Už žmonių kalbos

Jau nemažai rašyta apie 2024-ųjų Lietuvos sezoną Prancūzijoje, pavadintą „Kitas tas pats“ (pranc. „Se voir en l’autre“), nes tai – išskirtinis įvykis. Dėl jo atidarytos dvi Lietuvos menininkų parodos garsiajame Pompidu centre – „Lietuvos menas nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Istorinė donacija“ ir „Kazys Varnelis. Optinis klasicistas iš Lietuvos“, tris mėnesius vyks daugybė kitų renginių visoje šalyje. Galima tarti – pagaliau! Ir šį sezoną bei svarbiausią Paryžiaus rudens festivalį „Festival d’Automne“ pradėjo naujas Linos Lapelytės kūrinys „Kalba“ („Speech“).

Tris rugsėjo vakarus pasirodymas vyko „Bourse de Commerce“ rotondoje, buvusiame XVIII a. prekybos biržos pastate, kurį François Pinault pavertė savo kolekcijos muziejumi. Vos paskelbus registraciją į performansą, vietų neliko. Taigi, net tą dieną, kai vyko lietuvių menininkų parodos atidarymas Pompidu centre, kai kalbas sakė čia atvykusi premjerė Ingrida Šimonytė ir Prancūzijos kultūros ministrė Rachida Dati, susirinkę prancūzų žurnalistai kruopščiai žymėjosi kuratorių pastabas apie mūsų meną, tokią reikšmingą dieną daugelis skubiai paliko atidarymo vyno taurę, naudingus karjerai pokalbius ir bėgo į 20-tos valandos Lapelytės performansą. 

Kaip ir Venecijoje, Palazzo Grassi ir Punta della Dogana, du istorinius pastatus, François Pinault paverstus muziejais, taip ir šį įspūdingą architektūros paveldo objektą meno kolekcininkas nusprendė išsaugoti, rekonstruoti ir atverti visuomenei. 2021 m. atidarytą prekybos biržą pertvarkė japonų architektas Tadao Ando, nuo tada čia savo kūrinius eksponuoja garsūs pasaulio menininkai. Prie durų iš žiūrovų reikalaujama apsiauti mėlyno polietileno plėvelės antbačius, vadinamus bachilais, ir atsargiai sėstis ar sutūpti ant žemės. Nenuostabu – veidrodžio grindų plytelės yra Pietų Korėjos menininkės Kimsooja kūrinys „To Breathe — Constellation“, tad Lapelytei performanso „Speech“ atlikimui reikėjo gauti ir instaliacijos autorės sutikimą. Kimsooja verta atskiro pasakojimo, tačiau šį kartą didžiulė salė po įspūdingu kupolu laukia lietuvės, Venecijos Auksinio liūto laureatės kūrinio. Beveik visas grindis užima neaukštu kartoniniu borteliu atskirtas plotas, panašus į netaisyklingos formos baseinėlį su pažeme slenkančiu baltu rūku, aplink kurį ir grupuojasi pritilę žiūrovai. Tai kartu su dizainere Rūta Kiškyte kurta scenografija, kurios trapios, efemeriškos medžiagos primena vaikų darbelius iš kartono ir rudens vakarą kaime, kai ant sudiržusių nuo pasipriešinimo vasaros sausroms pievų leidžiasi rūkas. Eidama miško keliu, dar nematai namų, bet jau girdi tolumoje garsus – šulinio grandinę, šunų lojimą, kartais karvę. Netrukus jie išnyra, pusiau paslėpti vakaro priblandos. Taip ir čia – lyg iš nebūties už žiūrovų nugarų pasirodo vaikai, kasdiene, kartais nevykusia eisena žengiantys į centrą, į rūką, kuris pamažu nyksta. Iš nežinia kur pasigirsta garsai – šunų lojimas, ožkos mekenimas, kol supranti, kad juos išgauna vaikai. Jie eina ir eina pro keturis įėjimus tarp aukštų betoninių sienų, kerta skersai ar išilgai „baseinėlio“ erdvę. Eina, o netrukus bėga, kirsdami salės centrą ir vėl pasislėpdami už betoninių „užkulisų“, grupuojasi, todėl sunku suprasti, iš kur sklinda pamėgdžiojami gyvulių garsai, riktelėjimai, garsus kvėpavimas. Kartais balsai atskrieja ar net atsėlina iš visų keturių pusių. Visa tai sukuria ritmą, polifoniją, magiją. 

Milžiniškas salės kupolas su ištapytų daugiafigūrinių kompozicijų juosta nyra į prieblandą, šviestuvai pačiame viršuje skleidžia tik menkutę dalį šviesos, vos pastebimą, kad nesutrikdytų vyksmo. Lyg nusileidusios saulės atšvaitai. Vaikai buriasi į grupes, vis garsiau kartoja savo partijas, kurių tarpus užpildo tyla ir chimeriniai atgarsiai. Ritmas greitėja, augindamas įtampą. Pirmykščiai garsai, esantys už arba dar iki kalbos, sklinda kartais net nežinia iš kurios pusės. Šnopavimas, riktelėjimai, šuns lojimas. Šis greitai judantis choras primena Jurgos Barilaitės videokūrinį „Abrakadabra“ (2014), kuriame pradžioje ramiai, tačiau pamažu vis energingiau, o galiausiai – ir agresyviau menininkė kartoja vaikiškas skaičiuotes. Jas naudoja daugybės tautų vaikai, tai gyvuoja tarsi universalus jiems suprantamas kodas, veikiantis už skirtingų kalbų ribų. Žinoma, vaikams skirtingos kalbos netrukdo bendrauti, jie susikalba ir nemokėdami vienas kito kalbos, žaidžia kartu čia pat, daugiakalbio miesto žaidimų aikštelėse. Čia išryškėja dar viena sąsaja su Lapelytės performansu – abi menininkės kreipia žvilgsnį į vaikiškų žaidimų praktikas. Lapelytė vaikus renkasi kaip dar neturinčius pilnai susiformavusios savimonės, kuomet „aš“ ir „kitas“ nėra vienas nuo kito atsiskyrę, taip bandydama ir mums atverti galimybes sumažinti skirtį.

Vytauto Tomaševičiaus Naujojoje Vilnioje įsteigtoje telefono būdelės galerijoje W tris rugsėjo dienas veikė japonų menininkų paroda „Žodžiai kaip dumplės: ką pamatyti tarp jų“, kur kuratorė M. Totsuka taip pat ieškojo vietos metaforai ir tarpusavio supratimui poezijos vertimuose. Jonas Mekas, išverstas į japonų kalbą ir šioje šalyje labai populiarus, menininkei Naha Kanie („Laiškai iš niekur“) tarnauja tiltu ieškant kelių tarpusavio susikalbėjimui (įkalbėkite į diktofoną ką nors, pasakykite, kaip jaučiatės). Japonas Kazuki Oishi interpretavo Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ („Tolimas Anykščių vaizdas“), bandydamas betone nupiešti pušis ir vilką, kurio gentainiai seniai išnaikinti jo šalyje. Poezija, nors ir naudojanti savo šalies, savo tautos kalbos žodžius, naikina atskirtį ir perteikia buvimo kartu ilgesį. M. Totsuka atkreipia dėmesį, kad žodžiai yra tarsi akordeono klostės: laiko įvairiai sulankstyti, jie savyje talpina gausius kultūros ir istorijos kodus. „Mūsų rankos, kurios atveria ir vėl suglaudžia šiuos žodžius, taip pat yra suformuotos kultūros ir istorijos“.

Šie kūriniai verčia atsigręžti į kalbos filosofiją. Barilaitė savo kūriniui pasirinko žodį „Abracadabra“, nes aramėjų kalboje jis reiškia „kuriu, kai kalbu“. Ši reikšmė antrina mums geriau žinomam biblijiniam pasaulio sukūrimo vaizdiniui, kur sakoma, kad pradžioje buvo žodis. Tokiu būdu per žodį, kalbą buvo įsteigta esatis. M. Heideggeris kalbai suteikia būties namų statusą. Juo remiasi ir lietuvių filosofas A. Maceina veikale „Filosofijos prasmė ir kilmė. Filosofija ir lietuvių kalba“. Jo nuomone, žmogus, netekęs galimybės kalbėti, praranda savo ypatingą žmogiškąjį statusą. „Filosofas, remdamasis M. Heideggeriu, pastebi, kad gyvulys, skirtingai nei žmogus, neturi kalbos, nes nebuvoja „būties proskynoje“, o yra savo aplinkos įkaitas. Šioje vietoje, prisiminus žmogaus ir gyvūno prisitaikymo skirtumus, matysime, kad gyvūnas linkęs prisitaikyti prie aplinkos, o žmogus – keisti pastarąją. Net evoliucinis žmogaus ir gyvūno kelias, kalbant apie pastarąjį aspektą, yra esmingai skirtingas.“¹ 

Tačiau Lapelytės performansas atskleidžia kitą požiūrį, kurį plėtoje dabarties mąstytojai, tarkim Donna J. Haraway, kritikuojanti homocentristinį pasaulio suvokimą, o tokiu būdu – ir žmogiškosios kalbos pranašumą. Ji primygtinai siūlo pasijusti Žemės tinklo dalimi, taikant kitokį mąstymo būdą – čiuptuvinį arba čiuopantįjį, leidžiantį sujungti, o ne atskirti žmogų nuo jį supančios Žemės gyvybės sistemos. Šį rūpestį bando perteikti ir Lapelytė: „išeities taškas – lūžis, kuri patiria miesto kartos, vis labiau tolstančios nuo gamtinės  aplinkos.“ Performanso anotacijoje pabrėžiamas siekis mažinti vis didėjantį miesto vaikų nutolimą nuo mūsų gyvenimo kompanionų – įvairių gyvybės rūšių. Čia autorė svarsto, kaip per garsą išversti prisiminimus ir fantazijas, kurias gyvūnai gali sukelti jaunimui, ir ne be pagrindo išsako klausimą, kokius gyvūnų garsus pamėgdžios dabarties miesto vaikai. Lapelytė savo kūriniu steigia kitokią būtį, kurios namai nėra kalba, nėra žmogaus žodis. Menininkės teigimu, kalba vis dažniau atrodo kaip manipuliacijos įrankis, todėl ji siūlo pasvarstyti apie kitus komunikacijos būdus, pavyzdžiui, atidumą ir rūpestį vienas kitu, kitomis gyvybės rūšimis, aplinka. 

Čia esminiu įrankiu tampa choras, kuriam menininkė subūrė beveik 100 paryžiečių vaikų. Lapelytė taip pat tiria giminystės ryšius grupėje, kuri vienija ir vaikus, ir paauglius. Jos nuomone, švelnumo ryšius galima atgaivinti kartu leidžiant garsus. Ryšius, kurie tampa tokiais svarbiais, pagal Haraway, „kai organizmų ir jų aplinkos perskyra nebetenka reikšmės, ir kai dėl tų pačių priežasčių Vakarų paveikti žmonės jau nebegali savęs įsivaizduoti kaip individų ir iš individų sudarytos visuomenės vien tik apie žmones rašomoje istorijoje“². Šis buvimas ir veikimas kartu ikikalbiniame lygmenyje apjungia viską – rūpestį, gėlą, nykstančio laiko prisminimus ir galimybę juos perduoti, kai nereikia kalbos, skirtingų kalbų mokėjimo, skirtingos garso išgavimo anatomijos, kad sukurtum buvimą kartu. 

Vakaro prieblandoje kuriami garso peizažai atrodo beveik apčiuopami, tarsi jaustum visai netoli esantį kaimą, kuris tuoj išnirs už posūkio. Taip vakarėjant dar visai neseniai Dzūkijoje karvių banda, nešdama pilnus tešmenis pieno, grįždavo namo, kiekvienas gyvulys žinodavo savo kiemo vartus, trindavosi šonais į tvorą ir mūkdavo, prašydami įleisti. Atsilikusias pareigingai amsėdamas pargindavo šuo. Kartais net nebūdavo matyti, kuris kerdžius tądien jas ganė – Zenius ar Jonas, karvės puikiai žinojo savo kiemus ir oriai žingsniuodavo ten. Dabar galime tik ilgėtis tokių taikos sklidinų vakarų. Mūsų kaimuose beveik neliko karvių bandų, paskui jas po pievas nebesekioja gandras. Sunku tai papasakoti vaikams.

Tačiau Lapelytė mums siūlo viltį – galimybę mąstyti-kartu, tai yra tapsmą-kartu. Pasak Haraway, jis jau savaime yra galimybė perimti estafetę… Arba perduoti savo vaikams.

„Festival d’Automne“ taip pat pristatoma pirmoji bendra L. Lapelytės, Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos!“, 

Nuo rugsėjo 21 d. menininkė kviečia į dilgėlių sodą, kuris žaliuos visos 17-osios Liono bienalės metu. Tai jos kūrinio „The Mutes“ scenografija. Lione pristatoma adaptuota jo versija „The Study of Slope“.

1. Viktor Kerin „Kalbos kaip metaforos arba interpretacijos filosofinė raiška A. Maceinos kalbos filosofijoje“, www.filosofija.info. ↩︎
2. „Tentacular Thinking: Anthropocene, Capitalocene, Chthulucene“, in Staying with the Trouble, Donna Haraway, psl. 31. 2016. ↩︎