Grupinė tapybos paroda „HEDONIZMAS.LT“ meno erdvėje „GODÒ galerija“

Vasario 1 d., šeštadienį, 16 val., Vilniaus meno erdvė „GODÒ galerija“ (Malūnų g. 6A, Vilnius) tęsia kasmetinę tradiciją ir jau penktąjį kartą pristato grupinę tapybos parodą „HEDONIZMAS.LT“, nagrinėjančią hedonizmo vaidmenį lietuvių kūryboje. Paroda dedikuojama šviesaus atminimo tapytojui Aleksandrui Vozbinui

Parodos kuratorė Lena Chvičija plėtoja hipotezę, kad hedonizmo samprata gali būti glaudžiai susijusi su tautiniu mentalitetu. Tad paroda kviečia lankytojus tyrinėti, kiek hedonizmas yra aktualus lietuvių tapyboje ir kaip malonumų tema atsiskleidžia menininų kūrybos procese bei drobėse – per temas, filosofinį literatūriškumą, nuotaikas, spalvas ir faktūras, kt.

Šių metų „HEDONIZMAS.LT“ parodos autoriai: Vidmantas Jusionis, Linas Leonas Katinas, Vanda Padimanskaitė, Artūras Stančikas, Aušra Vaitkūnienė, Aleksandras Vozbinas.

„Hedonizmas, kaip ir kiekviena gyvenimo nuostata, yra labai asmeniškas, – sako parodos dalyvis V. Jusionis. – Man tai pojūtis, kai tapomo paveikslo spalva duoda atsaką, veikia mane patį. Tai ir sėkmingas kūrybos procesas, ir pavykus – mėgavimasis juo. Tai ir kontaktas su palankiai reaguojančiu į mano kūrinį žiūrovu. Man hedonizmas yra ir matoma šviesa, saulės šviesa, skaidrus vanduo, žaluma ir būvis atvirose peizažo erdvėse. Svaigina meno kūriniai, kitos šalys, jų peizažai, jų miestai. Tai laikas, kai nieko nereikia daryti ir puikiai jautiesi. Tai niekada neužsitęsia ir baigiasi. Tai buvimas tarp tikrų draugų ir tarp išmintingų žmonių. Tai ir artimas intymus ryšys. Tai priešinga nerimui, baimei. Tai ir priešybė kančios pateisinimui, dorybės siaurinimui. Tai trumpas asmeninės laisvės laikas. Tai man tinka ir patinka. Tai man nėra svarbiausias tikslas ir motyvas.“

Vanda Padimanskaitė

Parodos dalyvė V. Padimanskaitė pripažįsta, kad žodis „hedonizmas” jos žodyne slypi kažkur „sandėliuke”, autorė jo kalboje nevartoja. „Teko gerokai pasiraust ir radus nupūst dulkes nuo jo. Man anksčiau jo reikšmė atrodė neigiama – savanaudiškumas ar kažkas panašaus. Pagalvojusi dar kartą sakau, kad gal jis, tas žodis, reiškia apskritai teisę gyventi. Hedonistiška eiti per pievą ir minant taką užlipti ant skruzdėlės ar kokio kito vabalo, taip užbaigiant jo egzistenciją. Bet negaliu nemint, negaliu pati negyvent. Visų neišgelbėsi. Gal skamba žiauriai, bet juk pati esu tokia pati skruzdėlė, žiūrint iš toliau, neatmestina, kad kada nors mane kas nors ims ir tyčia ar atsitiktinai užmins. O kol gyvenu — šventė“, – sako ji.

Parodos autorė A. Vaitkūnienė atkreipia dėmesį, kad istoriškai lietuvių kultūra nėra laikoma hedonistine tokiu mastu, kaip, pavyzdžiui, senovės romėnų. Jos manymu, lietuviams hedonizmas pasireiškia subtilesnėmis ir labiau saikingomis formomis, palyginti su vakarietiškaja kultūra. „Nuo seno lietuviams būdingas artimas ryšys su gamta, kuris teikė tam tikrą santūrų hedonistinį pasitenkinimą per estetinę harmoniją, šventes gamtos ciklų metu. Vis dėlto šiuolaikiniame pasaulyje hedonizmo apraiškos tarp lietuvių tampa vis ryškesnės. Vartotojiška kultūra skatina prabangos, patogumo ir asmeninio komforto siekimą, – pastebi menininkė. – Nors hedonizmas tradiciškai akcentuoja skausmo vengimą, jis nenurodo, kad malonumas būtinai turi kilti iš fizinės gerovės ar patogumo. Jis gali apimti emocinius išgyvenimus, galios dinamiką ar pasitenkinimą per diskomforto įveikimą, kas kai kuriems žmonėms suteikia malonumą.“

Artūras Stančikas

Parodos dalyviui A. Stančikui hedonizmas – tai kūryba. „Kurdamas visada lieki vienas ir visada turi susitarti su savimi. Ir jei kūrybos procese kažką gero pavyksta sukurti, tuomet pajauti kūrybinį malonumą. Priemonės ir technikos man ne tiek svarbu – svarbu pats procesas ir galutinis rezultatas. Po to – naujas kūrinys, ir vėl viskas nuo pradžių…“ – sako jis.

Šviesaus atminimo tapytojas A. Vozbinas, kuriam dedikuojama ši paroda nuo pat jos tradicijos ištakų, viename interviu taip pat yra užsiminęs apie kūrybinį džiaugsmą: „Pradėdamas darbą aš iki galo nežinau, kas bus. Galiu tiktai nujausti, bet paskui pradinės nuostatos  kinta, priklausomai nuo paties proceso. Pats tapymas nėra sumanymo įgyvendinimas nuo A iki Z šimtu procentų. Tai yra improvizacija, džiazas, kelias. Tame ir slypi kūrybos džiaugsmas, kad rezultatas niekada nėra nuspėjamas iš anksto. Netgi autoriui labai malonu pačiam nustebti ir kažką atrasti.“

Linas Leonas Katinas

Tuo tarpu šviesaus atminimo menininkas L. Katinas, kurio skirtingų laikotarpių darbai eksponuojami parodoje, viename savo interviu apie kūrybą yra vaizdžiai pasakęs: „Mane baisiai traukė spalva, kaip katiną traukia drebantis paukštis.“

Paroda vyks iki vasario 28 d.; lankymas nemokamas.

Hedonizmas – tai Senovės Graikijoje kilusi filosofinė teorija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias gyvenimo tikslas ir aukščiausia vertybė. Ši idėja pabrėžia, jog žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo gebėjimo patirti ir vertinti malonumus, tačiau laikui bėgant hedonizmo samprata įgijo įvairių interpretacijų, nulemtų kultūrinio ir asmeninio konteksto.

Kaip ir ankstesniais metais, parodoje lankytojai kviečiami įsitraukti į diskusiją ir pasvarstyti, kaip hedonizmas reiškiasi jų pačių gyvenime. Parodos metu nuolat pildomas „išpažinčių archyvas“, kuriame savo mintis apie malonumus įamžina menininkai bei parodos lankytojai, taip prisidėdami prie gilesnio „lietuviškojo hedonizmo“ idėjos nagrinėjimo.

Apie autorius:

Vidmantas Jusionis (g. 1961 m. Vilniuje) mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, 1985 m. baigė studijas Vilniaus dailės institute, Tapybos katedroje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1985-1987 m. Šiaulių pedagoginio instituto Tapybos katedros dėstytojas. Nuo 1987 m. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas. Nuo 1984 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus darbų turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Tretjakovo galerija Maskvoje, privačios kolekcijos.

Linas Leonas Katinas (g. 1941 m. Radviliškyje – 2020 m.) 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė architektūrą. Parodose ir meno projektuose Lietuvoje ir užsienyje dalyvavo nuo 1967 m. Nuo 1990 m. grupės „24” narys. Nuo 1967 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1968–1992 m. dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje Vilniuje, nuo 1992 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1999 m. apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Autoriaus kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Vanda Padimanskaitė (g. 1982 m.) – dailininkė grafikė. 2008 m. baigė grafikos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. 2007 m. pagal „Erasmus” programą studijavo Vroclavo dailės akademijoje. Nuo 2004 m. rengia solo parodas, nuo 2003 m. dalyvauja parodose Lietuvoje bei užsienyje. Daugiausia dirba tapybos ir knygų iliustravimo srityse. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Artūras Stančikas (g. 1960 m. Panevėžyje) – grafikas, tapytojas, objektų kūrėjas. 1983 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 m. – Šiaulių universitetas) Dailės fakultetą. Nuo 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 1983 m. dalyvauja parodose, pleneruose ir projektuose. Yra surengęs 20 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo daugiau nei 100 grupinių parodų. Šiuo metu dirba Panevėžio miesto dailės galerijoje edukatoriumi. Yra gavęs kūrybinio meno stipendijas (2016, 2024 m.), 2018 m. pelnęs I-ąją premiją Aukštaitijos dailės parodoje ,,Memento mori“.

Aušra (Barzdukaitė) Vaitkūnienė (g. 1962 m. Kaune) 1969-1980 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1980-1986 m. studijavo tapybą Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) Vilniuje. Nuo 1987 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dirba VDA Kauno fakultete Tapybos katedros vedėja, profesorė. Dailininkės kūrinių turi įsigijęs Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus, Lietuvos Kultūros ministerija, Vilniaus dailės muziejus, galerija „Meno parkas“, Luciano Benettono kolekcija, Lipės kraštotyros institutas Vokietijoje bei privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje. Tarp daugelio autorei skirtų premijų ir individualių stipendijų –  Pollocko–Krasner fondo (JAV) stipendija (2013 m.).

Aleksandras Vozbinas (g. 1958 m. Vilniuje – 2021 m.) 1982 m. įstojo į LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), studijavo tapybą, studijas baigė 1988 m. Mokėsi prof. Augustino Savicko studijoje. Nuo 1990 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys (nuo 1997 m. buvo renkamas į LDS tarybą). Dalyvavo daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorinių parodų skaičius viršija 50. Buvo daugelio parodų kuratorius, plenerų Lietuvoje ir užsienyje organizatorius.