Oda šviesai nebejautri. Tarptautinis fotografijos simpoziumas Nidoje

Permainingas rugsėjo oras Nidoje šiemet neįprastai derėjo prie Tarptautiniame fotografijos simpoziume diskutuotų ateities prognozių. Kalendorinė vasara baigėsi ir įžengęs ruduo tarsi turėjo su savimi atsinešti aiškių permainų, tačiau atrodė kažkoks pasimetęs ir sunkiai nuspėjamas. Nidos meno kolonijoje situacija panaši: dienas pradedančios teorinės paskaitos ir menininkų prisistatymai, parodų atidarymai bei dieną užbaigiančios filmų peržiūros lietė temas, supinančias nuo Klodo Loreno iki CGI nusidriekusį laiką tam, kad nuspėtų scenarijų, kur link fotografija eina šiek tiek pasimetusi.

Pirmos dvi dienos buvo skirtos klausimams, kas yra fotografavimas ir, iš viso, kam tas nuolatinis artėjimas link savęs, link savo vidinės tikrovės [1]? (Liutauras Degėsys) Vėliau pereita prie mažiau egzistencinį nerimą keliančių diskusijų apie komercinę fotografijos pusę: kadrų kainas ir sienos kodus (Ernestas Parulskis), muziejuose saugomus fotografijos rinkinius (Aistė Paulina Virbickaitė) bei projektą, ieškantį naujų būdų vizualizuoti šiuolaikines vaizdų duombazes (Jon Uriarte) – lyg privaloma įžanga, pratęsta greitai parduodančiu how to: Kaip daug keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir pamatyti įdomiausius fotografijų albumus. Vilioja! ir truputį primena How to Become Successful in Life antraštes. Beje, šmaikštūs aprašymai simpoziumo lankstinuke po patarimus dalijančių menininkų vardais, matyt, irgi buvo būtini: Kevinas Beckas pristatytas kaip aistringas fotografas mėgstantis raudoną vyną, o jo kolega Williamas Sadowskis – dažnai sau prieštaraujantis ir mėgstantis alų. Vadinasi, tokie patys kaip mes (?), dėl to ir mes galime daug keliauti, susipažinti su naujais žmonėmis ir pamatyti įdomiausius fotografijų albumus. Parduota.

Ernesto Parulskio pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Todėl kitos dienos tema – (ne)Aktyvizmo mene – kaip savotiškas komentaras paliestam kapitalizmo simptomui, vyko kritinės dokumentikos fotografo (critical documentary photography) Mathieu Asselin prisistatymas. Komplikuotu Skype skambučio formatu, kuriame jis grakščiai, konkuruodamas su dėl prasto interneto ryšio trūkčiojančiu vaizdu, prisidegė cigaretę tarsi testuodamas rūkančiųjų salėje savitvardą. Menininkas, savo fotografinį požiūrį suformavęs Jungtinėse Valstijose, simpoziume svarstė fotografijos ir fotografo vietą keičiant kapitalizmo produkuojamą pasaulį. Tiesa, kaip ir vėliau prisistatęs menininkas Cyril Albrecht, Asselin aktyvisto etiketę nusiklijuoja: I’m not an activist. I’m a concerned citizen – dėl viso pikto patikslina ir plėtoja, kad fotografija vis dėlto nėra pati geriausia medija būti aktyvistu – ji tegali padėti suprasti problemas ir kelti klausimus, bet pasaulio pakeitimas, deja, ne jos galioje. Mąstymą priešingai menininkas laiko dokumentinės fotografijos romantizavimu, ypač, kai einama lengviausiu keliu: fotografuojama tai, kas jau nutiko, tai, kas dramatiška, nekreipiant dėmesio į problemos kilmę. Mes įpratę fotografuoti pasekmes ir emigracija – puikus to pavyzdys. Nuo sunkaus fizinio darbo perkreiptas išeivio veidas tėra pagal patikrintą modelį produkuojama, didelę paklausą turinti prekė ir jos fotografavimas dažnai tampa ant situacijos užmestu menišku filtru.

Mathieu Asselin prisistatymas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Kalbant apie atributus ir dekoracijas, į fotografijos simpoziumo areną įžengusi kritiškai angažuotų menininkių grupė Cooltūristės ne tik kalbėjo apie nuveiktus projektus ir fotografiją kaip inspiraciją ir konspiraciją, bet ir savo neįprasta vizualine reprezentacija – astronautų kostiumais ir dujokaukėmis – netiesiogiai privertė suabejoti, ar papildomos dekoracijos viešųjų pasisakymų metu nėra perteklinis, dėmesį nuo turinio nukreipiantis elementas.

Coolturisčių performatyvi paskaita Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Rugsėjo penktadienis, trylikta ir pilnatis suveikė tarsi baugi simpoziumo temų apie nežmogiškas būtybes iliustracija.

Žinoma, disciplinų sankirtos yra jau įprastas šiuolaikinio meno reiškinys, persikeliantis ir į tradicinę fotografiją išpažįstančių simpoziumo dalyvių fokusą, skatinantį permąstyti fotografijos ištakas ir įtakas kasdieniam (nebūtinai) žmogaus buvimui. Dailės istorikė ir kritikė Dr. Erika Grigoravičienė, kalbėdama apie XXI a. jaunosios kartos tapytojų tendenciją hibridinę raišką sieti ne tik su medijinės realybės vaizdavimu, bet ir su tarprūšinės visuomenės vizijomis, akcentuoja dėmesio centre vis dažniau atsirandančias poshumanistines idėjas. Vis dėlto kyla klausimas, ar tikrai mes esame pasiruošę bioįvairovę pripažinti? Taip, kaip priimame rasių, religijų, lytinių orientacijų ir politinių pažiūrų įvairovę [2]. Čia jau, rodos, reikėtų paskubėti, jei norime išsaugoti ne tik nykstančius gyvūnus, bet ir savo rūšies kultūrą. Nes toji bioįvairovė yra ne tiek gamtos mokslų, kiek socialinė ir kultūrinė kategorija [3], apibūdinanti ir etinius, ir estetinius, teisinius bei politinius gyvojo pasaulio aspektus, o ir šiaip, pakankamai agresyviai besikėsinanti į centruotą žmogaus poziciją. Labai nepatogu. Tokią antropocentrizmo kritika pasižyminčią situaciją Grigoravičienė įvardina gyvūniniu posūkiu, ne tik išstumiančiu žmogų iš visatos centro, bet ir iš viso abejojančiu antropologiniu skirtumu, esmiškai atskiriančiu homo sapiens nuo kitų gyvūnų ir gamtos pasaulio. Todėl vizualiojoje kultūroje žmonės pradeda virsti tik veikėjais tarp veikėjų, kompanionais tarp kompanionų, o fotografija – savotiška jų sąjungos terpe. Dialogą su kitarūšėmis būtybėmis inscenizuoja kritikės minėtas 1982 – ųjų Negatyvus požiūris (Šarūnas Sauka), tarsi siūlantis kitą šeimos modelį, kuriame žuvys, skulptūros ir kengūros yra lygiateisiai šeimos nariai. Tačiau, bioįvairovės ateitis vis dėlto miglota ir labiau panaši į utopinę viziją arba projektą, kuriame šalia žmonių pertapyti gyvūnai taip ir lieka tik įvairoves vaizduojanti iliustracija.

Erikos Grigoravičienės pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Mūsų susidomėjimą vis dar egzistuojančiomis gyvybės formomis didžiąja dalimi lemia naujos formos – dirbtinis intelektas ir dirbtinė gyvybė.[4] Tačiau, kas nutinka, kai skaitmeniniame pasaulyje sukurtos naujos tapatybės nustoja gyventi tik anapus ekrano ir ima veikti neskaitmeninį gyvenimą? Pilką zoną tarp žmonių ir technologijos nagrinėjantis Ignas Pavliukevičius pokalbį apie žmogų ir skaitmenines tapatybes simpoziume pradėjo atviru skaitmeniniu performansu, kurio metu išdavė savo tapatybės frustracijas lėmusias praeities istorijas. Tačiau visa tai vyko į auditoriją atsukta nugara ir Photo Booth rodomu jo veidu, apšviestu mėlynos kompiuterio ekrano šviesos. Tik pagal savo paveikslą sukurtais naujais kūnais ir jiems suteiktu dirbtinu intelektu, menininkas gebėjo parodyti prieš tai tramdytas emocijas ir jausmus, kuriuos vaikystėje buvo išmokytas slėpti – nevyriška. Jeigu anksčiau būtybės buvo vertinamos pagal tai, ar geba mąstyti, vėliau – ar gali kentėti, Pavliukevičiaus antrininkai ekrane, atrodo, ir mąsto, ir kenčia realiu laiku, čia ir dabar po truputį mokydamiesi nesusižeisti krisdami begaliniais laiptais ir surasti garaže pamestą alyva vemiančia galvą. Skaitmeniniai avatarai nebėra tik įrašytas judantis vaizdas ar sustingusi fotografija, bet jausti žmogui padedantys asmenys, ištrinantys priešpriešas tarp gyvo ir negyvo, tikro ir dirbtinio. Skauda, atrodo, abiems, ir kartais sintetinis kūnas tampa empatiškesnis už lyties stereotipų nujautrintą žmogų, sėdintį priešais melsva melancholija šviečiantį ekraną.

Igno Pavliukevičiaus performatyvus pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Simpoziumui artėjant į pabaigą rodosi, kad fotografija vis dėlto nyksta iš šviesai jautrių paviršių ir migruoja anapus – į virtualiąją tikrovę. Jeigu Ignas Pavliukevičius kuria skaitmeninius kūnus, Virginijus Kinčinaitis savo paskaitoje kalba apie peizažą, į kurį tie jautrūs avatarai galėtų būti įkelti. Paradoksalu, kad realybės, kompiuteriniuose žaidimuose turinčios būti idealaus pasaulio versijos, vis dėlto veikia pagal mūsų pasaulio taisykles. Tik nuspaudžiamas ne skaitmeninio ginklo gaidukas, o command + shift + 3, ir ekrano nuotrauka išsaugoma. Screenshot fotografai fokusuojasi į tuos pačius dalykus kaip ir jų kolegos fizinėje tikrovėje, ir, laukdami lemiamo momento, ilgus metus tupi skaitmeniniuose krūmuose, kad užfiksuotų tą kadrą, kuris paskui, kaip ir priklauso tradicinei fotografijai, pakimba ant fizinės galerijos sienų. Susidaro įspūdis, kad screenshot fotografija dėmesio objektais visgi nėra tokia tolima tradicinei: Arizonos kanjonai peizažų kompozicijose atsiranda tiek Ansel Adams 1942 – ųjų fotografijose, tiek XXI a. kompiuterinių žaidimų realybės naršančių akiratyje. Ar vaizdų fiksavimas kompiuterių ekranų viduje iš tiesų gali būti vadinamas fotografija? Jei net optika nereikalinga? Virginijus Kinčinaitis, pateikdamas Niépce’o pirmos nuotraukos pavyzdį, sako, kad fotografija nuo pat savo pradžios nebuvo orientuota į išorinį pasaulį, o nuolatinis žiūrėjimas į ekranus ne toks tolimas XVII amžiui, kai be Klodo Loreno tamsiojo veidrodžio peizažu grožėtis nė nebuvo išeinama.

Virginijaus Kinčinaičio pranešimas Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Diskusijoje apie fotografijos ateitis Tomas Pabedinskas įvardina susidariusį įspūdį, kad esame užsibuvę po kažko. Visą laiką daug ką bandome įvardinti “post” terminais: buvusį postmodernizmą, Lietuvos post-fotografijos etapą ir jau kurį laiką madoje esantį posthumanizmą. Bet norėtųsi klausti, ar šiandien vyksta kažkokie esminiai lūžiai, atsiranda esminės naujovės fotografijoje, kurios reiškia ne tik buvimą po kažko arba reakciją, atsiribojimą, bet taip pat ir naujas ateitis, naujas pradžias.[5] Galerijų ir reklamų slenksčiai trinasi, virtualių ir fizinių erdvių skirtis praranda prasmę… Fotografija dabar primena tarp realybių migruojančią būtybę, bandančią išsinerti iš tradicinės šviesai jautrios savo odos. Tai ar vis dėlto esame pasiruošę įvairovę pripažinti?

Tomo Pabedinsko moderuojama diskusija Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotr.

Tarptautinis fotografijos simpoziumas Nidoje. Donato Stankevičiaus nuotraukos

[1] Tarptautinio fotografijos simpoziumo 2019 programa.

[2] Dr. Erika Grigoravičienė, Intermedialumas ir bioįvairovės vizijos Lietuvos dailėje nuo XX a. 9 dešimtmečio, Tarptautinis fotografijos simpoziumas, 2019/09/13.

[3] ten pat.

[4] ten pat.

[5] Tomas Pabedinskas, Ateitys arba kas vėliau?, Tarptautinis fotografijos simpoziumas, 2019/09/14.