Mitai ir faktai XII-ame Vilniaus aukcione

Aukcionai neskirti silpnų nervų žmonėms. Net ir neketinant nieko įsigyti, skrupulingai slepiamas aplinkinių įsitempimas įelektrina erdvę taip, jog pamiršti kvėpuoti. Sunku įsivaizduoti, ką jaučia dėl kokios Giacometti skulptūros besivaržantis ir siūlantis už ją  jau šešiasdešimt penkis milijonus svarų sterlingų pats meno kolekcininkas. XII-ame Vilniaus aukcione, vykusiame praėjusį penktadienį, kovo 26 d., tokiomis sumomis nekvepėjo nė iš tolo, tačiau įtampos išties pakako tiek besivaržantiems, tiek stebėtojams. Iš viso aukcione parduoti 35 kūriniai, kurių brangiausias – už 13450 Lt – įsigytas nedidelis Jono Buračo darbelis „Rytas Kauno uoste“. Kadangi Vilniaus aukcionas jau dvyliktasis, į jį susirinkusi publika priminė savotišką uždarą klubą su savomis nerašytomis taisyklėmis, kurias žino ir kurių paiso tik jo nariai, tad be ilgų įžangų buvo iškart pereita prie kūrinių pardavimo.

Aukcione buvo įdomu pasitikrinti savo išankstines nuostatas ir nepatikrintus stereotipus, kurių vieni pasitvirtino, o kitus teko pakeisti naujais.

Pirmiausia, kaip ir buvo galima tikėtis, Lietuvoje iki šiol gerokai nuvertintas ir tikriausiai dar ilgai savo vietos kolekcijose nerasiantis žanras – piešinys. Nors aukcione buvo pateikti klasikiniai, daugiausia XX a. I pusės kūriniai, jų neįsigijo nė vienas meno gerbėjas. Nepaisant šiuo metu akivaizdaus šios medijos „suvešėjimo“ šiuolaikiniame mene, jis lietuvių vertinamas kaip antrinė meno rūšis, tarsi „žaliava“ tikriesiems meno kūriniams. Ką gi, tokia situacija „Sotheby’s“ aukcione buvo tik aštuntajame dešimtmetyje, kuomet dėl piešinių rinkinio atėjo varžytis tik du žmonės. Tačiau jau praėjusių metų pabaigoje už Rafaelio piešinį kolekcininkai nepagailėjo ir 30 milijonų svarų. Rafaelio, žinoma, Vilniaus aukcione tikrai neišvysi, bet principą būtų galima pritaikyti ir piešinį imti vertinti ne tik kaip menkavertį eskizą.

Antrasis stereotipas, kurį teko „ištrinti“ iš atminties – tarpukario menas kaip amžinoji investicija. Deja, varžytinėms pateiktų Rimto Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Adomo Galdiko kūrinių nepavyko parduoti, kaip ir taip tarpukaryje mėgiamo dekoratyviojo tapytojo Kazio Šimonio drobių (tiesa, šį kartą aukcione išstatyti daugiausia pokariniai jo kūriniai). Tuo tarpu puikiai sekėsi viduriniosios kartos tapytojams – Algimantui Kurui, Mikalojui Šalkauskui (1935–2002), Raimundui Sližiui (1952-2008). Pastarųjų dviejų menininkų kūrinių rinkoje vis mažiau, galbūt todėl jų kūrinių kainos aukcione šoktelėjo keliais tūkstančiais, o įsigytas Kuro darbas – II studijų kurso metu sukurtas paveikslėlis.   Nesužavėjo šįkart pirkėjų ir taip pamėgto Rimvydo Jankausko (Kampo) (1957-1993) nedidelės, tačiau nemenkai įkainotos drobės, nepadarė įspūdžio ir visai neseniai Lietuvos dailės muziejuje didžiulėje retrospektyvinėje parodoje pristatyto menininko Vytauto Kasiulio pastelės. Nusivilti teko ir Dovilės Norkutės gerbėjams, kurios ganėtinai ankstyvas darbas (dar atliktas ne skaitmenine spauda, o aliejumi ir akrilu) liko kabėti aukciono ekspozicijoje. Mažiausiai paklausūs grafikos bei įvairių nežinomų ar užsienio autorių XIX a. pabaigos darbeliai taip pat neatsidūrė jokiose meno kolekcijose. Tad lietuviai kol kas teikia pirmenybę tautiečių menui, kurio net negalima išvežti iš Lietuvos. Galbūt taip yra todėl, kad išties vertingų užsienio menininkų aukcione ir nepristatyta. Gal ateityje šis aukcionas galėtų tapti kiek labiau tarptautinis, ar bent jau pristatyti artimiausių kaimynių – Latvijos, Lenkijos meną.

Taigi mitai iro ir kūrėsi nauji, tačiau aišku viena – meno pirkėjų Lietuvoje yra, ir net ne keli, tačiau kol kas jie saugiai „naviguoja“ žinomų vardų, suprantamo meno ir patikimų investicijų teritorijoje. Į šiuolaikinį meną kol kas žvelgiama itin atsargiai, nors ir su aiškiu susidomėjimu, o pasiryžę į jį investuoti nebyliai priskiriami avantiūristams. Šių metų pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje „Meno klubo“ surengtas seminaras apie šiuolaikinio meno kolekcionavimo galimybes ir pavojus pritraukė nemažą būrį klausytojų, tačiau tai tik pirmieji žingsniai edukuojant ir pritraukiant potencialius šiuolaikinio meno kolekcininkus. Panašias (tik kur kas privatesnes ir intymesnes) iniciatyvas mėgino įgyvendinti ir šiuolaikinio meno galerijos „Vartai“ bei jau kurį laiką Lietuvoje parodų nerengianti „Tulips & Roses“. Svarbu, kad šios iniciatyvos nenutrūktų vos prasidėjusios ir galbūt ateityje pavyks pakeisti ne tik potencialių kolekcininkų, tačiau ir meno bendruomenės požiūrį į komercinę meno pusę.

Visus XII Vilniaus aukciono rezultatus bei pristatytus kūrinius galima rasti čia.