Ar duomenys yra naujosios dujos?

2020 m. rugsėjo 4 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Oleksiy Radynski

2019 m. gegužės 1 d. Briuselyje tuometinis JAV energetikos sekretorius Rickas Perry’is paskelbė, kad „praėjus septyniasdešimt penkeriems metams nuo tada, kai Jungtinės Valstijos išvadavo Europą nuo nacistinės Vokietijos okupacijos, jos ir vėl suteikė Europai tam tikrą laisvės formą“. Ir, pridūrė Perry’s, dvidešimt pirmajame amžiuje tai buvo padaryta siunčiant jau „ne jaunus Amerikos kareivius, o suskystintas gamtines dujas“.  Perry’is kalbėjo apie susitarimą padvigubinti JAV gamtinių dujų eksporto į Europą apimtis. Tačiau nuo ko šios Perry’io „laisvės dujos“ turėtų išvaduoti Europą?

Tokiu vaizdingu pareiškimu Perry’is akivaizdžiai siekė sumenkinti dujotiekio „Nord Stream 2“ galimybes – projekto, kurį Rusija ir Vokietija siekė įgyvendinti jau visą dešimtmetį ir kuris turėtų Baltijos jūros dugnu sujungti abi šias šalis. Planuojama dujotiekio linija kerta keletą kitų valstybių, tarp jų – Ukrainą, kurios biudžetas smarkiai priklauso nuo lėšų, gaunamų už dujų tranzitą. Planuojama, kad įgyvendinus „Nord Stream 2“ jau egzistuojančio „Nord Stream“ dujotiekio pajėgumai bus padvigubinti ir taps įmanoma perduoti iki 110 milijardų kubinių metrų dujų per metus. 2020 m. Merkel vyriausybė vis dar gina šį milžinišką, nuo pat pradžių kontroversišką dujų infrastruktūros projektą.

Kaip bebūtų keista, projektas „Nord Stream 2“ dažniausiai kritikuojamas ne iš ekologinės perspektyvos, o iš geopolitinės.  Kritikai teigia, kad šis dujotiekis neproporcingai padidins ES priklausomybę nuo Rusijos eksportuojamo iškastinio kuro.  Be to, gan aišku ir tai, kad tikrasis politinis šio projekto tikslas yra išstumti iš apyvartos požemines Sovietinės eros gamtinių dujų arterijas tose Europos žemyno teritorijose, kurių nebekontroliuoja Rusija. Po Rusijos invazijos į Ukrainą ir dalies jos teritorijos aneksijos 2014-aisiais, Merkel vyriausybės prisirišimas prie projekto „Nord Stream 2“ ypač stebina.  Šio projekto niekaip nepaveikė sankcijos, įvestos po to, kai 2014-ųjų liepą Rusijos įgaliotiniai numušė lėktuvą Donbase. Vokietijoje viešumoje buvo nuolat diskutuojama apie tai, kad įgyvendinus „Nord Stream 2“ tikriausiai žlugtų visa Ukrainos – šalies, kariaujančios su Rusija – ekonomika, tačiau šios diskusijos nieko iš esmės nepakeitė.

Ir vis dėlto projekto „Nord Stream 2“ detalių narstymas nukreipia dėmesį nuo kur kas svarbesnio dalyko. Nenuvertinant atsako Rusijos neokolonijiniams karams tiek Ukrainoje, tiek kitur, svarbos, nesunku pastebėti, kodėl didžiausia problema su naujuoju dujotiekiu nėra tai, kad iš Rusijos kaimynių bus atimtos pajamos iš tranzito. Šios pajamos, beje, yra milžiniškų korupcijos schemų pagrindas, tame tarpe ir tų, kurios formuoja politinius procesus Ukrainoje ir užtikrina milžiniškų turtų koncentravimąsi oligarchų rankose.  Didžiausia problema yra ir ne tai, kad „Nord Stream 2“ autokratiškajam Rusijos elitui suteiks dar vieną galingą priemonę europietiškos politikos ardymui. Tikroji problema yra tai, kad, kaip ir daugybė kitų panašių projektų, jis kelia grėsmę Žemės planetos ateičiai, nes jis yra dar vienas didelis žingsnis link to, kad klimato kaita taptų negrįžtama. Ir šįkart kaltinti vien Rusiją tiesiog nėra prasmės.

Turint omenyje, kad projektui „Nord Stream 2“ vadovauja buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis ir Mathias Warning (buvęs Stasi karininkas, nuo seno palaikantis ryšius su Vladimiru Putinu), nenuostabu, kad Vokietija šį projektą vertina labiau, nei taip laukiamą šalies posūkį žaliosios ekonomikos link. Orvelo verta projektą „Nord Stream 2“ supanti retorika: jis pristatomas kaip gamtai palanki iniciatyva, kurios dėka bus sumažinti išmetamo anglies dioksido kiekiai, nes teigiama, kad dujos yra kur kas švaresnis kuras nei nafta ar anglis. Šį argumentą atmeta ekologai, teigiantys, kad nors „Nord Stream“ yra sąlyginai „švaresnis“ nei didelė dalis egzistuojančios anglies dioksidą išskiriančios infrastruktūros, vis tik ilgalaikėje perspektyvoje šis projektas (ir į jį panašūs) padidintų priklausomybę nuo iškastinio kuro iki tokio lygio, kad ekonomika be anglies dioksido – tai, ko Žemės biosferai reikia žymiai skubiau, nei planuojame pasiekti – galbūt niekuomet netaptų realybe.

Tuo metu, kai rašomas šis straipsnis, „Nord Stream 2“ statyba yra sustabdyta dėl šiam projektui taikomų JAV sankcijų, bet tai ko gero tiesiog pavėlins dujotiekio užbaigimą vos vieneriais metais. Tačiau kodėl vienintelė jėga, kuri tikrai priešinasi projektui „Nord Stream 2“, yra ta, kuri paprasčiausiai mieliau iškeptų planetą savo pačios „laisvės dujomis“?

Gerhardas Schröderis, buvęs Vokietijos kancleris ir „Nord Stream 2“ direktorių valdybos pirmininkas, ir Matthiasas Warnigas, buvęs „Stasi“ narys ir „Nord Stream 2“ generalinis direktorius. Autorių teisės: „Nord Stream 2“ / Wolfram Scheible.

2.

2017-ųjų liepą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dekretą pavadinimu „Dėl strateginio ir ekonominio Rusijos Federacijos saugumo iki 2030 m.“. Šiame dekrete vardijami Rusijos „ekonominio saugumo iššūkiai ir jam keliamos grėsmės“, identifikuotos rengiant dokumentą. Aukštoje vietoje šiame sąraše – šeštame punkte iš dvidešimt penkių – yra grėsmė, įvardinta štai taip: „Globalūs struktūriniai energijos išteklių paklausos ir vartojimo pokyčiai; energiją taupančių technologijų vystymasis ir materialinio vartojimo mažėjimas; ‘žaliųjų technologijų’ vystymasis“.

Prie šio teiginio verta stabtelėti. Nesunku suprasti, kodėl „’žaliųjų technologijų’ vystymasis“ kelia egzistencinę grėsmę Rusijos Federacijai, vienai didžiausių iškastinio kuro eksportuotojų pasaulyje ir, remiantis dauguma skaičiavimų, didžiausių gamtinių dujų atsargų savininkei visoje Žemėje. Minėtas „grėsmių ir iššūkių“ sąrašas lyg tyčia daugiau ar mažiau sutampa dar ir su visa eile veiksmų, kurių būtina imtis, jei žmonija yra rimtai nusiteikusi toliau gyventi šioje planetoje. Tampa vis aiškiau, kad žmonijos ateitis priklauso nuo jos gebėjimo pereiti prie tokios globalios ekonomikos modelio, kuriame nebebūtų naudojamas iškastinis kuras, bet net menkiausia viltis, kad tai galėtų įvykti – net jei ji šiuo metu atrodo itin tolima – yra oficialiai pripažinta grėsmė Rusijos valdančiajam režimui. Akivaizdu, kad politinis Rusijos modelis iškasamo kuro ateitį ir kapitalo srautus vertina labiau nei nesuskaičiuojamų rūšių (tame tarpe ir žmogaus) ateitį, kuriai klimato kaita kelia egzistencinę grėsmę. Tokiu atveju verta klausti: ar Rusijos valdžia išties, iškreiptu būdu, žymiai atviriau nei dauguma kitų valstybių kalba apie tai, kad ji yra kur kas labiau priklausoma nuo dujų, naftos ir petrovaliutų, nei nuo žmonių bendruomenės, savo balsais suteikusios jai galią?

Dar gerokai iki į valdžią ateinant Trumpui netrūko įrodymų, kad globalus kapitalizmo modelis, kurio centre – gausiai anglies dioksido į aplinką išmetančios technologijos, yra nesuderinamas su demokratijos ir aplinkos ateitimi. Nepaisant plačiai mokslininkų priimto konsensuso dėl į iškasenas orientuotos ekonomikos pasekmių planetos klimatui, ir nepaisant atsargių ir ne iki galo veiksmingų susitarimų tarp įvairių valstybių vengti katastrofinio scenarijaus (tokių kaip teisiškai neįpareigojantis 2015 m. Paryžiaus susitarimas, iš kurio JAV bet kokiu atveju jau pasitraukė), „ekstremalios“ investicijos į iškasamą kurą ir toliau auga.  Iš visų paribinių ideologijų ir anksčiau jau atmestų idėjų, kurias išpopuliarino Trumpo prezidentavimas, klimato kaitos neigimas tikriausiai turės toliausiai siekiančias pasekmes žmonijos ateičiai ir padarys jai daugiausiai žalos. Žinoma, žinia apie Trumpo „klimato skepticizmą“ sklinda kur kas plačiau, nei apie tokias pat Rusijos vadovo, jo politinio patrono pažiūras – nors kaip tik pastarojo padaryta žala gali būti fundamentalesnė, turint omenyje Putino paramą iškasamo kuro kleptokratams ir dešiniosios pakraipos sąmokslo teorijų šalininkams, tame tarpe ir Trumpui. Kaip ir Trumpas, Putinas ne kartą kvestionavo žmogaus veiklos įtaką klimato kaitai ir net yra atvirai pašiepęs alternatyvius energijos šaltinius, tokius kaip vėjo turbinos, dėl žalos, kurią jų keliamos vibracijos neva daro kirmėlėms, kviesdamas jas „lįsti iš po žemių“. (JAV prezidentas tuo tarpu koncentruojasi ties tariamai mirtinu turbinų poveikiu paukščiams.) Vėlgi, šis beprecedentis (ir moksliškai nepagrįstas), neproporcingas dėmesys po žemės pluta glūdinčioms nežmogiškoms būtybėms – negyvoms, tokioms kaip nafta ir dujos, ir gyvoms, tokioms kaip kirmėlės – leidžia susidaryti aiškesnę nuomonę apie tai, kam yra ištikimas valstybės tarnautojas vardu Vladimiras Putinas.

Rusijos politinis modelis dažniausiai kritikuojamas iš žmogaus teisių, pokolonijinės  arba liberal-demokratiškos perspektyvos, apžvelgiančios tai, ką patys Putino šalininkai vadina „iliberaliu modeliu“. Norint neapsiriboti pasenusia antikomunistine „Cold War 2.0“ tipo „post-sovietologija“, šias perspektyvas reikia papildyti labiau universalistinėmis, vadinasi, labiau į ekologiją orientuotomis kritikos formomis (ar tiesiog į jas įtraukti). Gerai žinoma, kad iškastinių dujų gavybos ir transportavimo infrastruktūra – didžiąja dalimi tai Eurazijos kontinentą išraizgę naftos ir dujų vamzdynai – yra pagrindinis ekonominis ir politinis Putinizmo gyvavimą užtikrinantis šaltinis. Dar daugiau – šie tinklai užtikrino tam tikro politinio režimo iškilimą Sovietų Sąjungos griuvėsiuose 1990-aisiais ir įsitvirtinimą iškart po 2000-ųjų, didžia dalimi aukštų dujų ir naftos kainų pasaulinėje rinkoje dėka.

Nuostabą kelia tai, kad katastrofišką Rusijos klimato politiką ignoruoja beveik visi kritiniai pranešimai, skirti artėjančios ekologinės nelaimės temai. Naomi Klein verdiktas knygoje „Tai viską keičia“ (2015 m.) – kad kapitalizmas yra nesuderinamas su planetos ekologijos išlikimu – niekur kitur nesimato taip aiškiai, kaip dabartiniame kapitalistiniame Rusijos modelyje. Bet pati Rusija Klein kritikoje kažkodėl nefigūruoja: visoje knygoje Rusija paminėta tik dukart; Sovietų Sąjungos žlugimas taip pat paminėtas dukart. Tam, kad ekologinė kapitalizmo kritika taptų išties globaliu politiniu frontu, kaip kviečia Klein, reikia pradėti kalbėti ir apie Rusijos vaidmenį.

Nafta buvo labai svarbi dvidešimtojo amžiaus ekonomikai, tad politikos ir ekonomikos teoretikai šiam iškastiniam kurui skyrė itin daug dėmesio. Daugelio jų analizė vienaip ar kitaip susijusi su „naftos prakeiksmo“ teorija – naftos gausiai turinčių šalių tendencija tapti autokratijomis: naudojančiomis priespaudą šalies viduje, agresyviomis išorės atžvilgiu, ir iš esmės neefektyviomis. Šis terminas, be abejo, naudotas ir Rusijos ir ją valdančio iškastinio kuro lobizmo atžvilgiu, o taip pat taikytas Iranui, Venesuelai, Nigerijai ir kitoms „naftos prakeiksmo paliestoms“ valstybėms. Knygoje „Anglies demokratija: politinė galia naftos amžiuje“ Timothy’is Mitchellas kalba apie „naftos prakeiksmo“ teorijos trūkumus. Mitchellas vietoje jos pasiūlo „demokratijos kaip naftos“ studiją – jis analizuoja demokratiją „kaip politiką, kurios mechanizmai įvairiuose lygmenyse yra tiesiogiai susiję su daug anglies dioksido išskiriančios energijos gamybos ir vartojimo procesais“.  Michello knyga siekia atsakyti į kritinį klausimą: „ar sekant pačią anglį – naftą – galima ją tiekiančių valstybių problemas susieti su kitomis anglies demokratijos ribomis?“  Kadangi šiame šimtmetyje gamtinės dujos iš naftos perima svarbiausio iškastinio kuro statusą, šį klausimą verta išplėsti. Ar taki modernybė, kurios pagrindas – nafta, užleis vietą postmodernybei, kurios pagrindas – dujos ir duomenys?

Likęs tekstas yra bandymas „sekti pačią anglį“ ieškant jos pėdsakų idėjų, technologijų ir populiariosios kultūros istorijoje ir ieškant jungčių tarp jų, siekiant apčiuopti efemerišką gamtinių dujų substanciją ne mažiau efemeriškoje visuomenės vaizduotėje, smarkiai įtakotoje Šaltojo karo ir dabartinių geopolitinių bandymų jį atkartoti.

2017 m. žurnalas „The Economist“ išspausdino žymųjį teiginį, kad „duomenys yra naujoji nafta“. Wendy Chun tuomet į šį teiginį atsakė taip: „Big data yra naujoji ANGLIS. To rezultatas – globalus socialinis pokytis. Labai stipriai įkrauti energijos ir nestabilūs debesys.   Nepaisant to, panašu, kad tiek anglis, tiek nafta kaip energijos šaltiniai ateityje bus naudojami vis mažiau. Kitas klausimas, kurį verta kelti, tuomet yra toks: kas, jei duomenys išties yra naujosios dujos?

„Baltic Sea Day Environmental Forum 2017“ dalyviams negalėjo mažiau rūpėti ekologiniai „Nord Stream 2“ aspektai. Autorių teisės: „Nord Stream 2“ / Anatolij Medved.

3.

Pirmasis kompiuterių hakeris sovietiniame kine pasirodė politinėje dramoje pavadinimu „Šimtmečio diena“ (1985). Vienoje iš filmo scenų amerikietis hakeris (kurį vaidina populiarus aktorius Valentinas Gaftas) bando įsilaužti į sovietų prekybinės atstovybės kompiuterinę apsaugos sistemą Vokietijoje, tokiu būdu siekdamas sutrukdyti Vakarų Vokietijos ir Sovietų Sąjungos prekybos dujomis sutarties pasirašymui. Filme gausiai naudojama archyvinė televizijos naujienų medžiaga, kurioje užfiksuoti Reagano administracijos bandymai užkirsti kelią susitarimui dėl Sibiro dujų eksporto į Vakarų Vokietiją. Tokių bandymų iš tiesų būta, tačiau jie nesustabdė ištisus dešimtmečius vykusio proceso, kurio pasekoje Sovietų Sąjunga – o vėliau Rusija – iškilo kaip viena didžiausių naftos imperijų.

Filmo kūrėjus įkvėpusią sutartį Sovietų Sąjunga ir Vakarų Vokietija pasirašė 1970 metais. Visą dešimtmetį prieš tai pasauliniu mastu diskutuota apie precedentų savo dydžiu neturinčius Sibire rastus gamtinių dujų išteklius. Sovietų Sąjunga neturėjo technologijos, kuri būtų leidusi jai pastatyti dujotiekį ir tiekti juo dujas vartotojams, o Vokietija, kurios pramonė galėto tiekti tam reikalingus vamzdžius, pradėjo reikšti suinteresuotumą padėti sovietams tokią sistemą pastatyti. Vakarų Vokietija savo pagalbą siūlė su sąlyga, kad naujasis dujotiekis kirstų Geležinę uždangą ir Sibiro dujos tekėtų į Vakarus. Septintojo dešimtmečio pradžioje Jungtinių Valstijų vadovybė griežtai priešinosi šiai idėjai, o 1963 m. tuometiniam kancleriui Adenaueriui teko uždrausti Vokietijos vamzdžių eksportą į TSRS. Nepaisant to, dalis Vokietijos pramonės tokį planą labai vertino, ir 1970 m. draudimas buvo įveiktas. 1970 m. Esene pasirašyta sutartis šnekamojoje kalboje buvo vadinama „dujos mainais į vamzdžius“. Rusų istorikai šią sutartį vadina „šimtmečio susitarimu“. Tai buvo pirmasis iš daugelio susitarimų tarp galingųjų Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos, kurie, po Sąjungos žlugimo, leido iškilti autokratiškai sistemai, grįstai beatodairišku ekstraktyvistiniu požiūriu į Žemės resursus ir palaikomai tarpžemyninių naftos ir dujų transportavimo tinklų.

Tieji tinklai, tuo metu didžiausi pasaulyje, reikalavo beprecedenčių technologinių žinių, o šioje srityje Sovietų Sąjunga negalėjo kliautis Vakarų technologijomis (skirtingai nei vokiškais vamzdžiais). Sovietiniame televizijos seriale „Akceleracija“ (1984 m.) grupė kibernetikos specialistų gauna užduotį kompiuterizuoti gamtinių dujų transporto tinklą po to, kai JAV blokuoja tam reikalingos įrangos pristatymą. Vienoje iš scenų šie mokslininkai dujotiekio tinklą vadina gyvu savireguliaciniu organizmu. Vienas jų pasiūlo „įrangos animavimo“, ar „gyvybės įkvėpimo įrangai“ idėją.  Kitaip tariant, jie siūlo į dujų tinklą žiūrėti kaip į subjektyvią protaujančią būtybę, gabenančią milijardus kubinių metrų gamtinių dujų, kurios galiausiai bus išmestos į atmosferą – išties post-humanistinė sovietinio stiliaus utopija.

Dujotiekio animavimas ar gaivinimas nebuvo vien serialo kūrėjų vaizduotės vaisius. „Akceleracijos“ scenarijus buvo dalinai grįstas Viktoro Gluškovo biografija – Gluškovas buvo informatikos pionierius, kūręs, be kitų dalykų, naftotiekio tinklus, po to, kai buvo atsisakyta įgyvendinti drąsią jo idėja kurti informacinį TSRS tinklą, o novatorišką jo pradėtą socialistinio dirbtinio intelekto tyrimą valdžios instancijos taip pat sustabdė. Gluškovas buvo svarbiausia sovietinio kibernetikos mokslo figūra – mokslo, kuris, jo teigimu, socialistinėje visuomenėje turėtų būti taikomas absoliučiai visose srityse. Jis skelbė, kad kibernetika yra būdas transformuoti „socialinius mokslus į tiksliuosius“. To pasekoje, jo teigimu, visuomenė kaip visuma funkcionuotų kaip gigantiškas kibernetinis organizmas, valdomas remiantis grįžtamojo ryšio kilpomis ir socialistine savireguliacija. 1970 m. – tais pačiais „šimtmečio susitarimo“ metais – aukščiausioji partijos valdžia Gluškovo idėją kurti neaprėpiamą informacijos valdymo ir kontrolės tinklą suskaidė į eilę kur kas mažesnių, paskirų tinklo projektų. Didžiąją aštuntojo dešimtmečio dalį jis kūrė naftotiekį „Družba“ („Draugystė“), tiekusį Sibiro naftą Rytų Europai.

Viešumoje Gluškovas laikėsi nuomonės, kad jo sukurtas naftotiekis „Družba“ buvo tobulos kibernetikos ir ekologijos santuokos pavyzdys – jo žodžiais,

„sukūrėme metodus, leidžiančius naudoti šiuolaikines skaičiavimo mašinas prognozuojant kuo įvairiausių ekologinių sistemų elgseną, modeliuojant visus tų sistemų vystymosi scenarijus ir ieškant tinkamo kompromiso tarp žmonių ekonominių poreikių ir natūralaus jų poreikio saugoti gamtą”.

Tačiau uždaruose susitikimuose jo nuomonė skambėjo kur kas niūriau – jis yra sakęs, kad ekonominiu požiūriu jo kuriami tinklai nepasiteisins, nes naftos resursai neišvengiamai bus išeikvoti.

Gluškovo kibernetiką galima sieti Šaltojo karo metais reflektuotomis Norberto Wienerio kibernetikos teorijomis, kurios Sovietų Sąjungoje išplito neilgai trukus po Stalino mirties. Tačiau Gluškovo kibernetikos kaip priemonės užvaldyti gamtą vizija kilo iš filosofinės srovės, sovietiniame kontekste įsitvirtinusios dar giliau. Sunku ignoruoti Gluškovo kibernetikos kaip totalinio socialistinio valdymo vizijos panašumą į Aleksandro Bogdanovo – filosofo, gamtos mokslininko ir kovingo bolševiko – „universalų organizacinį mokslą”. Bogdanovas sukūrė terminą „tektologija“, apibūdindamas juo savo sumanytą visa apimančią neo-pozityvistinę mokslo šaką, tiriančią visuotinius (organizacijos, bet ne dezorganizacijos) principus, pagal kuriuos veikia visi žinomi visatos reiškiniai: nuo galaktikų, iki žmonių visuomenių, iki bakterijų. Bagdanovas radikaliai atmetė ne tik perskyrą tarp humanitarinių ir gamtos mokslų, bet ir tarp teorijos ir praktikos – tokią jo poziciją vėliau perėmė ir Gluškovas, kalbėjęs apie „teorijos ir praktikos vienovę“ kaip pamatinį savo kibernetikos mokslo principą. Su Bagdanovo tektologija jį siejo ir tikėjimas, kad gamtinės, socialinės ir technologinės sistemos funkcionuoja pagal tuos pačius organizacinius principus, ir kad mokslas gali juos identifikuoti ir pajungti vienai ar kitai paskirčiai.

Bogdanovui gamta buvo kažkas, ką galima keisti – tokią prielaidą daryti jam leido universalios progreso taisyklės, kurias jis paaiškino bolševikams (nenuostabu, kad McKenzie Wark savo 2015 m. knygoje „Molekulinis radaras“ Bogdanovą vadina sovietiniu antropoceno pranašu). Tektologijai skirti Bagdanovo darbai, publikuoti Sovietų Sąjungoje trečiajame XX a. dešimtmetyje, be jokios abejonės turėjo didžiulę įtaką bolševikų „gamtos revoliucionavimo“ projektui, kaip Oksana Timofejeva pavadino sovietų pastangas „apgręžti upes, išsprogdinti kalnus ir išmokyti gyvūnus kalbėti: viso to esmė buvo technologijos pagalba transformuoti Žemę taip, kad, kaip sako Andrejus Platonovas, ji būtų mums „mažiau atšiauri““.  Manoma, kad Bogdanovo tektologija padarė didžiulę įtaką Ludwigo von Bertalanffy’io bendrajai sistemų teorijai (nors šioje teorijoje apie Bogdavoną neužsimenama), Rosso Ashby’io kibernetikos teorijoms ir – vokiško „Tektologijos“ vertimo, pasirodžiusio 1924 m., dėka – tam pačiam Norbertui Wieneriui. Pavyzdžiui, yra rašyta apie tai, kad „Tektologijoje“ Bodganovas kalba apie atgalinį ryšį, kibernetikos moksle itin svarbią sąvoką, nors jam apibūdinti vartoja savo paties sugalvotą terminą „bi-reguliavimas“. Sovietų Sajunga oficialiai atmetė Bodganovo darbus kaip idealistiškas materialistinių dogmų perversijas. Jo tektologija vėl išniro jau tik pokaryje, po to, kai ji buvo inkorporuota į vakarietišką kibernetikos mokslą ir grįžo į TSRS įsiliejusi į painią tarpkontinentinių apiskeitimų idėjomis istoriją.

Sutrumpintas angliškas „Tektologijos“ vertimas prasideda teiginiu, kurio nėra Bogdanovo originale, ar ten jis bent jau nėra taip tiesiogiai išsakytas: „Žmonija kovoja tam, kad galėtų valdyti gamtą. Valdymas yra organizuojančiojo santykis su tuo, kas organizuojama”.  Toks Bogdanovo perfrazavimas labai gerai atspindi, kaip jo idėjos buvo priimtos jį sekusiųjų tarpe. Kai Gluškovas pasiūlė sukurti kompiuterinį tinklą, kuris pilnai valdytų ekonominius ir informacinius srautus, savo esme tai buvo tektologinis sumanymas. Kai sovietai statė tarpžemyninius tinklus iškastinio kuro srautams, jie vadovavosi gamtos, kurią galima keisti, idėja. Nedaug kas matė, kokia kryptimi tie pokyčiai nuves.

Ginklų šalinimo operacija „Nordstream 2“ dujotiekio trasoje, kuri vyksta netoli Antrojo pasaulinio karo cheminio ginklo išmetimo aikštelių. Autorių teisės: Axelis Schmidtas

4.

1982 m. vasarą beprecedentis dujų sprogimas, kaip buvo teigiama, sunaikino Sibiro dujotiekį. 2004 m. išleistuose savo memuaruose – knygoje pavadinimu „Prie bedugnės“ – Reagano administracijoje dirbęs Thomas Reedas teigia, kad šį sprogimą sukėlė į dujotiekį įdiegta kanadietiška įranga – Trojos arklio principu įgyvendintas sabotažo aktas. Kita vertus, (post-)sovietiniai ekspertai primygtinai neigia šį sprogimą kada nors buvus.  Pasak jų, į Sibiro dujotiekio tinklą negalėjo būti įsilaužta, nes tuo metu jis dar nebuvo tiek kompiuterizuotas. Turint omenyje, kad nėra įrodymų, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti sprogimą buvus, panašu, kad įsilaužimas vyko informacijos, o ne technologijos lygmenyje – tai buvo informacinio karo atvejis.

Tuo metu iš Sibiro į Vakarų Europą jau buvo transportuojami milžiniški gamtinių dujų kiekiai, o naujų sutarčių po „šimtmečio susitarimo“ buvo pasirašoma vis daugiau. Tai kėlė siaubą JAV administracijai, kurį šią Vokietijos strategiją laikė savižudiška: ne tik Europa tampa priklausoma nuo Sovietų dujotiekio tinklų, bet šie tinklai, pasak kai kurių karo ekspertų, sovietų invazijos į Europą atveju dar ir galėtų teikti kurą sovietinei armijai. Tačiau patys vokiečiai šiuo klausimu labiau laikėsi dialektinio materializmo prieigos.

Otto Wolfas von Amerongenas, vadovavęs Vokietijos Rytų ekonomikos komitetui nuo 1955 iki 2000 m., vėliau kalbėjo apie logiką, kuria tas susitarimas buvo grindžiamas: „Žemyną jungianti dujotiekio linija yra, galima sakyti, instrumentas, kuris ne tik daro mus priklausomais nuo sovietinių importų, bet ir atvirkščiai – daro jų įrangą priklausoma nuo Vakarų“.  Kalbėdamasis su Vokietijos kancleriu Ludwigu Erhardu, von Amerongenas užsiminė ir apie politinę šios dialektinės vizijos dimensiją: „Abipusis susisaistymas per dujotiekį reiškia žymiai daugiau nei vien parduodami vamzdžiai ar perkamos dujos. Tai atneš ir teigiamų pokyčių Sovietų Sąjungos politikoje.“

Kokie tai galėtų būti pokyčiai, ir kaip to galima pasiekti? Von Amerongenas: „Visuomet buvau tikras, kad šios sutarties dėka atsirado dar viena nuolatinė komunikacijos priemonė, patikimas tiltas ateities bendradarbiavimui, ar, tiksliau sakant, buvo atgaivinti tradiciniai Vokietijos ir Rusijos santykiai, kurie buvo suirę per keletą dešimtmečių po 1917-ųjų metų Spalio perversmo Rusijoje “.

„Nord Stream 2“ dujotiekio Rusijos sausumos ruožo statybos koridorius. Autorių teisės: „Nord Stream 2 AG“ / „Agiteco“.

Jei dujos tampa komunikacijos priemone, kokį pranešimą neša jų tinklai? Šio klausimo centre buvo ne kas kita kaip „spalio perversmo“, kaip jį pavadino von Amerongenas (buvęs nacistas), palikimas. Devintajame dešimtmetyje sovietinė ekonomika ritosi žemyn, o iškasamo kuro eksportų apimtys augo (dėl jų toji ekonomika iš tiesų ir ritosi žemyn), ir partijos elitas atsidūrė akistatoje su galimybe asmeniškai pasipelnyti iš šių milžiniškų turtų. Nuo viršaus prasidėjusią sovietinio komunizmo griūtį lėmė, be kita ko, sėkmingas partijos aparato bandymas privatizuoti milžiniškus pelnus, kuriuos nešė į kapitalizmą pradedantis transformuotis ekstraktyvistinis ekonominis modelis. Vakarų elitas sovietiniam siuntę žinią – „atsisakykite komunizmo vardan asmeninės naudos!“ – ir ši žinia buvo perduota būtent gamtinių dujų pavidalu.

Ar pasaulyje po Šaltojo karo, „po istorijos“ – o istorijos pabaiga palaipsniui tampa paskutinėmis klimato, kuriame galima gyventi, dienomis – toks projektas kaip „Nord Stream 2“ kuriamas kaip nuolatinės komunikacijos kanalas? JAV sankcijos prieš „Nord Stream 2“ iš tiesų atrodo kaip keistas Reagano eros sankcijų prieš Sibiro dujotiekį pakartojimas – gal mes išties esame įstrigę paskutiniojoje istorijos kilpoje, aklavietėje, kurioje šiam politiškai ir apslinkosaugos prasme be galo kenksmingam projektui priešinasi tik ne mažiau kenksmingas jo konkurentas, siūlantis vienintelę išeitį – deginti „laisvės“ dujas? Atsisakykite komunizmo vardan asmeninės naudos! – tai žinia, kurią šioje aidų kameroje kartoja kone visos komunikacijos priemonės – tiek jūros dugnu nutiestas dujotiekis, tiek suskystintų gamtinių dujų terminalas.

Tačiau jei anglies infrastruktūra yra komunikacijos priemonė, ji – kaip ir bet kuri kita tokia priemonė – gali būti sutrikdyta, sunaikinta ar perimta. Kaip tik čia, kaip teigia Nickas Dyer-Witherfordas, yra pažeidžiamiausia šiandienos dominuojančių struktūrų vieta: „Jei ieškome, kas galėtų turėti panašią galią, kokią turėjo streikai, mums reikia kreipti žvilgsnius į įsilaužimo galimybę, į tai, kad atsiranda naujų būdų pažeisti kapitalo transportavimo ir logistikos tinklus ir sutrikdyti įvairių tipų energijos tiekimą – taip pat ir elektros energijos, bet ne tik jos“.  Tačiau kas tokį streiką galėtų įgyvendinti?

Atsakyti į šį klausimą gali padėti vienas naujausių posūkių gavybos pramonėje. 2020 m. sausį Rusijos Gazpromas paskelbė išgavęs kur kas mažiau gamtinių dujų nei anksčiau. Kodėl šie rodikliai sumažėjo? Dėl netikėtai aukštos temperatūros dujų išgavimo vietose.

Vėlesnis prierašas: Tai pakoreguota esė versija, parengta publikavimui Eksperimentinės muziejininkystės centro almanache, tačiau dėl leidėjo „V-A-C Press“ (Maskva) cenzūros autorius atsisakė šiame almanache esė publikuoti. Toliau pateikiamas pilnas redakcijos iškirptas fragmentas:

Laikas, kuomet yra rašomas šis tekstas, yra itin svarbus ir daro daug įtakos tam, ką turiu pasakyti tolesnėse pastraipose. Rašiau šias eilutes keturiasdešimtąją Ukrainos kino režisieriaus Olego Sencovo bado streiko dieną; jis šiuo metu yra laikomas Rusijos belaisvių stovykloje Arktyje. Sencovas reikalauja nedelsiant paleisti visus politinius kalinius iš Ukrainos, šiuo metu kalinamus Rusijoje. Iki 2014 m. gegužės, kai karinės Krymo pusiasalio okupacijos metu jį pagrobė Rusijos federalinio saugumo tarnyba, jis su šeima gyveno Kryme. Drauge su antifašistu, eko-aktyvistu Oleksanderiu Kolčenko jis buvo apkaltintas ruošiant teroristinę ataką kaip protestą prieš karinių Rusijos pajėgų vykdomą Krymo aneksavimą. Sulaikyti Kryme, Sencovas ir Kolčenko vėliau buvo pagrobti ir pervežti į Rusijos Federaciją, kur, sulaužant visas teisėsaugos normas, iš jų buvo atimta Ukrainos pilietybė ir, surengus teismą, jie buvo pripažinti kaltais – be jokių įrodymų ir remiantis prievarta išgautais kitų dviejų kankinamų politinių kalinių prisipažinimais. Sencovas buvo nuteistas dvidešimčiai, Končenko – dešimčiai metų kalėjimo. Rusijoje šis teismas buvo labai svarbus numalšinant bet kokį galimą pasipriešinimą 2014-ųjų metų Krymo okupacijai ir Rusijos sukeltam karui Rytų Ukrainoje. Šios priemonės buvo nukreiptos ypač į menininkus ir kultūros darbuotojus: tai, kad Rusijos slaptosios tarnybos atpirkimo ožiu pasirinko būtent Olegą Sencovą, Kryme kūrusį autorinį kiną, buvo pabrėžtinai nereikšminga, lyg vienintelis tokio veiksmo tikslas būtų išsiųsti žinią kitiems menininkams: nesikiškite į politiką, nes tai gali nutikti bet kuriam. Panašiai ir Oleksanderis Kolčenko į visą šį procesą turėjo įnešti grynai orvelišką matmenį: nepaisant jo atsidavimo kovai su fašizmu jis, kaip ir Sencovas, buvo apkaltintas dalyvavimu kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Ukrainos grupuotėje. Sencovo ir Končenko įkalinimas labai greitai suardė kultūrinius ryšius tarp Rusijos ir Ukrainos, daug Ukrainos menininkų ir kultūros darbuotojų boikotavo visus su Rusija susijusius projektus. Ieškodamas kitos strategijos nei boikotas, nuo 2015 m. aš priimu visus Rusijos institucijų (išskyrus valstybines) kvietimus tam, kad pasinaudodamas jais dalyvaučiau viešajame diskurse ir galėčiau vykdyti intervencijas, kurių centre – Sencovo ir Kolčenko atvejai. Rašydamas šį konkretų esė savo paties nuostabai atradau, kad šiuo atveju neprireikė jokių specialių intervencijų, nes mano tyrimo trajektorija mane atvedė prie teiginių, netikėtai ryškiai atspindinčių Sencovo atvejo kontekstą. Šio tyrimo centre – įvairūs būdai, kuriais gamtinių resursų, visų pirma gamtinių dujų, eksploatacija skatina kolonijines ir autoritarines praktikas ir tokiu būdu daro įtaką kultūros ir politikos raidai; tuo tarpu Sencovas tęsia savo bado streiką mieste pavadinimu Labytnangi, Jamalo Nencų autonominėje apygardoje tolimojoje Rusijos šiaurėje, ten, kur randasi vienas didžiausių pasaulyje gamtinių dujų telkinių.

2020 m. kovo žiniomis, Olegas Sencovas po 145 dienas trukusio bado streiko liko gyvas. Kartu su Oleksandru Kolčenko jis buvo paleistas 2019 m. rugsėjį vykdant apsikeitimą belaisviais.

„V-A-C Press“ yra vienas iš „V-A-C“ fondo projektų; vienas iš šio fondo įkūrėjų yra Leonidas Mikhelsonas, vadovaujantis kompanijai „Novatek“ – tai antroji pagal dydį dujų gamintoja Rusijoje, įsikūrusi Jamalo Nencų autonominėje apygardoje, kur buvo nelegaliai kalinamas Olegas Sencovas.

Iliustracija viršuje: „Smiley-face“ grafičiai ant dujų vamzdžio „Nord Stream 2“ statybvietėje Lubmine, Vokietijoje. Autorių teisės: „Nord Stream 2“ / „Axel Schmidt“.

Šis tekstas pirmą kartą publikuotas e-flux žurnale #107 – Kovas 2020

Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė

Straipsnio autorius:
Oleksiy Radynski yra Kijeve gyvenantis filmų kūrėjas bei rašytojas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *