Pokalbis apie „Fabijono svetainę“ ir viešųjų erdvių kūrimą su Sigita Simona Paplauskaite ir Juste Kostikovaite

Vilniuje formuojant tokias erdves kaip SODAS2123, skulptūrų parkas Viršuliškėse ar pasibaigus „Kuriu Vilnių“ projektų realizavimui, Fabijoniškėse įkurta vieša erdvė „Fabijono svetainė”. Kuriant šią naują bendruomenių susirinkimo vietą, buvo siekiama panaudoti autentišką meninę raišką ir derinti skulptūros, mažosios architektūros bei kraštovaizdžio architektūros principus. „Fabijono svetainė” kviečia keisti požiūrį į gyvenimą miegamuosiuose rajonuose ir skatina daugiau laiko leisti lauke, gaminti maistą kartu, inicijuoti kūrybines veiklas su vietiniais gyventojais. Kalbamės su projekto iniciatorėmis ir autorėmis Sigita Simona Paplauskaite ir Juste Kostikovaite.

Sigita Simona Paplauskaitė yra kraštovaizdžio architektė, tyrėja ir kūrėja. Jos veiklos ir darbai skatina naujas jungtis tarp skirtingų meno ir mokslo sričių bei siekia aktualizuoti klausimus, susijusius su socialiniais, urbanistiniais ir ekologiniais iššūkiais miestuose.

Justė Kostikovaitė yra šiuolaikinio meno kuratorė, vadybininkė ir projektų koordinatorė. Dirba su vietokūra, bendruomenėmis, tvaraus meno ir dizaino praktikomis. 

Daura Polonskytė: Koks jūsų asmeninis santykis su Fabijoniškių rajonu, kuriame šiemet įkurdinote projektą „Fabijono svetainė“, laimėjusį Vilniaus miesto savivaldybės konkursą „Kuriu Vilnių“?

Justė Kostikovaitė: Pagrindinė jungtis – Sigita, ji yra Fabijoniškių bendruomenės narė, dirbanti prie projekto. Aš esu iš Šeškinės, tad man artima ir suprantama miegamojo rajono aplinka.

Sigita Simona Paplauskaitė: Už trijų daugiabučių nuo projekto lokacijos yra mano gimtieji namai. Šiuo metu gyvenu tarp Briuselio ir Vilniaus, tad atsirandanti distancija man padeda į viską pažvelgti kitaip, įtraukia mane iš naujo, norisi kažkaip prisidėti. Gaila, kad mažai kas keičiasi, rajonas sensta, o žmonės, regis, tolsta vienas nuo kito. Keistas tas senų mikrorajonų klimatas…

Daura Polonskytė: Papasakokite daugiau apie nuolatinius gyventojus, kaip sekėsi komunikuoti su skirtingomis grupėmis?

Sigita Simona Paplauskaitė: Vietos gyventojų amžiaus vidurkis – apie 55 metai, be senjorų gyvena ir pavienės jaunos šeimos, neseniai įsigijusios būstus. Čia, rajone, kuris baigtas statyti apie 1991 m., naujakurių nėra daug, išskyrus Romerio universiteto studentų grupes, bet jie gyvena kitaip nei nuolatiniai gyventojai. Duomenų apie gyventojų profesines ar laisvalaikio veiklas neradome, tačiau žinome, kad vietos bendruomenė yra aktyvi sprendžiant ūkinius klausimus, prižiūrint viešąją tvarką. Visgi atrodo, kad naujuose kvartaluose, kur gyvena daugiau jaunų žmonių, kuriasi aktyvesnės bendruomenės, jose priimami kūrybiškesni sprendimai.

Komunikuojant su savivaldybe, seniūnija ir gyventojais, atsidūrėme mediatorių rolėje. Pavyzdžiui, vienas iš mūsų renginių, skirtų įveiklinti projekto teritoriją, skatino gyventojus dažniau pačius įsitraukti ir siūlyti savo iniciatyvas per įvairius projektus, pavyzdžiui, per atvirą visiems programą „Dalyvauk“, kurią finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Akimirka iš susitikimo su bendruomene, kurio metu buvo kalbamasi apie programą „Dalyvauk”. Fot. Vilniaus miesto savivaldybė

Justė Kostikovaitė: Dalis komunikacijos socialinėje medijoje tikrai gerai suveikė. Tarkime, yra dvi Fabijoniškių feisbuko grupės, kuriose yra daugiau narių nei kitose Vilniaus miesto feisbuko grupėse – net 30 000. Kad pakviestume kitus gyventojus, nesekančius šios grupės, spausdinome plakatus ir kabinome matomose vietose – skelbimų lentose prie kiekvienos laiptinės. Norėjome būti tikri, kad ir nedalyvaujantys bendruomenės gyventojai yra informuoti. Žmonėms svarbu žinoti, kas vyksta jų aplinkoje, ir turėti galimybę dalyvauti diskusijose, net jei ir nesiruošia to daryti.

Sigita Simona Paplauskaitė: „Kuriu Vilnių“ programa kėlė klausimus apie bendruomenių ryšius, poreikius, identitetą. Ar nauji meno ir taikomosios dailės projektai gali padėti spręsti vietos socialines ir urbanistines problemas? Apie tai kalbėjomės su gyventojais: Ar tikrai jiems reikia lauko baldų, žalios teritorijos, susibūrimo vietos, meninio akcento, kai nėra patenkinami jų svarbesni poreikiai. Visgi mes tikime, kad meno kūriniai turi galios pakeisti visuomenės požiūrį į viešąsias erdves, tarpusavio santykius, vietos saugumą, kurti naujus traukos taškus.

Justė Kostikovaitė: Miestas tampa sveiku bei jaukiu, kai yra pritaikytas ir įtraukiantis vaikus bei kitas jautresnes grupes, įskaitant senjorus. Prieš pradėdami vietokūrinius projektus turime gebėti išsilukštenti iš privilegijuotos kuratorių ir architektų pozicijos. Norėdami pokyčių, turime kalbėtis su realiais žmonės ir būti, klausytis, pamatyti vietinių bendruomenių poreikius. Tai užduotis ne tik mums, bet ir seniūnijoms, miesto planuotojams. Kartais atrodo, kad gyventojams reikia masinės psichoterapijos sesijos, kad žmonės pagaliau pradėtų bendrauti tarpusavyje. Bendravimas nekainuoja, bet būtent jo labiausiai trūksta.

Projekto idėja prasidėjo 2020 metų žiemą, o pačios statybos vyko tik po dvejų metų. Fot. Sigita Simona Paplauskaitė

Menininkas ir vienas projekto autorių Bert Jacobs pastebėjo, kad miegamuosiuose rajonuose beveik nevyksta gyvenimas. Fot.Vytautas Tinteris

Daura Polonskytė: Papasakokite plačiau, kokie buvo projekto įgyvendinimo etapai? Iš ko susidėjo sėkmingas bendruomenės įtraukties, žaliosios ir laisvalaikio zonos „Fabijono svetainė“ kūrimas?

Sigita Simona Paplauskaitė: Viskas prasidėjo nuo to, kad Justė mane įtikino, kad dabar pats geriausias laikas skirti daugiau dėmesio miegamiesiems rajonams, nes čia nevyksta jokios kultūrinės veiklos, ir kad galbūt tam tikri meno kūriniai gali išprovokuoti kažkokias pozityvias naujas gyvenimo formas. Vėliau prie projekto prisijungė menininkas Bert Jacobs, kuris pasiūlė sukurti naują susibūrimo erdvę prie ugnies, lauko virtuvę. Svarbus buvo ir skulptoriaus Daumanto Kučo indėlis. Kartu su juo patekome į akmenų pasaulį – kartu rinkomės akmenis įvairiuose karjeruose Vilniaus apskrityje, važinėjome pirmyn ir atgal, lietėme, matavome, stebėjome akmenis skirtingais metų laikais. Ilgai užtruko visas apmąstymo – galvojimo procesas, tai ilgų derybų ir su medžiaga, ir su vieta, ir su žmonėmis rezultatas.

Projektui Fabijoniškėse pasirinkome apleistą asfalto aikštelę. Šalia jos yra vaikų žaidimų aikštelė ir teniso kortai, seniau buvo laikinas riedlenčių parkas, dabar vietoj jo – amerikietiško teniso aikštelės, ir kito sporto aikštelės, kuriose susiburia nemažai krepšinio mėgėjų, riedučių entuziastų. Toliau – Fabijoniškių socialinių paslaugų namai, kuriuose gyvena vyresnio amžiaus žmonės. Esant geram orui, aplinkui zuja daug žmonių, nes čia susikerta ir kelios pasivaikščiojimų trajektorijos.

Kelis mėnesius trukusios statybos leido geriau susipažinti su vietos gyventojais ir jiems prisijaukinti naujus pokyčius. Trečdalį apleisto asfalto mes išardėme ir apželdinome krūmais bei kitais daugiamečiais augalais, sukūrėme jungtį tarp vaikų žaidimų aikštelės ir daugiabučių kiemų. Vėliau atkeliavo apdirbti akmens elementai, skulptūriški lauko baldai, kuriuos ruošėme nuo praėjusios žiemos Dailininkų sąjungos skulptūros ir vitražo centre. Kartu su Daumantu nemažai laiko praleidome parenkant tinkamas vietas šiems objektams, tyrinėjome, kaip jie veikia vienas kitą ir aplinką. Teritorijoje taip pat atsirado dvi naujos lempos su saulės baterijomis, šiukšliadėžės, info stendas – visi būtini infrastruktūros elementai, pridedantys saugumo ir švaros. Jautėme, kad laikui bėgant gyventojai vis labiau mumis pasitiki ir pradėjo vertinti ten kartu praleidžiamą laiką.

Projekto pristatymas ir dalyvavimas „Vilniaus galerijų savaitgalio” renginyje 2022 metų rugsėjo mėnesį. Ant grilio kepame avižinius sausainius. Fot. Greta Mackonytė

„Fabijono svetainėje” vedama etiopės Eskedar Tilahun tradicinė kavos ceremonija. Fot. Sigita Simona Paplauskaitė

Sezono atidarymo renginys įvyko 2022 metų rugpjūčio mėnesį. Koncertą po atviru dangumi surengė Antverpene gyvenanti muzikos kūrėja ir atlikėja Indrė Jurgelevičiūtė. Fot. Vytautas Tinteris

Justė Kostikovaitė: Turėjome neformalų atidarymą, kurio metu koncertavo Belgijoje gyvenanti muzikos kūrėja ir atlikėja Indrė Jurgelevičiūtė, ji tarsi atvėrė ir užhipnotizavo tą vietą. Vėliau išgirdome, kad kažkas tikėjosi diskotekos, bet mes pasirinkome kitokį formatą. O sezono uždarymo proga surengėme ir diskoteką. Pasikvietėme irgi Belgijoje gyvenančius lietuvius DJ Jolitą Pabludo (Jolita Gražytė) ir DJ Dave Says (Dovydas Gražys). Tai atitiko ir mūsų suvokimą, ko gyvendamos arba būdamos šioje erdvėje norėtume, ir iš dalies atsižvelgėme į vietinių gyventojų komentarus. Vienas iš pasisekimo sulaukusių renginių buvo etiopės Eskedar Tilahun surengta kavos ceremonija. Įdomu tai, kad etiopietiškai kava verdama ant laužo, tuo tarpu Eskedar pasakojo apie kavos kilmę, dalinosi savo asmeninėmis istorijomis. Šis formatas žavus tuo, kad skatino gyventojus dalintis ir klausytis. Patys gyventojai atsinešė ir pasakojimų, ir mėgstamo maisto. Tai bendruomenėje veikiantis „storytelling“ formatas.

Sigita Simona Paplauskaitė: Dalyvavome ir Vilniaus galerijų savaitgalyje, kurio metu sulaukėme žmonių iš kitų rajonų, atvykusių pažiūrėti mūsų projekto. Tikėtina, kad kai kurie iš jų, būdami vilniečiai, į Fabijoniškes atvažiavo pirmą kartą.

Justė Kostikovaitė: Per sezoną vyko penki renginiai, bet iki projekto pradžios du kartus organizavome neformalias veiklas, kai asfalto aikštelėje kepėme maistą, kartu pristatinėjome projektą.

Sigita Simona Paplauskaitė: Taip, maistas visada buvo pagrindinė jungtis.

Projektas „Fabijono svetainė“, Vilnius, Fabijoniškės, 2022. Fot.Lukas Mykolaitis

Projektas „Fabijono svetainė“, Vilnius, Fabijoniškės, 2022. Fot.Lukas Mykolaitis

Projektas „Fabijono svetainė“, Vilnius, Fabijoniškės, 2022. Fot. Lukas Mykolaitis

Daura Polonskytė: Kokias planuojate tolimesnes veiklas ar vietines iniciatyvas?

Justė Kostikovaitė: Užtikrintai galime kalbėti apie būsimas veiklas su dviem mokyklomis – Vilniaus Ateities (rusakalbe) mokykla ir Fabijoniškių gimnazija, su kuriomis organizuosime kūrybines dirbtuves vyresnių klasių mokiniams. Tai mikrorajono pažinimo renginiai, kurių centrine ašimi pasirinkta „Fabijono svetainė“, bet tikrai nebus neapsiribota vien ja. Tikiuosi, jei dabar ugdysime jaunus žmones, kurie savarankiškai gebės telkti, burtis ir kurti, jie pasiliks gyventi Fabijoniškėse ir pakeis vietos įpročius. Dirbtuvių metu planuojame ekskursijas po Fabijoniškes su gidu Artūru Savko iš „Sostinės lobių“ ir fotografu, menininku Andrej Vasilenko. Kartu mokysimės tyrinėti ir pamatyti rajoną kitaip, sužinoti įdomių faktų ir kurti istoriją, unikalų santykį su ta vieta. Sigita pažadėjo papasakoti daugiau apie mūsų projektą, o menininkas Bert Jacobs planuoja atvykti pabendrauti su jaunais žmonėm.

Dar ieškome kertinių aspektų, rakto, kaip įgalinti pačius bendruomenės narius užsiimti kultūrine veikla. Mes negalime visąlaik jų kalbinti ir kepti obuolių, nors Sigitai ir labai skaniai gaunasi (abi juokiasi).

Daura Polonskytė: Kas padėjo pasodinti bei rūpintis žaliąja zona ir kokia jos ateitis?

Sigita Simona Paplauskaitė: Daugiausia želdyną sodinau aš bei pro šalį einantys vietiniai gyventojai, kurie sustojo padėti. Tad nieko per daug neorganizuojant, neprašant įvyko natūrali talka. Priežiūra, ravėjimu ir laistymu užsiima mano kaimynė ir kitos rajono gyventojos. Bendrų pokalbių metu susiformavo suinteresuota grupelė, kuri nori ir gali rūpintis augalais. Tikiuosi, kad pavasarį mūsų Fabijono svetainėje pavyks surengti įvairių bijūnų rūšių parodą-pristatymą. Ši idėja kilo Vilniaus universiteto botanikos sodo darbuotojoms, kurios pasidalijo savo auginamais bijūnų sodinukais.

Projekto „Fabijono svetainė“ granitinio suolo ir naujų želdynų detalė. Fot. Sigita Simona Paplauskaitė

Renkantis akmenis projektui, buvo svarbu, kad akmenis reikėtų kuo mažiau modifikuoti, ieškoma spalvinės ir tekstūrinės įvairovės. Fot. Sigita Simona Paplauskaitė

Daura Polonskytė: Taigi tiek bendruomenė, tiek kiti, prisidėję prie projekto, savu noru įsitraukė į tolesnes veiklas kuriant sau ir kitiems malonią aplinką.

Sigita Simona Paplauskaitė: Taip, matyt, jie pamatė nuoširdų mūsų komandos rūpestį, o ne trumpalaikį vienkartinį projektą. Juk su bendruomene matėmės dar ruošdami projektą, o paskui intensyviai bendravome visų statybų metu. Su kai kuriais žmonėmis artimai susidraugavome.

Daugumai gyventojų įspūdį palieka medžiaga, iš kurios kuriama nauja erdvė. Juk projekto elementai formuojami iš skirtingų akmens spalvų, mastelių, tekstūrų, kurie sukuria monumentalumą. Akmuo išties būdingas Fabijoniškių rajonui: fasadai dengti akmenukais, aplinkoje daug riedulių ir akmenėlių, naudojamų pagražinti kiemams.

Daura Polonskytė: Dar norėjau pasidomėti, kokie kiti vietokūriniai projektai jus įkvepia? Kadangi abi praleidotę dalį savo gyvenimo studijuodamos ir dirbdamos užsienyje, gal turite pavyzdžių, kurie jus paskatino inicijuoti tokį projektą? 

Justė Kostikovaitė: Vilniuje tikrai yra ne viena tokia vieta, tarkime, etstetiškai apipavidalinta vieša atvira erdvė SODAS2123. O Londone jų labai daug, sunku išskirti, tad paminėsiu buvusią arčiausiai mano namų. Trys minutės nuo Voksolo (angl. Vauxhall) stoties yra maža gatvelė, slepianti Bonningtono aikštės sodą (angl. Bonnington Square Pleasure Garden), suformuotą ir vis dar prižiūrimą bendruomenės. Karo metu nukritusi bomba nepataisomai sunaikino septynis namus, šią erdvę vėliau buvo užėmę skvoteriai, o vėliau gyventojai pavertė sodu, kuris primena džiunglių oazę. Iš gana grubios miesto gatvės gali patekti į šį rojaus kampelį, šalia veikia bendruomenės narių kavinė, kurioje kas dieną dirba vis kitas vietinis gyventojas. Atrodo, kad tai atskira erdvė, jautiesi lyg utopijoje, kurioje galioja kitos taisyklės nei mieste, kuriame visi lekia ir juntama nuolatinė toksiška konkurencija.

Iš kitos pusės, juk tai miesto planuotojų ir formuotojų atsakomybė nuolat stebėti ir gilintis į miesto viešųjų erdvių marginalizuotoms grupėms poreikius. Jautresnės grupės yra vyresni miesto gyventojai, moterys, vaikai, paaugliai, įvairių poreikių turintys žmonės. Kaip sako Gail Deborah Saunt iš DSDHA architektūros studijos, „būtina mokytis žiūrėti giliau, kas užima žymiai daugiau laiko, ir metas palikti už durų įprastinius „į sveikus vyrus su automobiliu“ orientuotus miesto planavimo įrankius“. Dabar svarbu permąstyti ir suvokti, ko reikia skirtingoms bendruomenėms, gyvenančioms įvairiuose rajonuose. Mes galime tapti miesto detektyvais – turime ne tik stebėti, kaip žmonės elgiasi konkrečioje viešoje erdvėje, bet ir kalbėtis su vietiniais gyventojais. Taip pat tyrimams galima naudoti ir skaitmeninius įrankius, gilintis, su kuo asocijuojasi erdvė, pasitelkti kad ir tų pačių Fabijoniškių socialines medijas. Tik tyrinėjant, kas rūpi vietiniams gyventojams, galima suvokti jų poreikius ir atrasti, kaip pagerinti erdvinį teisingumą (angl. spatial justice).

Projekto „Fabijono svetainė“ bendruomenės renginiui skirtas plakatas. Fot. Sigita Simona Paplauskaitė

Sigita Simona Paplauskaitė: Norėjau pasidalinti labai panašiu pavydžiu Briuselyje – Parckfarm parku, kuris įsikūrė vietoj apleistų traukinių bėgių atkarpos. Ilgą laiką ši teritorija buvo nesutvarkyta ir skyrė kvartalus, kol miesto iniciatyva jos paskirtis buvo permąstyta. Paskelbtas ne tik parko kūrimo konkursas, suprojektuotas kraštovaizdis ir želdynai, bet ir atrinktos penkios ar šešios dizainerių bei architektų komandos, kurių užduotis buvo sukurti traukos centrus su sąlyga, kad jie bus įgyvendinti bendradarbiaujant su vietine ne pelno siekiančia organizacija.

Aš pati savanoriavau vienos iš instaliacijų statyboje, kartu su pažįstamų architektų grupe iš 1010 Architecture Urbanism. Jie sumanė įrengti kavinę iš Olandijos atsivežtoje jau naudotoje šiltnamio struktūroje bei panaudojo statybinių atliekų medžiagas interjerui įrengti. Šiose statybose dalyvavo ir paaugliai, turintys bėdų dėl elgesio. Nors ir neprivalėjo, jie itin įsitraukė į projekto įgyvendinimą ir sugrįždavo savanoriauti beveik kiekvieną dieną. Iš viso Parckfarm projekto galima pasimokyti būdų, kaip įtraukti įvairaus amžiaus visuomenės grupes ne tik išpildant architektūrinius sumanymus, bet ir organizuojant veiklas, kurios būtų aktualios vietiniams, leistų jiems erdvę prisijaukinti, taip pat suteiktų saugumą ir skatintų moteris ir vaikus leisti daugiau laiko gryname ore. Šitas projektas buvo labai svarbus kuriant naujus ryšius tarp gyventojų, kultūrinių bendruomenių ir miesto planavimo institucijų ganėtinai skurdžiame Briuselio Molenbek (angl. Molenbeek) rajone.