Author Archives: Kathleen Ditzig

Straipsnio autorius:
Kathleen Ditzig yra kuratorė, tyrinėtoja ir rašytoja, gyvenanti Singapūre. Jos tyrimų laukas apima Šaltojo karo globalizmo problematiką bei Pietryčių Azijos, kaip kultūrinio regionio atsiradimo temą. Ji taip pat yra viena iš projekto offshoreart.co įkūrėjų.

Kelios mintys apie kūrybinį miestą Pietryčių Azijoje

IMG_5133

 

Esu kūrybinių industrijų politikos produktas. Mano karjera, išsilavinimas, dabartinis darbas ir net ši galimybė rašyti būtų nepasiekiama, jei, atsakydamas į 1985 metų recesiją, Singapūras nebūtų mėginęs diversifikuoti savo ekonomikos ir susitelkti į Singapūro, kaip globalaus, kūrybiško miesto, plėtrą. Kurios galutinis tikslas buvo padaryti šį miestą turistų traukos centru, pakelti gyvenimo lygį ir paversti singapūriečius lanksčia ir produktyvia darbo jėga – atsparia nepastoviai tarpautinei rinkai – ir tuo pačiu kurti erdvę, pritrauksiančią užsienio profesionalus gyventi ir dirbti saloje (Paslaugų sektoriaus subkomiteto ataskaita 1985: 211). Šalutinis šios politikos produktas – 14000 darbo vietų vizualaus meno sektoriuje. Jei tikėsime šios statistikos duomenimis apie tokio darbo teikiamas ilgalaikes garantijas ir darbo stabilumą, tada viena iš šios naudos gavėjų esu ir aš.

Šis planas prasidėjo devintajame dešimtmetyje su Ekonominės plėtros tarybos (EPT) nurodymais, kaip plėtoti kino, muzikos, medijų, dizaino, meno bei pramogų sektorius (MITA, 2002). Valstybė suteikė 762 milijonų JAV dolerių paramą vystyti ir atnaujinti senas kultūrines erdves bei pastatus: įkurtas naujas teatrų centras – Esplanada (angl. Esplanade), praplėstas Singapūro meno muziejus ir Azijos civilizacijos muziejus, taip pat prasiplėlė ir Nacionalinis muziejus. Iš šios politikos gimė svarbiausia Singapūro meno mugė ArtStage (viena tarp kelių meno mugių), naujoji Nacionalinė Singapūro galerija, laisvasis uostas (angl. Freeport), tarptautiniai muziejai, tokie, kaip neseniai užsidaręs Pinacothèque de Paris Singapore ir kitos infrastruktūros formos, kurios ne tik kuria darbo vietas ir palaiko ekonomiką, bet buvo ir yra nuolat dotuojamos valstybės.

Devintojo dešimtmečio plėtros metu, o neretai dar iš šiandien, Singapūrą mėginama pabrėžtinai pristatyti kaip regiono centrą arba „globalų menų miestą“. Teigiama, kad Singapūrui tokia plėtros politika reikalinga dėl globalizacijos, technologijų ir „kintančios globalios aplinkos“, kurią veikia konkurencija. Tai tapo tam tikra priemone: prisitaikyti, evoliucionuoti, o gal tiesiog prisijungti prie tuo metu stipriai populiarėjančių Richardo Floridos, Johno Anthony Howkinso ir Charleso Landry idėjų. Pastarąsias trumpai galima būtų nusakyti taip: stimuliuokite kūrybiškumą, sudarykite jo augimui palankią aplinką, kuri pavers jūsų miestą meno centru, pritraukite kūrėjus ir stebėkite, kaip nomadiškieji talentai plėtoja jūsų ekonomiką ir augina BVP.

Pastaraisiais metais kūrybinių industrijų akademinis diskursas globaliai apkarto. 2002 metais Richardas Florida knygoje „Kūrybinė klasė“ teigė, jog miestai su aukšta „kūrybinės klasės“ koncentracija (kurią jis apibrėžė kaip technologijų darbuotojus, menininkus, muzikantus, lezbietes ir gėjus) demonstruoja aukštą ekonominės plėtros lygmenį. Tačiau jau vėlesniuose darbuose, kurtuose daugiausia Martino klestėjimo institute (Martin Prosperity Institute) jis jau atsiėmė dalį ankstesnių savo idėjų ir teigė, kad kūrybinė klasė iš tiesų veda prie segreguoto miesto: „Ekonominė segregacija linkusi būti ryškesnė ir intensyvesnė aukštųjų technologijų ir žinių ekonomikos didmiesčiuose. Viena vertus, kūrybinė klasė teigiamai koreliuoja su aukštųjų technologijų industrija, darbo jėga ir aukštųjų mokyklų absolventais. Kita vertus, didžiulis kūrybinės klasės kiekis linkęs kurti ekonominę segregaciją. Tai rodo sumažėjęs pramonės darbininkų ir jų susivienijimų kiekis.“

Joshua Longas knygoje „Keistas miestas: vietos pojūtis ir kūrybiškas pasipriešinimas Ostine, Teksase“ (angl. Weird City: Sense of Place and Creative Resistance in Austin, Texas) ypatingai aršiai kritikavo Floridos idėjas ir jo nenorą parodyti neigiamas kūrybiško miesto politikos išdavas. Šioje knygoje jis reiškia susirūpinimą stipria Floridos įtaka JAV miestų planuotojams. Longo kritika paprasta: Floridos pirminės idėjos ir patarimai labiau tinka politikai, nei faktams.

Nepaisant viešos kritikos ir Floridos savų idėjų peržiūrėjimo, kultūros politikos kūrėjai visame pasaulyje iki šiol griebiasi kūrybinių industrijų kaip miesto plėtros par excellence ir mėgina kurti neįmanomą – paversti meno sektorių „tvariu“ (angl. sustainable). 2014–2015 metais Arts Victoria tapo Creative Victoria, menų fondu, atsakingu prieš Kūrybinių industrijų ministrą, naują politinę galią Australijoje, valdomą Martino Foley, kuris taip pat yra ir šalies psichinės sveikatos ministras. Šie, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusiję, faktai daug pasako apie šiandieninę meno padėtį – tarnauti miesto pelno generavimui ir būti terapijos forma.

Singapūro kūrybinio miesto bei menų ir kultūros politikų įtraukimas į bendrą ekonominę plėtrą nėra unikalus. Buvęs Tailando ministras pirmininkas Thaksin Shinawatra, įkvėptas Singapūro kūrybinių industrijų sėkmės, įkūrė Tailando kūrybos ir dizaino centrą (TCDC), skirtą plėtoti Tailando kūrybines industrijas[1]. 2011 metais paskelbta, kad Tailandas imasi „Kūrybiško Tailando“ politikos, kuria siekiama pakelti šio miesto kultūros, taip pat ir istorijos, papročių, išminties, inovacijų, produktų vertę. Šia politika buvo siekiama Tailandą paversti Pietryčių Azijos valstybių organizacijos (ASEAN) kūrybinių industrijų centru ir didinti šalies BVP šių naujų ekonominių žaidėjų veiklos dėka. Kad ši programa būtų įgyvendinta buvo specialiai įkurtas Pietryčių Azijos kūrybinių miestų tinklas (angl. SEACCN), kuris orientavosi į taip vadinamus „antruosius miestus“ – ne sostines, bet turistinių kultūrinių vertybių turinčius miestus, kurie dėl palankių gyvenimo sąlygų ir darbo jėgos turi potencialą tapti kūrybinio verslo startuolių centrais. Tokie miestai taip pat nepasižymi gausiu turistų skaičiumi, kenčia nuo žemo BVP lygio, protų nutekėjimo ir valstybės paramos stokos. Taigi, kūrybinių industrijų politikos kuriamu tinklu ir darbo vietomis siekiama pakelti vietinį kapitalą pasitelkiant smulkių verslininkų ir sumanių kūrybininkų veiklą, pritraukiančią užsienio kapitalą. Pradiniai šios iniciatyvos nariai buvo George Town (Penang, Malaizija), Bandung (Indonezija), Cebu (Filipinai) ir Chiang Mai (Tailandas). Šis tinklas brėžia paralelų ar alternatyvų regionalizmo žemėlapį bei konkuruoja su paties Singapūro, kaip vartų į Pietryčių Aziją, statusu. Jis siūlo pigesnį ir mažiau pramintą kelią, pritraukiantį užsienio kapitalą, nei jau įsitvirtinęs pasiturintis miestas-valstybė, tapęs finansiniu centru bei leidžiantis Tailandui tapti geopolitine šio kapitalo pritraukimo ašimi.

Tailando kūrybinių industrijų politiką aktyviai rėmė UNESCO konsultantai, kurie mėgino padėti šalies ekonomikai persiorientuoti į žinių ekonomiką ir taip siekė ilagalaikės ekonominės tvermės. Tačiau įdomiausia šioje politikoje yra tai, kad ypatingas dėmesys buvo skiriamas Tailando, kaip ASEAN kūrybinio centro, pozicionavimui. Taigi kūrybinių industrijų politika tapo schema, kurioje tarptautinės institucijos specializuoja, legitimuoja ir nustato tikslus vietinei administracijai. Pagal UNESCO Kūrybinių miestų tinklo duomenis, iš viso jame veikia 116 narių miestų iš 54 šalių, kurių kiekvienas išsiskiria specifinėmis ypatybėmis: „Amatų ir liaudies menu“, „Dizainu“, „Kinu“, „Gastronomija“, „Literatūra“, „Medijų menais“ ir „Muzika“. Tokios specializacijos padeda kurti tautos ir miesto prestižą bei leidžia kreiptis finansavimo į įvairius fondus. Taigi nors SEACCN tinklas orientuojasi į Pietryčių Aziją, paramos jis neretai kreipiasi į tarptautines organizacijas, tautas ar miestus, tokius kaip Japonija, Hong Kongas ar Britų konsulatas. Floridos kūrybinės klasės ir kapitalo santykis, pagal kurį kapitalas seka kūrybinę klasę, čia apsiverčia: kurdamas ir vystydamas kūrybinio miesto modelį SEACCN tinklas pritraukinėja kapitalą, tad kūrybinė klasė turėtų sekti paskui jį, o ne atvirkščiai.

Šioje minčių apie kūrybinio miesto politiką grandyje sugrįžtama į pradžią, kur reikėtų paminėti, kad dažniausiai šios politikos kritika orientuojasi į jos kuriamą miesto segregaciją, sparčią gentrifikaciją ir priverstinį išsikėlimą. Nors ši kritika ir yra teisinga, tačiau meno ekologijų (su gimstančia meno rinkos sistema ir iš principo remiamų valstybės), be kurių paramos nebūtų nei darbo vietų, nei galimybių, o taip pat šalių, siekiančių tvirčiau įžengti į globalią rinką atveju, kūrybinio miesto politika įgalina individą ir suteikia galimybę užsidirbti pragyvenimui, o tautoms leidžia iš naujo perbraižyti tarptautinį prestižą sukaupusių regionų žemėlapį, skatinti susidomėjimą ir, galiausiai, auginti investicijas – eikvoti kapitalą jį kuriant.

Šaltiniai:

„Southeast Asian Creative Cities Network.“ Southeast Asian Creative Cities Network. Web. 20 Apr. 2016. Prieiga internete: http://www.seaccn.com/.

Kong, Lily (2012). Ambitions of a Global City: Arts, Culture and Creative Economy in ‘Post-Crisis’ Singapore. International Journal of Cultural Policy, 18(3), 279–294. Prieiga internete: http://ink.library.smu.edu.sg/soss_research/1784.

Kong, Lily (2000). Cultural Policy in Singapore: negotiating economic and socio-cultural agendas, Geoforum 31, 409–424.

[1] „Chiangmai: The Future of the Creative Economy in Thailand.“ Kyoto Review of Southeast Asia. Kengkij Kitirianglarp, Žiūrėta 2016 04 20. <http://kyotoreview.org/yav/chiangmai-the-future-of-the-creative-economy-in-thailand/>.

Iliustracijoje: Cheong Kah Kit, Švelniai (Gently), 2015. Vilnos kilimėlis, 100cm x100cm. Instaliacijos vaizdas parodoje Prabanga, kurios negalime sau leisti, Parasite, Hong Kongas 2015. Menininko nuosavybė