delfinas, kuris išnyra iš granito luito lyg iš bangos. Eksponuojami rasta lempa bei betono blokelis, primenantis jungtuką & (liet. ir), kuris simboliškai sujungia tiek parodos elementus, tiek kitas skirtybes.

Dar viena parodos dalis –  Roberto Narkus (kolaboracija su Antanu Skuču) praturtintos tikrovės kūriniai, matomi pro planšetinį kompiuterį, kuris tampa akvalangu, leidžiančiu tyrinėti nepažinto vandenyno dugną.

Valdemaras Manomaitis pristato Kartenoje įrašytų aplinkos garsų koliažą, parodos garso takelį.

Dalyvauja: Yana Foqué, Žygimantas Kudirka, Valdemaras Monomaitis, Robertas Narkus, Nerijus Rimkus, Antanas Skučas, Anastasija Sosunova ir kiti.

Treilerių parko berneliai

žvakių fabrikas užsiliepsnojo

laivas pakibo ore kaip miražas

mėnulis užtemo ir be samagono

prie degančios statinės ir memfio repo

kaunasi vaikai lituokliais

išlikimo stovykloje

stebim juos iš automobilių sėdynių

išmėtytų pievoj

pasaulis – mūsų kabrioletas

mes – kapitonas Juodoji Nosis ir gauja raudonsprandžių

treilerių parko berneliai iš pirmo asmens perspektyvos

šiukšliai baltaskūriai

tichu!

silkę ant marmuro

tichu!

vietoj antkapio – delfiną

grand tichu!

Žygimantas Kudirka

tichu- kinietiškas kortų žaidimas.

Puota

Kažkur šiuo metu, per kokią nusususią pievą, per miesto miškelį bėga alkanas šuo. Nereikia būti visa  žinančia akimi, kad galėtum tuo įsitikinti. Užtenka būti net labai kvaila akimi – tiesiog kažkas nelaiko  lašinių šaldytuve, nes šaldytuvo neturi, net durų neturi, iš tikro, ir nereikia čia taip žiūrėti, niekas jų  neatskraidino iš kitos planetos.

Istorija, kurią rašau, ir prasideda nuo tokios protingos akies, kai mus dar skyrė didžiulis atstumas. Tada akis leidosi ir dabar ji jau seniai čia, truputį pasimetusi, bet kūniška ir aštri. Geisdama dairytis, ji  sulenda į šuns kaukolę. Ten, sako, daug gyvų reikalų. Patyrimas chaotiškas, bet svarbus.

Gyvenimas ir dvasia plonėja nepritekliaus sąlygomis. Kai šuo pasiveja lašinius, jis mato tą patį, ką  aš: rankšluostį, kiaulę taupyklę, elnio galvą, kėdutes. Galbūt jis netgi išskaito, kad tai žmogaus  palikti daiktai, ir įsivaizduoja, ką reiškia jais suformuota vieta. Tai ne paminklas, o portalas. Pro čia patenkame į visur: puotą, praeitį, skausmą, lūkesčius, Twin Peaksą, Karteną. Čia pasaulis,  kuriam pasaulyje nepageidautina būti.

Po lietaus šuo kartais jaučia nerimą. Jam atrodo, kad drumstose balose vakarais stingsta   miestas. Jis ten mirksta, virškinasi, sutankėja, šliaužia. Devynaukštį gromuluoja ateities  kirminas. Visi žmonių veiklos kvapai vienoje tirtančioje masėje, nepanašioje net į lašinius. Šuns  akis traiškanoja, jis mąsto apie tirštėjančias jūras, o skystame miesto miškelyje tuo metu vyksta puota.

 Puota yra nuostabi pertekliaus būklė, ir šuo nebežino, ar kada yra buvęs ne čia. Visi gyvenimai jį lengvai priima, niekas nelaiko stebėtoju. Protinga akis susigėsta. Reikia kažką  iškrapštyti iš jos. Kad į puotą būtų galima ateiti be prietarų, stovėti ant portalo krašto, net  kai jis yra tuščio vamzdžio skylė. Kai jūra galutinai sutirštės, akis tai suvokia, visi grįšime į   stovyklas. Reikia iki tada išmokti skaityti istorijas iki dabarties, o ne aplink ją, rašytojus griežtai atskirti nuo pamokslininkų, atidžiai stebėti drumzlinas balas po lietaus ir būtinai  prisijaukinti šunis.

Pati akis to padaryti negali. Šuo naktį išsikrapšto ją ir atneša Anastasijai. Akis apsigyvena aparate. Jos kelionė iš viršaus veda visąlaik prie to pačio: žmogaus  mechanizmų, gausos, ženklų ir ateities, kuriai vis tiek paliksime kažką neiššifruojamo. Lygiai taip pat, kaip neiššifruojama bet kokia puota, o  labiausiai tokia, kurioje kaip nekviestas svečias lankosi protinga akis.

  Monika Kalinauskaitė

daugiau nuotraukų, įspūdžių: https://www.instagram.com/eekulgrinda/

https://www.facebook.com/eekulgrinda/?fref=ts

Projektą remia: Lietuvos Kultūros Taryba

Dėkojame: Kretingos Vartotojų Koperatyvui

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *