Etnošešėlis ant technomaterialumo paviršiaus: bitkoinų ekologinis garsas ir įspaudas

2020 m. rugsėjo 4 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Weixian Pan

Šiuolaikinių komunikacijos technologijų istorija pasakoja apie kolonializmą ne mažiau nei apie etniškumą, kaip bando parodyti kinų menininkas Liu Chuangas trijų kanalų videoinstaliacijoje Bitkoinų gasyba ir etninių mažumų lauko įrašai (Bitcoin Mining and Field Recordings of Ethnic Minorities, 2018). Į Liu video darbą mus įveda montažas iš juodai baltų istorinių nuotraukų, fiksuojančių miestą apraizgiusius elektros ir telegrafo kabelių stulpus, o fone skamba tradicinė yangqin instrumentų muzika. Šią audiovizualinę choreografiją staiga perveria pasakotojo balsas – zomių dialektu jis papasakoja apie telegrafo kolonijinę atmintį devynioliktojo amžiaus pabaigoje – kai negebėjimas naudoti tam tikrų technologijų buvo mediciniškai susietas su surasintais ir kolonizuotais kūnais [1] – o tada peršoka į skaitmeninį amžių, kuris socialinėse medijose fiksuoja etniškus kūnus kaip interneto infrastruktūros prižiūrėtojus. Suausdamas archyvinę medžiagą ir etnografinius aplinkos bei etninės dabarties įrašus, menininkas 40-ies minučių instaliacijoje nagrinėja pažįstamus ir naujus etninius ryšius, siejamus su besirandančiomis bitkoinų kasybos praktikomis pietvakarių Kinijoje (ir Pietryčių Azijoje).

Nuo miesto aplinkos pirmuosiuose kadruose menininkas perkelia dėmesį į gamtinius peizažus, panašiai okupuotus elektros megainfrastruktūros – šiuo atveju, vandens elektrinių. Šios jėgainės staiga iškyla tarp aukštų kalnų, prisodrindamos įrašo garsinę aplinką mašinų dūzgimo ir kurtinančio triukšmo, kurį kelia tonos pagal žmogaus pageidavimus judančio vandens. Mums bandant suvokti šį žmogaus pastatytą monstrą, pasakotojas zomių dialektu cituoja Josifą Staliną, kuris kartą pasakė, kad lesti vandeniui tiesiog tekėti į vandenyną yra energijos švaistymas. Stalino požiūris į gamtos išteklius artimai rezonuoja su tuo, ką Sheldonas Lu (2009:3) pavadino „Mao Voliuntarizmu (zhuguan nengdongxing, pažodžiui – „subjektyvia iniciatyva“)“ – tikėjimu „begaline žmogaus valia keisti priešišką fizinę aplinką, lėmusiu kraštutinai antropocentrinį požiūrį į gamtą“ socialistinės Kinijos laikotarpiu.

Jei socialistinėje eroje neaprėpiama infrastruktūra aklai aukštinama kaip begalinės žmogaus valios galybės manifestacija, Liu pateikia daug skeptiškesnį vaizdą, kuriame (skaitmeninė) infrastruktūra pašalina žmogaus pėdsakus iš peizažo. Priešingai nei socialistinių laikų Kinijos dokumentiniai filmai, kuriuose dominuoja žmogaus darbo garsai, Bitkoinų kasyba suaudžia gamtinės aplinkos ir etnografinio dainavimo garsus su dirbtiniais, sintetiniais mašinų ir signalų skambesiais. Šis konkretus garsinis peizažas kvestionuoja tiesmuką vandens jėgainių sulyginimą su triumfuojančia žmogaus valia ir politine galia. Be to, instaliacijos estetika leidžia pajusti, kaip žmogaus akis negali aprėpti šios dirbtinės aplinkos visumos – ir dėl jos dydžio, ir dėl nesuvokiamumo. Net ir iš dronų daryti kadrai ar trijų ekranų formatas nepadeda žiūrovams pabėgti nuo nuolatinės dezorientacijos, kurią kelia keistos betoninės struktūros ir dirbtiniai garsai. Šį vizualinio pasimetimo jausmą dar labiau sustiprina nevalingas kameros sukimasis ir kiekviename ekrane rodoma viena konkreti kryptis. Sąmoningas žmogaus pėdsakų išnykimas iš mūsų infrastruktūros vizijos ir garso – fizinių kūnų nebuvimas ar nežmogiška juslinė patirtis – verčia permąstyti, kas ir kur yra tie žmonės, matomi bei girdimi vis labiau technologizuotose aplinkose. Mes, žiūrovai, ne tik atitraukiami nuo harmoningų socialistinės eros žmonių darbo šūkių, bet ir atskiriami nuo žmonių grupių išgyventų patirčių, kai šios tikslingai pašalinamos iš (skaitmeninių) technologijų garso ir vizijos. Žvelgdami iš šios perspektyvos, galime suprasti baigiamąjį Liu komentarą apie šiuolaikinį kiną – nuo Steveno Spielbergo Artimų trečiojo laipsnio kontaktų (1977) iki Andrejaus Tarkovskio Soliario (1972) – kaip apie svarbų etnografinio garso archyvą, iš kurio menininkai bei tyrėjai gali išimti ir atgaivinti etninių mažumų egzistavimą ir balsus.

Vandens elektrinių ir klestinčio bitkoinų kasybos verslo keliai susikerta virš aukštų Zomijos[3] kalnų, kur valstybės interesai ir globalusis kapitalas stengiasi perstatyti sudėtingus reljefus ir etninių mažumų populiacijas. Bitkoinų kasėjai ir pramonė šį kalnuotą regioną pertvarkė į tam tikrą logistinę erdvę, kurioje globalusis kapitalas perkonfigūruoja geo-ekonomijas, kažkada buvusias tvirtai apibrėžtas tautinės valstybės ir jos galios struktūrų rėmuose (Cowen 2014:64). Vis dėlto šio proceso metu globaliojo kapitalo paklausa kartais sutampa su išoriniais valstybės interesais išplėsti savo legitimumą šiame regione. Dėl to etininės mažumos yra sistemiškai asimiliuojamos arba netgi apskritai apleidžiamos ir ištrinamos iš regiono vietovaizdžio. Tai, viena vertus, yra ideologinis ir ekonominis reiškinys. Hanocentriška etninė politika ir nuolatiniai etninių mažumų išstūmimai turi ilgą istoriją – šiuo atveju, motyvuojantis veiksnys yra didžiulė ekonominė nauda iš infrastruktūrinių projektų. Kita vertus, šis ištrynimas turi ir kultūrinį matmenį. Antrojoje videoinstaliacijos dalyje staiga atsiranda disko muzika ir neoninės šviesos, ženklinančios naują etninės grupės kartą, užaugusią skaitmeninių technologijų ir transnacionalinės kultūros įtakoje. Etnografinis dainavimas, įrašytas iPhone’u, ar elektros liniją prižiūrintys darbininkai, pakibę ant perdavimo bokštų, tapo populiariais įrašais, pasklidusiais tarp kinų programėlės Kuaishou vartotojų. Ironiška, tačiau po šimtmečiais dvigubos globaliojo kapitalo ir valstybės politikos įtakos sąlygomis vykdytų ekspropriacijų, iškeldinimų ir prievartinės asimiliacijos mums liko skaitmeninės etninių tapatybių simuliacijos, lengvai absorbuojamos į globaliąją skaitmeninę ekonomiją.

Jei filme atkakliai rodomas vandens jėgaines sietume su valstybinio modernistinio planavimo galia, tuomet bitkoinų kasėjai ir etninės mažumos reprezentuoja dvi skirtingas vietines gyvenimo formas[4]. Bitkoinų gavyba, naujas energiją ryjantis skaitmeninės valiutos frontas, yra nepaprastai priklausoma nuo energijos infrastruktūros. Filme bitkoinų kasėjai lyginami su bitininkais, judančiais pagal metų laikų kaitą ir elektros pertekliaus bangas. Kaip paaiškina zomis pasakotojas, vasaros liūčių sezono metu Sičuano vandens elektrinės sudaro tobulas sąlygas bitkoinų gavybai, tačiau spalį vandeniui nuslūgus kasėjai juda į šiaurę, Sindziangą, kur sezoniniai vėjai įsuka vėjo jėgainių fermas iki maksimalaus pajėgumo. Pavasarį jie pajuda į rytus, Vidinės Mongolijos link, kur gausu elektros iš anglį deginančių elektrinių. Prieš liūčių sezoną jie vėl grįš į Sičuaną: tai pilnas ratas paskui vėją, lietų ir anglį. Šia prasme bitkoinų kasėjai gyvena pagal sezoninius gamtos stichijų ciklus, parazituodami prie pigios energijos šaltinių – šis procesas yra priklausomas nuo ekologijos, tačiau kartu ją ardantis.

Palyginimui, etninių mažumų atsparumas kyla iš pasipriešinimo hegemoniniams planams keisti gamtinę ir socialinę aplinką. Šių monolitinių ekologijų planų tąsą Liu kūrinyje įkūnija elektros tiekimo tinklai, greitaeigiai geležinkeliai ir valiutos reforma – dominuojančios Kinijos valstybės galios projekcijos. Vis dėlto gamtinės ir socialinės aplinkos valdymas yra senesnis nei šios valstybės praktikos. Etninių mažumų grupės taip pat sąmoningai kuria ir palaiko savo heterogeniškus gyvenimo, istorijos pasakojimo ir kultūros būdus galingų valstybių akivaizdoje. Įtampa tarp šių dviejų ekologijos planavimo sampratų – kaip kuriančio harmoningą visumą (kurią filme reprezentuoja Kinijos greitaeigiai „Harmoningo ekspreso“ traukiniai) arba palaikančio heterogenišką kolektyvumą (kurį perteikia skirtingų etniškų veidų nuotraukos) – persmelkia Liu Chuango vaizdinę kalbą ir garso dizainą.

Kruopšti garsinių peizažų ir vizualinių laukų choreografija Liu kūrinyje įtvirtina tarpusavio priklausomybės (gongsheng quanxi) santykį. Decentralizuota valiuta gali išbujoti tik infrastruktūrinių sistemų, kurias pastatė centralizuota galia, dėka; senovės imperijos klesti nuolat pavadindamos, kategorizuodamos ir inkorporuodamos periferijas bei joms nepavaldžias mažumų bendruomenes. Tačiau tokia tarpusavio priklausomybė gali būti lengvai uzurpuota sisteminei priespaudai bei etniniam smurtui pateisinti. Pabrėždamas istorinį tokių santykių tankumą, Liu meta etnošešėlį ir etnoaidą ant mūsų technomaterialumo paviršių – panašiai kaip etnografinės vaizdo medžiagos archyvai ar menininkai, pasakojimo būdu pasirinkę lauko garso įrašus.

—-

1 Pasakotojas pateikia istoriją apie prancūzų gydytoją, atradusį naują rankų ligą, kuria sirgo tik telegrafo operatoriai XIX a. kolonijose; dabar ši būklė dažniau vadinama pasikartojančios įtampos traumomis.

2 Pavyzdžiui, 1957-ųjų dokumentinis filmas Šisanlingo užtvankos melodijos (Shisanling Shuiku Changxiangqu) puikiai perteikė maoistinį „žmogus nugali gamtą“ mintį garso takeliu, kuriame dominuoja žmonių skleidžiami garsai – sveikinimo šūksniai ir statybų dainos – o mašinų bei gamtos garsai vos pastebimi.

3 Zomija – 2002-aisiais istoriko Willemo van Schendelio apibrėžtas geografinis regionas, daugmaž sutampantis su Pietryčių Azijos masyvo aukštumomis, apimančiomis šiaurės Vietnamo, Laoso, Mianmaro, Indijos ir pietvakarių Kinijos dalis, kur įvairių valstybių paribiuose daugiausia gyvena etninės mažumos ir kalniečių bendruomenės.

4 Knygoje Two Cheers for Anarchism (Du šūksniai už anarchizmą, 2012) James’as Scottas savo mintis apie aplinką perteikia per polemiką tarp modernistinio planavimo triumfo ir atsparumo, kuriuo pasižymi vietinės gyvenimo formos skirtingose gamtinėse aplinkose (36–45).

Bibliografija

Cowen, Deborah (2014), The Deadly Life of Logistics: Mapping Violence in Global Trade. Minneapolis: University of Minnesota Press.

Larkin, Brian (2013), ‘The Politics and Poetics of Infrastructure’, Annual Review of Anthropology 42, pp. 327-343.

Lu, Sheldon (2003), ‘Introduction: Cinema, Ecology, Modernity’, in S. Lu and J. Mi (eds), Chinese Ecocinema in the Age of Environmental Challenge. Hong Kong: Hong Kong University Press, pp. 1-14.

Scott, James (2009), The Art of Not Being Governed: An Anarchist History of Upland Southeast Asia. New Haven: Yale University Press.

__________ (2012), Two Cheers for Anarchism. Princeton: Princeton University Press.

Liu Chuangas, Bitkoinų kasyba ir etninių mažumų lauko įrašai, 2018. Trijų kanalų vaizdas, 5.1 garsas, 40 min. Sukurta parodai „Cosmopolis #1.5: Enlarged Intelligence“ su Mao Jihong Arts Foundation parama. Antenna Space, Šanchajus; Protocinema, Stambulas/Niujorkas. Nuotraukoje: Liu Chuang paroda Nidos meno kolonijoje. Ansis Starks nuotrauka

Daugiau vaizdų iš Liu Chuang parodos Nidos meno kolonijoje čia.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas.

Straipsnio autorius:
Weixian Pan yra NYU Šanchajaus interaktyviosios žiniasklaidos meno dėstytoja. Ji yra įgijusi kino ir judančių vaizdų studijų daktaro laipsnį Konkordijos universitete, Monrealyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *