A. Sutkus: Fausto džiaugsmas

Personalinę parodą Vilniaus paveikslų galerijoje Antanas Sutkus pavadino daug negudraudamas: „Žmonės“. Nes visą gyvenimą žvelgė į žmonių akis, veidus, bandydamas įspėti jų mintis, godas, rūpesčius, tylius džiaugsmus. Nes fotografija – jo gyvenimo būdas. Galimybė bendrauti su žmonėmis, dažnai jų net neprakalbinant. Kalbėdavo kamera. Gera fotografija išeidavo tada, jei suveikdavo intuicija ir profesionalumas.

Menininku savęs nevadina (tą geidžiamą titulą palieka pradedantiems). Metras? Taip, nesiginčija. (120 personalinių parodų įvairiausiose šalyse, darbai – garsiausiuose pasaulio muziejuose, trys Didieji prizai, 17 medalių – iš jų 8 aukso, per 80 kitų apdovanojimų, Valstybės premijos, Gedimino IV laipsnio ordinas). Antaną Sutkų fotografijoje kažkas sulygino su Marceliu Proustu literatūroje. Taikliai ir prasmingai. Nes į A. Sutkaus 40 metų retrospektyvą (1955-1993) šiandien žvelgiame nostalgiškai, ieškodami prarasto laiko, negrįžtamai praeitin nuėjusio kaimo, jo ypatingo mentaliteto, ypatingų žmonių veidų, rašo „Respublika“.

Fotografijos metro kūrybos 50-mečiui skirtoje parodoje lankytojų laukia 120 fotografijų (6 salėse!). Kai kurios turi ypatingą istoriją.

Komunizmo ikona

Taip vienas A. Sutkaus kūrybos tyrinėtojas pavadino „Pionieriaus“ portretą, iš kurio žvelgia ką tik į „jaunųjų leniniečių“ gretas priimtas pirmokėlis. Susirūpinęs, įtemptas žvilgsnis, tarsi ką tik būtų patyręs psichologinę traumą, vaikišku protu bandytų suvokti, kas gi jo laukia dabar. Įspūdingas, daugiaprasmis portretas (Italijoje apdovanotas Mikelangelo prizu). Darbą persispausdino žurnalas „Sovetskoje foto“.

Pasipylė suirzusių skaitytojų laiškai. Kodėl tas pionierius nesišypso? Kodėl atrodo lyg konclageryje? Sistema reikalavo, kad vaikai būtų vaizduojami laimingi. Autorius pamynė sovietinio žmogaus vaizdavimo kanonus ir nedaug trūko, kad būtų išvadintas fotografijos Solženicynu.

Meistrui ypač patinka fotografuoti vaikus ir senus kaimo žmones. Gal kad pirmieji dar nemoka pozuoti, kad jų nekaltybės amžius toks jaudinančiai patiklus, kad džiaugsmas, susirūpinimas, nuostaba – tokie pirmapradžiai, tikri. O antrieji sukaupę neįkainojamą gyvenimo patirtį ir išmintį, natūraliai sutapę su savo žeme, ritualiniais darbais, tėvų paliktais papročiais ir tikėjimu.

„Mano fotografijose žmogus orus, nepažemintas. Jos padeda žmogui pamatyti ir suprasti save“… „Jos – kaip veidrodis. Ir pats turi būti kaip švarus, nesudrumstas veidrodis. Kad galėtum pažvelgti žmogui į akis, kad jis tau nusišypsotų, kad pats jam nusišypsotum ir nufotografuotum“. Tie žodžiai galėtų būti visos A. Sutkaus kūrybos manifestu.

Apie sistemą

Anuomet nepageidauta ne tik nesišypsančių vaikų, bet ir vargingai apsirengusių „negražių“ žmonių. O Sutkaus personažai – būtent tokie – nuskurdinti sistemos, bet dar menantys kitokius laikus, dar nepalaužti dvasia, dar nenusiritę į Rolando Vikšraičio nevilties ir alkoholizmo pragarą.

Slogaus brežnevinio laiko simboliu tapusi 1972 m. nuotrauka „Be pavadinimo“. Autobuse dviese – pirmame plane – civilis, už jo – karininkas. Civilis koketiškai atsegtais baltais marškiniais, madingais juodais akiniais. Nors po geležiniu suolo atkaltės lanku pakištos rankos atrodo lyg sukaustytos, jo laikysena arogantiška, net bravūriška. Už jo – įtariai bendrakeleivį stebintis sistemos sargas.

Iškalbingas kontrapunktas: savo pavaldiniais nepatenkinta valdžia ir valdžią niekinantys pavaldiniai.

Po Sutkaus parodą reikia vaikščioti neskubant. Įsižiūrint, įsigalvojant. Tada jo fotografijos atsiveria ir prabyla. Apie praėjusį laiką, ištisą epochą prieš mus ištikusį laukinį kapitalizmą. Turėjo paskutinę galimybę užfiksuoti tai, kas labai greit išnyko visiems laikams. Ir ja pasinaudojo.

Ką veikia dabar? Bando sutvarkyti didžiulį archyvą (apie 700 tūkst. fotografijų). Sako, kad tai Fausto džiaugsmas: sugrįžti kelis dešimtmečius atgal ir dabartinėmis akimis pamatyti tai, ką kažkada matei jaunas.

Audronė Jablonskienė