Paroda „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyszkiewicziaus XIX a. pab. nuotraukose“ Kauno rajono muziejuje

Gegužės 2 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma unikali paroda „Nuogo kūno vaizdavimas B. H. Tyszkiewicziaus XIX a. pab. nuotraukose“.

Paroda, pristatanti grafo Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus akto fotografijas, yra daugiau nei paprastas archyvinės medžiagos eksponavimas. Tai – fundamentali intervencija į Lietuvos fotografijos istorinį pasakojimą, iki šiol formuotą tarsi patogioje amnezijos zonoje. Iš šios zonos buvo išstumti ne tik aristokratiški eksperimentai, bet ir pati idėja, kad nuogo kūno vaizdavimas galėjo egzistuoti iki XX amžiaus pradžios ribos. Tyszkiewicziaus aktai – ne tiesiog vaizdai. Tai nesankcionuota istorija, sugrįžtanti reikšmingu laiku. Akto žanras Lietuvos fotografijoje dažnai tebūdavo periferinis reiškinys, o kai dėliojama fotografijos raida, ji prasideda nuo tarpukario, dažniau – nuo sovietmečio. Tyszkiewiczius nedera su šiuo pasakojimu. Jo Paryžius, jo studija, jo nuogas kūnas – visa tai svetima ir nepatogu mums, kuriems fotografija ilgą laiką buvo ne estetika, o ideologija.

Šioje parodoje atsiveria kita istorija – ta, kurioje Lietuva ne provincija, o Europos kultūrinės tėkmės dalis. Tyszkiewicziaus fotografijos (1894–1895) stebina ne tiek techniniu meistriškumu, kiek konceptualia švara. Tai nėra atsitiktiniai kadrai ar eklektiški bandymai. Tai – sąmoningai sukonstruotos kompozicijos, veikiančios tarp akademizmo, simbolizmo ir moderniosios vaizdo estetikos. Kūnas čia nėra geismo ar nuodėmės objektas – jis tampa formos, šviesos, vidinės įtampos lauku. Griežtos pozos, architektūrinių figūrų elementai, subtili šviesos gradacija – visa tai kalba apie kūrėją, fotografiją suvokusį ne kaip imitaciją, o kaip savarankišką meninę kalbą.

Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus fotografija

Paroda veikia dviem lygmenimis. Vienas – estetinis, žiūrovą kviečiantis mėgautis formų harmonija, šviesos teatrališkumu, netikėtais eksperimentais. Kitas – istorinis-kritiškasis, atveriantis klausimus apie tai, kaip ir kodėl buvo formuojama Lietuvos fotografijos istorija. Ką ji nenoromis nutylėjo? Ką kiek pavėluotai atranda? Kodėl grafas su kamera negalėjo tapti tokios pat reikšmės pradininku, kaip, tarkime, Henri Cartier-Bressonas (1908–2004) ar Eugène’as Atget (1857–1927) Prancūzijoje?

Bene svarbiausias šios parodos aspektas – tai, kad čia eksponuojami atvaizdai saugomi privačiose kolekcijose (Reginos Šemiotaitės, Dominyko Šaudžio, Algirdo Petraičio). Jie nebuvo kanonizuoti, nebuvo įtraukti į muziejinius naratyvus, nebuvo „legalizuoti“ meno institucijų. Todėl jie – kol kas pavojingi. Jie trikdo sistemą, siūlo alternatyvų pasakojimą, kuris ne tik įdomesnis, bet ir konceptualiai sudėtingesnis.

Nepaisant kosmopolitiškos jo kūrybos dvasios, B. H. Tyszkiewicziaus ryšys su Lietuva buvo organiškas ir daugiasluoksnis. Kai 1875-aisiais Benedyktas Henrykas sulaukė pilnametystės, jam buvo pripažinta teisė į paveldėtą turtą, įskaitant Raudondvario dvarą – vietą, ne vien saugojusią vaikystės prisiminimus, bet ir tapusią kūrybinio jautrumo šaltiniu (Snitkuvienė, 2024, p. 32). Nors grafas gyveno tarp Prancūzijos ir Lietuvos, būtent Raudondvaris buvo jo atminties ašis – estetinis ir emocinis centras. Jis čia grįždavo dažnai, parveždavo knygų, natų, paveikslų, o rūmų interjeras keitėsi pagal jo skonį ir vaizduotę (ibid., p. 45). Dar daugiau – Tyszkiewiczius čia fotografavo: rūmų erdves, parkus, bažnyčią, šeimos kapavietes, artimuosius, svečius, vaikus bei savo žmoną, vėliau – pirmąją meilę Isabellę Feraud. Išlikusios nuotraukos liudija ne tik prabangą, bet ir fotografo žvilgsnio intymumą (ibid.). Galima įsivaizduoti, kaip šias fotografijas jis vežė į Paryžių – tarsi savo pasaulio fragmentus, įvaizdintą aristokratišką skonį, vizualinį paveldą iš Lietuvos.

Raudondvario dvaras nebuvo eilinė šeimos rezidencija – tai erdvė, kurioje formavosi grafui būdingas vizualinis jautrumas. Raudondvaris galėjo būti pirmoji scena, kur Tyszkiewiczius  išmoko stebėti šviesos žaismą, kūno judesį, peizažo geometriją. Nors jo aktai sukurti Paryžiuje, jų šaknys – šioje tvirtovėje, aristokratijos kultūrą jungusioje su lietuvišku kraštovaizdžiu. Švelnūs ir tikslūs Benedykto Henryko vaizdai ne tik atspindi to meto Europos menines tendencijas, bet ir saugo savyje tylų, neišsakytą Lietuvos vizualinį kodą – formos ilgesį, tvarkos geismą, šviesos melancholiją, kuri taip būdinga peizažui už Raudondvario langų.

Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus

Toks fotografavimas – ne paprastas užsiėmimas. Fiksuojant aplinką formavosi grafo vizualinis mąstymas. Gal būtent čia, Raudondvaryje, gimė jo specifinis santykis su šviesa – ne kaip technine priemone, o kaip emocijos struktūra. Vėliau Paryžiaus studijoje fotografuodamas aktus Tyszkiewiczius jau valdė šį vidinį instrumentą – gebėjimą išryškinti formą ne akcentuojant išorę, bet susitelkiant į įtampą tarp kūno ir erdvės. Raudondvaris, kuriame šviesa pro langus krisdavo ant sienų bei marmurinių stalų, tapo pirmąja jo vizualinio mąstymo laboratorija. Ir nors Paryžiuje gimė ikonografiškai stipriausi Tyszkiewicziaus darbai, jų šaknys – lėtoje, kontempliatyvioje Raudondvario šviesoje.

Čia grafas tapo kai kuo daugiau nei aristokratu su meniniais polinkiais. Benedyktas Henrykas Tyszkiewiczius tapo tuo, kuo šiandien jį pagrįstai galime laikyti, – vienu pirmųjų Lietuvos meninės fotografijos kūrėjų. Dar daugiau – Europos kultūros lauko veikėju, nors ir nedalyvavusiu revoliucijose, suformavusiu savo išskirtinę vizualinę, estetinę, mąslią kalbą. Kūnas jo fotografijose – ne provokacija, o klausimas: kaip mes matome, kaip mes prisimename, kaip mes kuriame pasakojimą apie save? Tyszkiewiczius nesiekė atspindėti pasaulio. Grafas jį modeliavo. Fotografija jam – ne įrankis, o būsena, šviesos disciplinuota kalba, neskubanti byloti apie laiką, bet jį sustabdanti, lyg uždelsdama pabaigą.

Gintaras Česonis
Fotomenininkas, parodos kuratorius

Bibliografinė nuoroda:
Snitkuvienė, Aldona. Raudondvario grafai Tiškevičiai. Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024.

Paroda Kauno rajono muziejuje veiks iki 2025 m. birželio 22 d., lankoma III–VII 10.00–17.30 val.