Ar galėtumei apibūdinti savo, kaip kuratorės, interesus?
Mane domina daug temų, bet, trumpai tariant, domiuosi tuo, kaip iš pažiūros nematomos, užmirštos ar sudėtingos istorijos formuoja mūsų dabartį ir kaip jas galima paversti matomomis bei transformuoti per meną. Baltijos regione ir Rytų bei Vidurio Europoje stiprėja nacionalistinės, antimigracinės, rasistinės ir anti-LGBTQ retorikos tendencijos, todėl atrodo labai svarbu suprasti, iš kur šios nuomonės atsirado istoriškai, ir transformuoti dabarties visuomenes. Pavyzdžiui, projektų ciklui „Nešiojamieji peizažai“ dirbau su Antrojo pasaulinio karo tremtiniais menininkais iš Latvijos – bandžiau suprasti migraciją ir diasporą bei tai, kaip šie konceptai pasikeitė veikiami globalizacijos, atverdami kelią klajokliškam gyvenimo būdui tiems, kurie turi išteklių, o tūkstantiems kitų lemdami priverstinę migraciją. Ši realybė vėlgi pasikeitė kilus pandemijoms. Mane taip pat žavi bendra istorija ir būdai žvelgti į tarpvalstybinius ryšius tokiose vietose kaip Baltijos šalys – pavyzdžiui, kaip taip nutiko, kad Meno muziejaus „Rygos birža“ kolekcijoje turime novatoriško šiuolaikinio Indonezijos tapytojo Radeno Saleho XIX amžiaus paveikslą. Mano susidomėjimas ekologija ir aplinka kilo bandant suprasti meno institucijų santykius ir tai, koks istoriškai galėjo būti jų vaidmuo skirstant žinias bei žymint ribas tarp gamtos ir kultūros; tai įvyko man bendradarbiaujant su meno centru „de Appel“, kur surengiau simpoziumą ir ruošiau jį sekusį leidinį „Instituting Ecologies“ (angl. „Institucinės ekologijos“). Ko gero, mano dėmesį taip pat traukia kažkas apie tą nematoma – kaip galime kalbėti apie klimato pokyčius, kaip įsivaizduoti daugiau nei žmogišką sąmonę? Čia, manau, gali padėti menas.
Ką reiškia būti ekologiškai sąmoningu kuratoriumi?
Bandžiau apie tai galvoti iš skirtingų kampų, pavyzdžiui, kaip mes galime dirbti – daugiau tirti ir kurti vietos bei regionų lygmeniu ar megzti prasmingesnius tarptautinius dialogus kviečiant menininkus bendrauti su vietos bendruomene – per pokalbius, dirbtuves, o ne tiesiog atsigabenant jų darbus. Žinoma, tai taip pat visada priklauso nuo išteklių, o dabar juo labiau – nuo tarptautinio mobilumo galimybių. Apie ekologinį sąmoningumą man patinka mąstyti plačiau, apimant ir kvietimo ekonomiką bei politiką, darbo sąlygas ir panašiai. Pavyzdžiui, šiuolaikinio meno festivalyje „Survival Kit“ visada stengiamės padėti įgyvendinti vietinių menininkų darbus, ir tai yra tiek parama vietos meno bendruomenei, tiek praktinis aspektas, nes kur kas brangiau suteikti tokias tyrimų galimybes menininkams iš užsienio. Taip pat galvoju apie labiau ilgalaikį darbą ir tęstinį bendradarbiavimą su menininkais – neseniai su kuratore Jussi Koitela ir grupe menininkų dirbome prie projekto „Performing the Fringe“, kuris apėmė metus reguliarių susitikimų vykdant įkūnytą kelių dienų tyrimo procesą – žygius per Vilniaus, Stokholmo ir Porio priemiesčius. Tik paskui menininkai dirbo prie užsakytų darbų, ir jie jau buvo pristatyti Stokholme, o kita projekto dalis kitais metais vyksta Poryje. Taip sukuriamas ilgalaikis kelerių metų trukmės dialogas, veikiantis kaip stimulas idėjoms ir visiems dalyviams ir, manau, galintis sukurti prasmingesnę patirtį žiūrovams.
Su tavimi esame bendradarbiavę kurdami filmų programą „Nuo materijos iki duombazių: infrastruktūros ir ekologija Rytų Europos video mene“ (programą galima peržiūrėti žiūrėti čia: post.moma.org). Proceso metu daug diskutavome, kodėl ir kaip reikėtų galvoti apie infrastruktūras Rytų ir Vidurio Europos menininkų filmuose šiandien ir dėl ko ši diskusija vis dar aktuali. Ar galėtumei papasakoti, kodėl tavo nuomone dabar yra tinkamas laikas kalbėti apie Rytų ir Vidurio Europos meno infrastruktūras ir kuo šių dienų menininkų darbai, nagrinėjantys praeities medžiagiškumą, skiriasi nuo vadinamojo 1990-ųjų pabaigos / 2000-ųjų pradžios „ostalgijos“ meno?
Man buvo be galo įdomu su tavimi megzti šią diskusiją, nes iš tikrųjų, galvodami apie klimato pokyčius, gamtą ir ekologiją turėtume įtraukti pokalbį apie dažnai nematomą ar užmirštą infrastruktūros palikimą bei dabartį. Dažnai būtent energija, transportas ir, šiais laikais, duomenų infrastruktūros savo išleidžiamais ištekliais – kaip elektros energija ir išmetamų teršalais – labiausiai kenkia mūsų planetai. Rytų ir Vidurio Europos regione buvusios socialistinės ir naujai kuriamos kapitalistinės infrastruktūros hibridiškai persidengia, ir daug buvusių jų ideologiniai siekių buvo prarasti, kaip matyti iš masinių gyvenamųjų pastatų projektų priemiesčiuose. Neabejotinai rimčiausia istorijoje atominė katastrofa, Černobylis, privertė nutraukti kitų panašios struktūros atominių elektrinių eksploatavimą buvusiose sovietinėse šalyse, kaip vaizduojama meditatyviame Emilijos Škarnulytės filme „Energijos sala“. Manau, kad atsinaujinęs jaunosios kartos menininkų susidomėjimas šiais klausimais susijęs su tuo, kad jie geba kritiškai pažvelgti ir į socialistinę praeitį, ir į kapitalistinę dabartį, į tai, kaip jos persidengia bei painiojasi, nesileisdami į nostalgiją vienos atžvilgiu ir netrokšdami kitos.
Emilijos Škarnulytės filmas „Energijos Sala“, 2016. Menininkės nuosavybė
Kuo skiriasi – jei išvis skiriasi – eko-kritiškas požiūris Vakarų meno scenoje ir Rytų bei Vidurio Europos meno scenoje? Ir ką galime pasakyti apie prielaidas tokiems požiūriams egzistuoti?
Šiuo metu nagrinėju devintojo dešimtmečio pabaigos aplinkosaugos judėjimą Latvijoje, sekusį prieš nepriklausomybės judėjimą ir daugeliu atžvilgių su juo sutapusį, ir dėl kurio buvo mobilizuotos nepaprastai didelės grupės žmonių. Panašūs judėjimai vyko Estijoje, Lietuvoje ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse. Įdomu tai, kad jie buvo ne tik emancipaciniai ir skatinantys „saugoti gamtą“ nuo didelio masto Sovietų Sąjungos infrastruktūrinių, ekstraktyvistinių projektų, bet ir itin nacionalistiniai. Tai, kas šalims padėjo atgauti nepriklausomybę, netrukus virto iškreiptomis nacionalistinėmis tendencijomis ir naujai atkurtose valstybėse lėmė etninį susiskaldymą. Todėl ryšys tarp nacionalizmo ir aplinkosaugos istoriškai man atrodo labai įdomus bei unikalus. Jis taip pat iškyla to meto meno kūriniuose, kur ekologinė tarša tampa politinės ir etninės taršos sinonimu. Štai kodėl Latvijoje protestai prieš Rygos metro buvo būdas protestuoti prieš imigraciją iš kitų sovietinių respublikų, kuri būtų buvusi būtina statant metro.
XX a. vidurio ir pabaigos mene tokie reiškiniai kaip energija, atmosfera, oras, augalų gyvenimas ir ekosistema retai buvo pagrindinės nagrinėjamos temos (išskyrus kelias išimtis, pavyzdžiui, žemės meną ir kt.). Kas, tavo nuomone , lėmė šių temų iškilimą XXI amžiuje?
Manau, kad yra daugybė pavyzdžių, kaip Sovietų mene žemė ir energija vaizduojamos žemės ūkio ir technologinių pasiekimų požiūriu, tačiau iš tikrųjų šiais laikais dėmesys sutelkiamas kitur. Manau, kad tai neišvengiamai susiję su padidėjusiu sąmoningumu klimato pokyčių atžvilgiu, jiems jau akivaizdžiai veikiant mūsų aplinką ir sveikatą. Taip pat su supratimu, kad šie pokyčiai daugiausiai yra mūsų ekstraktyvistinio požiūrio pasekmė. Ir įdomu tai, kad tai ne tik kapitalistinis reiškinys, nes Sovietų Sąjungoje taip pat buvo ekologiškai labai žalingų pramonės šakų ir gavybos. Šiuos žmonių nulemtus pokyčius taikliai vaizduoja Latvių menininkė Zenta Logina savo nepaprastai gražiame trimačiame paveiksle „Verkianti planeta“ (1976).
Kokia tavo nuomonė apie glaudų šiuolaikinio meno scenos ryšį su mokslo pasauliu? Ar įsivaizduotumei meną visapusiškai susipynusį su mokslu (menininkus kaip eksperimentinius mokslo laboratorijų darbuotojus) – tiek, kad menui (tokiam, kokį jį suprantame dabar – percepciniam ir emociškai paveikiam) nereikėtų egzistuoti atskirai nuo mokslo?
Pernai dirbau prie parodos „Netikėti susitikimai“, kurioje nagrinėjome mokslinės fantastikos, meno ir visuomenės procesų santykį derindami istorinius tyrimus bei ateities scenarijų vizijas. Istorinis parodos atspirties taškas buvo 1975-1982 m. Rygos mokslo rūmuose surengtas grafikos parodų ciklas, pavadintas „Mokslas ir mokslinė fantastika“. Vykdydami tyrimus supratome, kad menininkai susitikinėjo su mokslininkais, diskutavo, ir mokslininkai netgi rašė apžvalgas apie jų parodas. Žinoma, tai buvo remiama ir kaip oficialios propagandos dalis, įžvelgiant technologinę ir mokslo pažangą bei bandant ją pavaizduoti žmonėms, tačiau asmeniniu lygiu įvyko daugybė įdomių susitikimų, kurių rezultatai buvo kitokie, nei tikėjosi valdžia. Manau, kad šiais laikais lietuvių Gedimino ir Nomedos Urbonų bei latvių Rasos Smites ir Raičio Smitso darbai yra puikus tarpdisciplininio bendradarbiavimo su mokslininkais, architektais ir kitais profesionalais pavyzdys. Mano manymu, toks bendradarbiavimas svarbus, naudingas ir produktyvus visiems jo dalyviams, tačiau meno kalba yra specifinė ir skiriasi nuo mokslo kalbos, todėl manau, kad šios sritys vis dar egzistuoja – ir toliau egzistuos – atskirai. Ir tai nėra tik tas atvejis, kai menininkai „išverčia“ tai, ką daro mokslininkai ir atvirkščiai; išties į ateitį orientuotas bendradarbiavimas vykdomas įsivaizduojant ir išbandant netikėtas vizijas. O tokių vizijų mums dabar labai reikia.
Rasa Smite ir Raitis Smits „Tvenkinio baterija“, 2014 – 2015
Eko-kritiškas meno diskursas kartais kritikuojamas teigiant, kad jame visai neatsižvelgiama į reikšmingas socialines ir politines problemas. Kaip į tokią kritiką reaguoji tu?
Šiuos diskursus vaisingiau matyti tokius, kokie jie yra – persipynusius. Aplinka visada laviruoja tarp ekonominių ir politinių interesų, ir eko-kritiškuose projektuose į tai turi būti atsižvelgiama. Manau, kad įtaigiausiuose tyrimuose sujungiama kolonijinė išteklių gavyba, vergovė ir jų poveikis planetai.
Antropocenas ar kapitalocenas?
Kaip aptariame savo projekte „Nuo materijos iki duombazių: infrastruktūros ir ekologija“, terminas „kapitalocenas“ skamba keistai išskiriantis socialistines ekonomikas, kurios taip pat turi itin pramoninių ir ekstraktyvistinių praeičių bei dabarčių.
Gal norėtumei su skaitytojais pasidalinti savo būsimais projektais?
Šiuo metu pradedu dirbti kaip MoMA iniciatyvos „C-MAP“ (Contemporary and Modern Art Perspectives – angl. „Šiuolaikinio ir modernaus meno perspektyvos“) Centrinės ir Rytų Europos grupės narė. Šioje grupėje daugiausia dėmesio skiriama Baltijos šalims, tiriant šiuolaikinio meno praktikas, istoriją ir kontekstą Baltijos šalyse bei šias žinias perteikiant MoMA. Kadangi pirmasis platformoje post.moma.org mūsų atliktas ekologijos ir infrastruktūros projektas netrukus baigsis, jau planuoju, kaip tai padaryti pasitelkiant praktikas, susijusias su nacionalizmu, etniškumu ir rasėmis, taip pat feminizmu bei „queer“ teorija.
Ačiū.
Inga Lāce yra Niujorko MoMA iniciatyvos „C-MAP“ Vidurio ir Rytų Europos grupės narė. Nuo 2012 m. ji dirba kuratore Latvijos šiuolaikinio meno centre, taip pat kartu su menininke Daiga Grantina kuravo 2019 m. Latvijos paviljoną Venecijos bienalėje (kuruota drauge su Valentinu Klimašausku). Lāce taip pat buvo viena iš šiuolaikinio meno festivalio „SURVIVAL KIT“ Rygoje VII-X leidimų kuratorių (su Jonatanu Habibu Engqvistu 2017 m. ir Angelsu Miralda bei Solvita Krese 2018-2019 m.). Ji taip pat yra viena iš mokslinių tyrimų ir parodų projekto „Nešiojami peizažai“ kuratorė; šis projektas apima įvykusias parodas „Villa Vassilieff“ Paryžiuje, Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje (2018 m.) ir „James“ galerijoje CUNY Niujorke (2019 m.) bei netrukus išleisimą leidinį. Lāce yra kuravusi parodas „It Won’t Be Long Now, Comrades!“ Amsterdamo šiuolaikinio meno erdvėje „Framer Framed“ (2017 m. kuruota kartu su Katia Krupennikova) ir „Performing the Fringe“ „Konsthall C“ meno centre Stokholme (2020 m. kuruota kartu su Jussi Koitela). Ji taip pat bendradarbiavo su Amsterdamo meno centru „de Appel“ (2015–2016 m.), kur rengė programą ir ruošė leidinį apie meno ir ekologijos sankirtą „Instituting Ecologies“.
Iš anglų kalbos vertė Alexandra Bondarev.
