Kaip viršuje, taip ir apačioje. Golnaz Behrouznios instaliacija „Geomorfinio patyrimo akimirka“ galerijoje „Meno parkas" Kaune

Mus supantis gyvasis kraštovaizdis – tik mažas sluoksnis virš plačios ir menkai ištyrinėtos Žemės vidaus dalies. Veikiausiai daugelis mūsų Žemės litosferą įsivaizduojame kaip ištisinę vienodai suspaustos kietos uolienos masę, tačiau nedaugelis suvokia, kad ši masė – smulkiai suskilinėjusi, o jos įtrūkimuose ir lūžiuose kelis kilometrus gilyn teka vanduo, palaikydamas funkcionuojančios ekosistemos veikimą. Gilųjį Žemės sluoksnį iki šiol bandome suprasti, o tam išties įdomiai pasitarnauja menas, ypač – pastarųjų dešimtmečių konceptualusis, tyrinėjantis Žemės procesus ir tam pasitelkdamas mokslo metodus. Tiesa, dabar dažniau užkliūtume už parodų, nagrinėjančių planetos paviršiaus problematiką – klimato kaitą, oro taršą, temperatūros augimą, tačiau aptinkama ir kitoniško žvilgsnio – pavyzdžiui, šiuo metu Kaune, galerijoje „Meno parkas“ veikiančioje Golnaz Behrouznia instaliacijoje „Geomorfinio patyrimo akimirka“. Ji yra bendros parodos „Atskleistas neregėtas laikas“ su menininke Anne-Sophie Emard dalis (kuratorius Gabriel Soucheyre).

Iš Irano kilusios autorės G. Behrouznia kūrinys atveria žemiau mūsų stovimo pagrindo vykstančius geologinius ir biologinius procesus. Ši menininkė veik penkiolika metų savo vizualiųjų menų, naujųjų medijų ir skaitmeninių technologijų praktikoje užsiima biologiniais ir gyvųjų ekosistemų tyrimais. Autorei rūpi atverti įprastai nematomą gamtą. Šįkart tam ji pasinaudoja įtraukiosios vaizdo ir garso instaliacijos forma. Juodu audiniu aptemdytoje „pastogėje“ aukščiau akių lygio pakabinti penki balsvos medžiagos dvikūgiai objektai. Nuo projektoriaus ant dvikūgių šviečia įvairūs žavingi judantys vaizdiniai – banguojančio vandens tekstūros, rūkstantys garai, lava, augalijos, mineralų mikropasaulių fragmentai. Kiekvienas dvikūgis horizontaliai pusiau padalintas plokštuma, kuri lygiuojama tarp visų penkių formų ir taip sudaro horizonto linijos iliuziją. Iš karto kyla įspūdis, kad pasakojama apie ką nors „aukščiau“ ir „žemiau“: jei viršutinėje dvikūgio dalyje rūksta garas, apatinėje vyksta netolimas procesas, pavyzdžiui, uolienų vagomis plūsta vanduo. Vaizdų poros keičiasi fazėmis, atskleisdamos vis kitas geosferos, biosferos ir hidrosferos akimirkas. Garsas sustiprina vizualinę patirtį ir tarsi nukelia į kelionę po šios aplinkos pakilimus ir nuosmukius – nuo tylesnių momentų pereinama prie sutrikusių, kankinančių susirėmimų.

Ekspozicija perkelia žiūrovą į paralelinę aplinką ir jos kuriamą neeilinę juslinę patirtį, kuri tiek gluminanti, tiek intriguojanti, tiek kerinti. Iš pirmo žvilgsnio neaišku, kas vaizduojama ar ką norima pasakyti. Šmėsteli minčių, kad kabantys objektai panašūs į stalaktitus, o gal net vienišus kalnus su savo atspindžiais vandenyje. Ilgai netrunka sužinoti, kad tai visai ne atsitiktinumas. G. Behrouznia pasakoja, kad atospyrį instaliacijos idėjai suteikė kelionė Prancūzijoje į Kantalio kalnus palei Cere upę. Jos metu autorė, pakerėta kalnų reljefų, krioklių, vandens išsišakojimų, stipriai susidomėjo pokalniniu geologiniu pasauliu: <…> pagalvojau, kad ir ugnikalniai turi šaknis, kad ir kiekvienas reljefas turi savo nematomą simetriją žemės gelmėse <…>“; „<…> vanduo toks trapus. Jis kaip kempinė, kuri sugeria viską, ką sutinka pakeliui.“ Pirmuoju atspirties tašku instaliacijos koncepcijos sukūrimui tapo menininkės užmojis suvokti, kaip veikia giliųjų vandens šaltinių tinklai.

Galutiniai instaliacijos vaizdų variantai buvo kuriami pasitelkiant mokslininkų indėlį. Vaizdai fazėmis ant objektų keičiasi, nes yra manipuliuojami biogeologinių modelių duomenimis, kurie užfiksavo Žemės gelmių svyravimus. Dėl šios priežasties vaizde vis atsiranda trikdžių ar atrodo, kad dingsta duomenys, generuojami dėl informacijos srauto pagreitėjimo ar subtilaus letėjimo. Šie modeliai tyrinėja biogeologinių komponentų imbriacijas ir tarpusavio ryšius. Svarbu tai, kad jie pagrįsti garsiai nuskambėjusia Gajos hipoteze, teigiančia, kad visi gyvi organizmai sąveikauja su savo neorganine aplinka ir sudaro sinergišką, save reguliuojančią sistemą, padedančią išlaikyti sąlygas gyvybei visoje planetoje. Paprasčiau tariant, Žemė yra tarsi žmogaus kūnas, o jos ekosistemos – gamtos organai, vienas kitam vienodai reikalingi, kad būtų palaikyta organizmo funkcija. Diskutuodama su bičiuliu geochemiku Antoine‘u Cogez‘u, menininkė apgailestavo, kad šiuolaikinis mokslas dekonstruoja tam tikros aplinkos elementus ir kiekvieną jų analizuoja atskirai, neatsižvelgdamas į bendrą paveikslą. Instaliacijoje tikrai atsispindi tokio holistinio požiūrio į gamtą išdava – sukurdama „viršaus“ ir „apačios“ iliuziją objektuose, autorė teigia, kad giluminiai ir paviršiniai procesai visuomet susiję.

Muzikai visoje ekspozicijoje skiriamas ne mažiau reikšmingas vaidmuo. Kanadiečio garso menininko M. Corbeil-Perron‘o sukurta kompiuterinė programa veikia automatiškai prisitaikydama prie vaizdo ir sinchronizuodama garsą. Į instaliacijos patyrimą kiek migdančiai įsupa vaiduokliškas ir hipnotizuojantis ambient ir drone žanrų takelis, kuriame vis pasigirsta technologinių trukdžių garsų nuotrupos, retkarčiais verčiančios suklusti. Tiesą sakant, turbūt sėkmės reikalas, kad instaliacijos erdvėje pakliuvau pabūti viena pati, kitu atveju veikiausiai nebūtų taip efektyvu. Instaliacijos erdvė atsiduoda ne tik stebuklingumu, bet ir vienatve. Tik tas vienišumas kyla ne tiek iš romantizme aprašyto bejėgiškumo priešais gamtos galybę ir unikalumą, o paprasčiausio kūrimo metodo: ši instaliacija visiškai persmelkta asmeninės G. Behrouznia vizijos, o užburiantis jos pobūdis skatina vienišus asmeninius tyrinėjimus ir pasiūlo tokią juslinę kelionę, kuri nereikalauja, kad tyrinėtum menininkės emocijas ir viziją tiek, kiek savo paties.

Instaliacija, galbūt to net nesiekdama, siūlo atsitraukti. Nuo visko, kas už nugaros. Pabūti čia ir dabar, pasinerti į tokią emocinę homeostazę, kuri žmogui reikalinga taip, kaip ir giluminėms žemės ekosistemoms veikti. Galų gale, galbūt visa tai ne vien tik apie organinių ir mineralų, bet visą gyvenimo ir aplinkos subtilybių nestabilią tėkmę, kurią, kad ir nepastebimai, tačiau išgyvename kasdien.

Golnaz Behrouznios instaliacija „Geomorfinio patyrimo akimirka“ galerijoje „Meno parkas” (Rotušės a. 27, Kaunas) veikia iki lapkričio 20 d. 

Fotografijos: Gabrielė Arlauskaitė