Kuruojamoji studentų baigiamųjų darbų paroda „Ašmenys“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Nuo birželio 3 d., antradienį, VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma kuruojamoji studentų baigiamųjų darbų paroda „Ašmenys“.

Žodis „ašmenys“ turi natūraliai grėsmingą atspalvį – dažniausiai jis siejasi su aštriausiomis ginklų ar įrankių dalimis: peiliu, kirviu, kardu, kalaviju. Istorijos žinių turintis žmogus gali prisiminti ir giljotiną – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos simbolį, kur ašmenys nuspręsdavo likimą. Ši asociacija gal ir drastiška, bet ar diplominio darbo gynimas neprimena simbolinio nuosprendžio momento? Tada, kai viskas, kas sukurta, išmokta, patirta per metus – galiausiai turi būti pateikta, įvertinta ir apginta. Gynimo momentas – tai savotiškas perėjimas per ašmenų kraštą. Tai riba, kurią peržengus studentas tampa visateisiu menininku, kūrėju, galbūt net nauju balsu kultūros lauke.

Žodis „ašmenys“ šioje parodoje įgyja ne tik fizinį ar emocinį krūvį, bet ir filosofinį – epistemologinį – aštrumo matmenį. Čia prasminga prisiminti William’ą Ockhamą, vieną iš ryškiausių XIV a. logikų ir scholastinės minties reformuotojų. Jo vardu pavadintas principas – Okamo skustuvas – tapo ne tik loginės ekonomijos, bet ir intelektinio sąžiningumo ženklu. Šis principas teigia, kad aiškinant reiškinį ar tiesą, reikia vengti perteklinių prielaidų – rinktis paprasčiausią, efektyviausią kelią. Tai reikalauja ne tik racionalumo, bet ir tam tikro intelektinio aštrumo – gebėjimo pjauti per sudėtingas, dažnai miglotas konstrukcijas iki pat esmės. Ši metodinė laikysena turi aiškų atitikmenį ir kūrybiniame procese: kiek daug yra pagundos paslėpti idėjinį neaiškumą po vizualiniu triukšmu, formaliu efektingumu, beprasmiu kalbėjimu. Tačiau tikrasis menas – kaip ir geras mąstymas – nebijo nuogumo. Jis ieško tikrumo, esmės, reikšmės, net jei šie dalykai nėra patogūs. Taigi, kiekvienas baigiamasis darbas šiame kontekste tampa ne tik estetiniu objektu, bet ir mąstymo etikos veidrodžiu. Kiek menininkas geba atskirti svarbu nuo bereikalinga? Kiek jo „ašmenys“ – tai ne vien pavidalas, bet ir turinio pjūvis?

Lietuvių kalba turi išskirtinę savybę – ji leidžia žodžiams rezonuoti daugiasluoksnėmis reikšmėmis, fonetiniu, morfologiniu, semantiniu aspektais. Žodis „ašmenys“ šiuo atveju tampa tikru lingvistiniu veidrodžiu, atspindinčiu parodos esmę. Pirmiausia – „aš-menis“. Šis skiemenų junginys kviečia perskaityti žodį kaip tapatybės ir kūrybos sąjungą: „aš esu mene“ arba „aš esu menas“. Tai nėra tik žodinis žaidimas – tai egzistencinė pozicija. Autorius baigiamajame darbe ne tik pristato savo projektą – jis tapatinasi su savo kūriniu, kalba savo balsu, formuoja savo meninę savivoką. Dar giliau slypi galimybė transformuoti „ašmenis“ į „asmenis“ – tiesiog pašalinus diakritinį ženklą (varnelę) nuo raidės „š“. Ši kalbinė mutacija tampa simboliniu virsmu: keičiasi ne tik žodis – transformuojasi pats žmogus. Diplomo gynimo momentu studentas išeina iš besimokančiojo pozicijos ir tampa asmenybe – savarankišku subjektu, gebančiu atsakyti už savo idėjas, už tai, ką ir kaip kuria. Tai individualybės įtvirtinimo aktas, o kartu ir asmeninės atsakomybės pareiškimas. Dailės akademijos diplomantai formuoja meninę ir filosofinę realybę. Ji tampa ne tik išraiškos, bet ir egzistenciniu įrankiu – lyg patys ašmenys, kurie gali pjauti, formuoti, keisti.

Tad ši paroda – tai ne tik darbų ekspozicija, o aštrumo ir brandos akimirka, kai kiekvienas diplominis darbas, įsikūnijęs į kūrinį, tampa liudijimu apie nueitą kelią, o kartu ir pareiškimu apie tai, ką studentas (jau beveik menininkas) nori kalbėti toliau. Tai momentas tarp „dar ne“ ir „jau taip“ – ant ašmenų. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad šioje parodoje, esančioje „Titaniko“ ekspozicinės salės pirmajame, pristatomi nei geresni, nei blogesni šių metų Dailės akademijos diplomantai. Kiekvienas (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose) sėkmingai įveikęs bakalauro ar magistro laipsnių barjerą (ašmenis) gali teigti: „Aš esu mene; aš esu menininkas/ė“.

Parodoje dalyvauja:

Živilė Aleknavičiūtė (Vizualiųjų komunikacijų dizainas, MA), Anhelina Blashchytsyna (Grafika, MA), Rėda Brandišauskienė (Įvietintas menas, MA), Gabija Galiauskaitė (Dailės ir interjero restauravimas, BA), Ugnė Upė Lučiūna (Skulptūra, MA), Diana Marija Petrošiūtė (Tekstilė, MA), Emilija Rimkevičiūtė (Dailės ir interjero restauravimas, BA), Olivija Sadauskaitė (Dailės ir interjero restauravimas, BA), Edita Vieraitienė (Įvietintas menas, MA), Titas Antanas Vilkaitis (Grafika, MA)

Parodos kuratorius – VDA muziejaus direktorius dr. Vidas Poškus

Dizainas – Rusnė Šimulynaitė

Paroda veikia: 2025 06 03-14