Augantys grybai, mąžtantys mes

2016 m. vasario 12 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jogintė Bučinskaitė
kerpes-grybai

Grybų vaisiakūnio amžius, išskyrus kai kuriuos kempininius grybus, yra labai trumpas (nuo kelių valandų iki keliolikos dienų). Žmonės įsitikinę, kad grybai auga labai greitai. Iš dalies tai tiesa, tačiau grybu jie vadina tik antžeminę grybo dalį – vaisiakūnį. Visa kita – iš sporų besiformuojanti grybiena (micelis) – ilgo siūliškų gijų, vadinamų hifais, tinklo mezgimo procesas. Apie panašų besimezgantį ir užsimezgusį mikroorganizmų tyrinėjimų tinklą Lietuvos šiuolaikinio meno miške ar mobiliose, tokį mišką atkartojančiose, menininkų laboratorijose kalbėti skatina per kelis pastaruosius metus susiformavę ir tankiau dygstantys meno reiškiniai, parodos ir diskusijos. Tarsi kiek vėluojančios ar iki šiol neradusios tinkamos vietos pasisėti post/transhumanizmo, antropoceno ar ekosofijos apmąstymo sporos tik dabar leidžia pamažėle identifikuoti meno vaisiakūnius, bandant atskirti, kurie iš jų meno lauke yra antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai ar organinės rūgštys, kurie iš jų ardo, o kurie saugo. Vis dėlto laviravimas tarp tam tikrų temų mene stygiaus ir perviršio verčia susimąstyti ir apie savotišką meno ekologiją – nuo perdirbamų objektų, temų ar motyvų naudojimo iki saikingo meno ir kultūros vartojimo, jo visuotinio matomumo ir suprantamumo. (Ar vis dar) tokie meno reiškiniai tėra nepažinūs kaip grybai, nežemiškos kilmės organizmai, svaiginantys arba gydantys, kai kurie išdygstantys po lietaus ir gyvuojantys nuo kelių valandų iki tūkstantmečių? O jei ir pažinūs, ar leidžiasi menas, kaip ir grybai, būti auginamas kažkur kitur, daugiau nei įprastame miške, ar sutinka taip pat neklausiamas dalyvauti naujų procesų jungtuvėse?

kerpes-grybaii Lietuvos mikologų draugijos nuotrauka

Grybų pasaulis yra vienas iš didžiausių ir mažiausiai pažintų. Šiandien aprašyta apie 100–300 tūkstančių jų rūšių ir, manoma, kad tai tik kas penkta rūšis. Ir tarsi visai natūralu, kad proaktyvus rūšių tyrinėjimas pirmiausia ir buvo nukreiptas į save pačius: žmogiškosios moralės, tikybos ir elgesio principų radybas pakeitė žmogaus proto ir jo (ypač techninių) pasiekimų šlovinimas. Savifetišizmo epocha pagimdė mizantropus ir hikikomorius (jap.引きこもり– atsiskyrimas, izoliacija), sergančius susvetimėjimu, miegą mieliau iškeičiančius į ilgą naršymą internete, metų metus tame pačiame kambaryje, toje pačioje lovoje, tarsi patys save dauginantys ir naikinantys grybai petri lėkštelėse. Tapome hibridinėmis savo pačių susikurtų technologinių tinklų versijomis, mutuojančiomis ir kintančiomis priklausomai nuo protezų kaitos spartumo. Intuityviai, o kartais ir labai sąmoningai, imituodami gamtos simetrijas ir darną susikūrėme tokius pat išlikimo tinklelius. Tarsi į žinojimo skliaustelius įtraukdami faktus apie ilgiau už mus egzistuojančius organizmus, taikome tokius pat ilgesnio išlikimo žemėje mechanizmus ir sau. „Natūralus žemės internetas“ – taip 1999 metais grybieną (žurnale „Whole Earth Review“ 1999, p. 74–77) apibūdino amerikietis, vienas žymiausių mikologų Paul Stamets. Jo atliekami grybienos tyrimai reorganizavo biologiją į biologiką ir suteikė galimybę pažvelgti į micelį ne tik kaip į neišnaudotą bioprodukcijos elementą, bet ir kaip į socialinio (savi)reguliavimo pavyzdį. 2008 metų TED konferencijoje mokslininkas pateikia 6 būdus, kaip grybai gali išgelbėti pasaulį: 1. Atkurti taršos nuniokotas buveines; 2. Natūraliai kovoti su gripo virusu ir kitomis ligomis; 3. Naikinti skruzdes, termitus ir kitus vabzdžius nenaudojant pesticidų; 4. Gali padėti sukurti patikimą „Econol“ kurą; 5. Gali prisidėti prie imuninės žmogaus ir aplinkos sistemos stiprinimo: apie 50 rūšių vaistinių grybų turi daug baltymų, ląstelienos, C, B grupės vitaminų, kalcio ir mineralų, kurie sumažina riziką susirgti vėžiu, širdies ligomis ar alergijomis; 6. Ateityje žmogaus sveikata priklausys nuo ūkininkavimo praktikos, nes grybai gali padėti išvalyti pramonės toksinėmis medžiagomis užterštą dirvožemį.

Darius Žiūra, iš ciklo „Uždrausti vaisiai“, 2010–

Darius Žiūra, iš ciklo „Uždrausti vaisiai“, 2010–…

Taigi, tapome grybais, o atsiskyrimas nuo grybienos, nuo hifų užmegzto tinklo, reikštų mirtį arba mirtiną ligą. Šiam, kiek tiesmukam, apibūdinimui ir aprašytiems procesams norisi priskirti 2014 metų balandį–gegužę Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) veikusią Dariaus Žiūros parodą „SWIM“. Menininkas parodų salę greta prostitučių nuotraukų apsodinęs haliucinogeniniais grybais užmezgė tarprūšines paraleles. Nesiremdamas specialiais biogenetiniais moksliniais pagrindimais D. Žiūra literatūriškai ir tarsi intuityviai užčiuopė yrančias ribas tarp žmogaus, gyvūno, mašinos ar grybo. Keldamas klausimą apie nužmogėjimą ir žmogiškumo būti(nybės) problematiką, menininkas pasitelkė simbolišką grybų alegoriją ir talpiai parodė menkstantį žmogiškumo supratimą. Žmogus parodoje mums pristatomas lyg gamtinių instinktų žaislas, toks pats nepažinus, kaip ir 4 iš 5 grybų rūšys, toks pats ištrauktas iš lovos ar petri lėkštelės, kaip ir mes – žiūrintys į jas, tokie patys susvetimėję mizantropai.

Darius Žiūra, paroda SWIM, Šiuolaikinio meno centre, 2014. Martos Ivanovos nuotrauka.

Darius Žiūra, paroda SWIM, Šiuolaikinio meno centre, 2014. Martos Ivanovos nuotrauka

Beveik 200 metų gamtininkai aiškinosi, kas gi yra tie grybai – augalai ar gyvūnai? Galiausiai tik praeito šimtmečio antroje pusėje paaiškėjo, kad grybai yra didelė, savarankiška gyvosios gamtos dalis – grybų karalija. Šiuo metu žinoma apie 1000 grybinių junginių, turinčių antibakterinių ir antivirusinių ypatybių ar biologiškai aktyvių savybių. Tokie mūsų menko pažinumo neįgalumą įrodantys faktai tarsi paaiškina, kad ištyrus savo būtį ir nuolat gerinamą buitį, noras tyrinėti savo pačių aplinką ir nepažinius mikroorganizmus atrodo natūralus ir būtinas, tik gal kiek pirmykštis, negrabus ir keliantis ypač jautrius klausimus. Nuolatinis mikro gyvybės formų kolonizavimas mūsų pačių naudai, tam tikras savybes ar kūnus paverčiant tiesiog instrumentu, paliečia dar vieną D. Žiūros parodos aspektą ir skatina pereiti prie ten pat, toje pačioje salėje, ŠMC XII Baltijos trienalės metu augintų grybų – parodos/laboratorijos Psichotropinis namas: Ballardo technologijų Zooetikos paviljonasir dar anksčiau pradėto menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų aplinkos ateities fikcijų ir modelių tyrimų projekto „Zooetika“. Įdomu tai, kad šiuo atveju literatūrinė Jameso Grahamo Ballardo mokslinės fantastikos idėjos membrana tarsi legitimizavo tariamąją psichotropiką, kai dar prieš metus D. Žiūros parodoje genties grybus (lot. Psilocybe cubensis) de jure uždraudė rodyti.

„Jokios strategijos, numatančios bendrus projektus su mokslininkais, mikologų draugija, miškų institutu ir kitomis organizacijomis, neveikia. Haliucinogeniniai grybai laikomi tokiais pavojingais, kad yra įtraukti į pirmąjį narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Nors grybų sporų, grybienos ir pačių grybų gali nusipirkti internete ir parsisiųsti bet koks paauglys“ (Darius Žiūra, SWIM, Satenai.lt, 2014-04-15). Įdomu yra tai, kad tokiuose grybuose esantis psilocibinas yra toks pats alkaloidas, kaip ir deginančio skonio kapsaicinas aitriojoje paprikoje, stimuliuojantis kokainas, ar vienas nuodingiausių alkaloidų – nikotinas. Nors ir nenuginčijamas skirtumas yra tarp vienoje ir kitoje parodoje eksponuotų ir bandytų eksponuoti grybų pavojingumo, vis dėlto tai parodo kelis dalykus. Pirma, saikingai, o populiariau tariant ekologiškai, naudotos mikroorganizmų, ekosofijos ir sintetikos kritikos temos mene per metus tapo savotiškai domestikuotos, labiau paplitusios. Tokios identiškos idėjos buvo augintos ir anksčiau, pavyzdžiui, mokslinius tyrimus atliekančio dizainerio, meno kūrėjo, inžinieriaus Maurizio Montalti, 2010 metais įkūrusio „Officina Corpuscoli“ (Olandijoje, Amsterdame). Tai – transdisciplininio meno studija, nagrinėjanti ekosistemas, mikroorganizmus ir jų simbiozę, daugiausia atliekanti tyrimus su grybiena ir kurianti futuristinius dizaino bandymus. Vienas iš jų vykdomų projektų yra „Auganti laboratorija“ (angl. „The Growing Lab“) – ilgalaikis mokslinis tyrimas, vertinantis grybienos panaudojimą naujų medžiagų kūrimo procese. Vienas šio projekto uždavinių – transformuoti vartojimu pragrįstą ekonominę sistemą į ekologišką, mažinančią energijos suvartojimą, išmetamo anglies dvideginio kiekį ir gamybos išlaidas. Naudojant micelį yra auginami indai, galintys pakeisti plastikines pakuotes. Šio projekto rezultatai 2014 metų rugsėjį eksponuoti meno centre Fondazione PLART (Italijoje, Neapolyje), kur buvo surengta M. Montalti paroda „Plastiko ateitis“ (angl. „The Future of Plastic“).

Maurizio Montalti paroda Plastiko ateitis, Fondazione PLART Neapolyje. Kuratorius Marco Petroni.

Maurizio Montalti paroda Plastiko ateitis, Fondazione PLART Neapolyje. Kuratorius Marco Petroni

 

Kitu pasaulinio konteksto pavyzdžiu galėtų būti ir kanadiečio menininko Philip Ross iš grybienos kuriamos statybinės plytos. Mikologija ir bioinžinerija besidomintis menininkas manipuliuoja gyvų mikroorganizmų savybėmis, kurias pritaiko skulptūriniams objektams. Tokia kuriama mik(r)oarchitektonika tarsi perstumdo amžinu žmogaus projektavimu kontroliuojamą gamtą – dabar pačiai gamtai suteikta reorganizacinė teisė. Galima tik subjektyviai spėlioti, ar tokių temų algoritmai mene nėra vis žalstančios kasdienybės aidas (kaip ir kasdienio gyvenimo trajektorijose tankiau išsidėsčiusios ekologiško maisto krautuvėlės, veganiški restoranėliai, žaliavalgių receptų knygos, visuose įmanomuose maratonuose sveikos gyvensenos įrodymu tapę bėgimo aktai ar amatiniu gamybos principu pagrįsto gyvenimo būdo (angl. craft-based thinking) plėtimasis). Labiau atsigręžėme į gamtiškąjį pradą ir tame nieko keisto – taip mus veikia laiko dvasia, nulemta politinių, ekonominių, ekologinių ar ideologinių tendencijų.

Ne tik temos, bet ir pačių mikroorganizmų prijaukinimo aplinkybės lemia antrą uždavinį– kuriasi naujos administracinės atsakomybės bei institucijos (ar bent jau pagrindas joms atsirasti), siekiančios diskutuoti apie tarpdisciplininius naujų darinių santykius ir technologinių pasiekimų padarinius. Pavyzdžiui, nuo ryškiausiai žmogiškojo optimizmo filosofija besirėmusio Ekstropijos instituto, plėtojusio svajonės gyventi amžinai, nanotechnologijų, biomedicinos, krionikos idėjas, iki 2015 metų lapkritį prasidėjusių ir beveik dvi savaites Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje trukusių derybų tarp visų pasaulio valstybių delegacijų.

„Officina Corpuscoli“ studijos vykdomo „The Growing Lab“ projektas. Filmas apie augantį dubenį

Zooetikos paviljono instaliacijos užduotis buvo pavaizduoti žemišką bendradarbiavimą tarp įvairių gyvybės rūšių – šiuo atveju grybų ir žmonių. Idėja testuoti iš mokslinės fantastikos importuotą mintį, kad daiktus, pastatus ar formas galima ne tik pagaminti, bet ir užsiauginti, suponuoja micelio paklusnumo reikalavimą ar savotišką mikoeugeniką, siekiant išrasti geriausią ir patvariausią junginį, pagerinti jo savybes (pirmiausia) žmogaus labui. Grybų karaliją suvokiant kaip atskirą ir savarankišką gyvosios gamtos dalį, apgyvendinusią Žemę net tankiau nei pats žmogus, kyla klausimas apie teisinį ir moralinį aspektą, šįkart ne eksponavimo, bet eksperimentavimo ir jo padarinių požiūriu. Kol kas tie patys teisės aktai, šių meninių bendradarbiavimų požiūriu, vienu atveju pripažįsta žmogaus, kitu – micelio bejėgiškumą. Kas nustatys ateities teises užsiauginti tai, ką nori ir kada tik nori? Ar egzistuojančių gyvūnų ir augalų (aplinkos apsaugos) teises saugančių institucijų sąrašo ilgainiui nepapildys atskira mikoetikos inspekcija? Tokios spėlionės yra tiek pat fikcinės, kiek ir Zooetikos paviljono išsikelti tikslai, verčiančios sugrįžti prie menininko vaidmens tokių mokslinių temų plėtojime. Ar menininkas yra tas ateities procesų ekosistemos dalyvis, kuriam suteikta išskirtinė teisė būti autotrofu (gamintoju), tik šiuo atveju gaminant ateities gyvenimo vizijas, būnant ir vizionieriumi, ir biochemiku, ir gamtininku, ir mikologu, ir teisininku, ir galiausiai, menininku. Menas ir jo laukas man čia ir vėl primena tuos pačius grybus – tarsi ir turintis savo karalystę, bet iki galo nepagavus kategorizavimui, nes yra per daug lankstus ir veikiantis, kaip nepaklusnaus žaidimo aikštelė, leidžianti pasiskirstyti vaidmenimis ir besileidžianti joje kurti naujas su/išgyvenimo galimybes.

XII Baltijos trienalės atidarymas Šiuolaikinio meno centre, 2015. Nomeda ir Gediminas Urbonai, Psichotropinis namas Ballardo technologijų zooetikos paviljonas, 2015. Andrej Vasilenko nuotrauka.

XII Baltijos trienalės atidarymas ŠMC, 2015. Nomeda ir Gediminas Urbonai, Psichotropinis namas: Ballardo technologijų Zooetikos paviljonas, 2015. Andrej Vasilenko nuotrauka

Pagal mitybos būdą grybai skirstomi į saprotrofinius, parazitinius ir mikorizinius. Apskaičiuota, kad kasmet įvairiose ekosistemose sintezuojama 50–100 milijardų tonų organinės medžiagos, tai atlieka grybai saprotrofai. Parazitiniai grybai – maitinasi gyvų organizmų syvais. Jie gyvena augalų gyvūnų, net žmogaus organizmuose. Mikoriziniai grybai sugyvena su augalais ir sudaro mikorizę (grybo ir augalo simbiozę). Vis dėlto panašu, kad, nomadiniu požiūriu, skirtumai tarp gebėjimo keisti ir perkonstruoti savo žmogiškąją ir kitų organizmų tapatybę tokiuose meno projektuose (antropocentriškai) apsprendžia požiūrį į mūsų pačių koordinates minėtų organizmų ir visos ekosistemos atžvilgiu. Neišvengiamo aplinkos kitimo sąlygomis tenka pripažinti pastovių vertybių ir tapatybių reliatyvumą, o tai reiškia, kad kadaise pavaldžiais mums laikytus organizmus tenka pripažinti mums lygiais ar net galingesniais už mus. Norvegų ekosofo Arne Naesso teigimu, atjauta visiems kitiems organizmams nereiškia mažėjančio jautrumo žmonėms: „Kiekviena gyva būtybė turi tokią pat reikšmę kaip ir žmogus, ji turi jai būdingą vertę, net jei negalima jos kiekybiškai išmatuoti. Nebeegzistuoja lygybė ar nelygybė, visi turi teisę gyventi ir klestėti. Galiu nužudyti uodą, tupintį ant mano kūdikio skruosto, bet negaliu sakyti, kad turiu didesnę teisę gyventi nei jis.“ (Walter Schwartz, Arne Naess’ obituary. The Guardian, 2009-01-15).

Popieriaus gamybos dirbtuvės su Wojtek Mejor ir Andrew Gryf Paterson „Bakterijų meilės laiškai“. Linos Albrikienės nuotrauka. (1)

Popieriaus gamybos dirbtuvės „Bakterijų meilės laiškai“ su Wojtek Mejor ir Andrew Gryf Paterson. Linos Albrikienės nuotrauka

Čia norisi prisiminti menininko ir kuratoriaus Andrew Patersono 2015 metais projektų erdvėje „Malonioji 6“ vykdytą projektą-dirbtuves „Bakterijų meilės laiškai“. Šios dirbtuvės pristatė metodą, leidžiantį pasigaminti popieriaus iš augalų ir ant jo „rašyti“ vietinėmis bakterijomis. Įdomu, kaip mikroorganizmai čia įdarbinami, dirbtinai nekeičiant jų savybių, kaip atsiskleidžia jų informacinis pranašumas prieš žmogiškąją kalbinę komunikaciją. Koks tai paslaptingas, neįmenamas, bet kartu universalus būdas, virstantis ir mediumu, ir lygiaverčiu pašnekovu. Tikriausiai tokiu konceptualiai neantropocentriniu holistiniu požiūriu (kai subendravardiklinami visi ekologiniai kolektyvai ir visumos) besiremiantis menas geba harmonizuoti įtemptą globalų pasaulį efektyviau nei politiniai įrankiai. Šioje vietoje verta paminėti ir ketvirtąjį simpoziumą – „Interformatas: smėlio tėkmė ir vandens ekosistemos“, vykusį 2014 metų gegužės 22–25 dienomis Nidos meno kolonijoje. Čia taip pat menininkų apmąstytas jautrus gamtos takumo rezonansas mūsų santykiuose su ja ir atvirkščiai. Iškeltas klausimas apie savo požiūrio perorganizavimą į labiau posthumanistinį. O grįžtant prie XII Baltijos trienalėje vykusių renginių, šiame tekste mamuto pėdsaką ir praleistą skambutį telefone palieka Valentino Klimašausko skaitymai apie biologinių rūšių atkūrimą „Kaip klonuoti mamutą“ ir Margaridos Mendes bei Jennifer Teets kuruotas pokalbių telefonu ciklas „Pasaulis, kuriame randamės“. Šie du archajiška kalbine prieiga be papildomų techninių priemonių (išskyrus telefono aparatą) išskleisti renginiai man piršo į galvą mintį apie tiesioginę (vis dažniau į paribį nustumtą), galimą tik tarp žmonių, kalbinę komunikaciją. Ji yra nemirtinga tik tol, kol įvilkta į laikinį, gyvą aktą, ne į postskaitmeninę membraną, nors kalbėjimo turiniai ir šiais atvejais orientuoti į posthumanistines kompanijas.

58_1ugnius-gelguda-neringa-cerniauskaite-cac-smc-vilnius-pakui-hardware

Bėgiko metafizika, 2014. Ekspozicijos vaizdas ŠMC, Vilniuje. Artnews.lt nuotrauka

Nuo transhumanistams būdingo klonavimo idėjos plėtojimo prieiname prie kitos, bene skaidriausios posthumanistinio meno prieigos (sintetiškai melsvos kaip Fiji mineralinis vanduo, tekantis instaliacijoje „Crave that Mineral“), kurią Lietuvoje pastaraisiais metais praskleidė menininkų Neringos Černiauskaitės ir Ugniaus Gelgudos duetas „Pakui Hardware“. Nuo 2014 metų birželio 26 iki rugpjūčio 17 dienos ŠMC veikusi jų paroda „Bėgiko metafizika“, kuri tapo tarsi simbolišku startu šios temos eksploatacijai ir tebėra viena iš pirmaujančių tebesitęsiančiame maratone.

Kūriniuose mąstantys apie humanišką savęs tobulinimą susikurtų technologijų pagalba ir mašinų antropomorfizaciją, 2015 metais Kauno bienalėje menininkai pristatė ne tik jau minėtą mineralų apytakos ratais sujungtų objektų instaliaciją „Crave that Mineral“, bet ir seniau, 2014 metais sukurtą Shapeshifter, Heartbreaker, kuris šiame tekste, kaip grybų auginimo ir jų pjovimo lauke, veikia iliustratyviai – vertybinių popierių biržos žaibiška krizė vaizduojama susintetinto, kone mielių pumpuravimuisi prilygstančio vaizdo 3D grafika. Technikos, galinčios pakeisti žmogų, progresas yra savotiško žmonijos fabriko regresas, kuriame sąvoka „žmogiškumas“ veikia tik kaip priedas ar protezas.

Pakui Hardware, Shapeshifter, Heartbreaker, 2014. Vertybinių popierių biržos žaibiškos krizės (2014-10-16) duomenys, 3D judanti grafika, skirta trims LED TV monitoriams

Tik 1729 metais žiūrint per mikroskopą buvo aptiktos grybų sėklos, kurios, praėjus dar penkiems dešimtmečiams, 1778 metais, buvo pavadintos sporomis. Taigi, neantropocentrinė pasaulėžiūra tarsi suteikia pažadą išspręsti problemas, nusidriekusias nuo finansinių krizių, terorizmo ar emigracijos iki klimato kaitos ir genetiškai modifikuotų organizmų. Tuo tarpu menas, susietas su mokslu ir technologija, dažniau užbėgdamas įvykiams už akių, nori stimuliuoti naujas juslines patirtis bei žinias, aktyvinti bei tobulinti gyvenimą. Nieko nuostabaus, jei menas it sintetinis micelis, kaip ir dirbtinis intelektas, ilgainiui aplenksiantis žmogiškąjį protą, ims kurti ir auginti mąžtančius mus tada, kai liksime tik istorine tarša, o mūsų originalas šiauriausiame Norvegijos Svalbardo salyne, Pasauliniame sėklų sandėlyje nuguls su 800 tūkst. skirtingų rūšių sėklų, visais užaugintais grybais ir jų sporomis bei mūsų spėtais išsiųsti bakterijų meilės laiškais. Bet kol kas – grybai auga, ekologiškas meno vartojimas dar prašosi griežto rūšiavimo, o mąžtantys mes, to net nejusdami, vis labiau virstame hikikomoriais (skamba lyg būtų japoniško grybo pavadinimas), mieliau naršančiais internete, net ir šio teksto atžvilgiu.

Iliustracijoje viršuje: Lietuvos mikologų draugijos nuotrauka

Straipsnio autorius:
Jogintė Bučinskaitė - kultūros žurnalistė ir tekstų autorė. Baigė žurnalistikos ir kultūros vadybos bei politikos studijas. Ketverius metus dirba Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Rengia video pasakojimus apie kultūros ir meno procesus, domisi praktinėmis ir teorinėmis meno komunikacijos sąveikomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *