Kūnas kaip metropolis, asteroidai kaip degalinės. Keli pastebėjimai, keli scenarijai ateičiai Neringa Černiauskaitė

#14
2016    02    12

Anicka Yi

Bakterijos, virusai, mikroorganizmai… Šie mažieji veikėjai ilgai buvo žmogaus (ap)rašomo pasaulio pakraštyje, nors iš tiesų skrodė jį skersai išilgai, veikdami žmogaus kūną ir suvokimą. Tik per pastaruosius porą dešimtmečių išsiplėtojęs ir išpopuliarėjęs postantropocentrinis požiūris bei teorijos tiek socialinių, tiek antropologijos, tiek ir filosofijos laukuose ištraukė juos į dienos šviesą kaip lygiaverčius agentus, aktyviai kuriančius savarankiškas sistemas, nepriklausančias nuo žmogaus ar tiesiogiai su juo sąveikaujančias. Šie plika akimi nematomi organizmai išjudino tokius fundamentalius klausimus kaip žmogaus tapatumas ir jo rūšies išskirtinumas, nusistovėjusias topologijas ar iki tol kurtas ateities perspektyvas.

Žmogus vs kiti, arba – Mes visi esame ateiviai

Kategoriją „žmogus“ vis labiau norisi rašyti kabutėse. Nors iš tiesų kabutes reikėjo dėti jau senokai, tačiau tik pastaruoju metu naują kvėpavimą įgavęs naujasis materializmas bei tarpdalykinė socialinių ir humanitarinių mokslų prieiga prie kintančios ir vis labiau tirpstančios „žmogaus“ kategorijos suteikia šioms kabutėms ne tik etinio ar moralinio, bet ir mokslinio pagrindo. Pavyzdžiui, šiuolaikinė filosofė ir feminizmo teoretikė Rosi Braidotti primena, kad neretai su baime ar atsargumu stebimas tradicinio humanistinio subjekto vieningumo ir ištisumo irimas iš tiesų turėtų būti sutinkamas kaip pergalė tų, kurie beveik per visą žmonijos istoriją nepateko į „žmogaus“ kategoriją apskritai, t.y. visų, kas neatitiko baltojo vakariečio vyro kategorijos. Tad kaip ir Donna Haraway, Rosi Braidotti linksta tapatintis su bakterijomis ir post-žmonėmis, o ne su nusistovėjusiu žmogiško subjekto supratimu. Tiesioginį moterų ar moteriškumo / kūniškumo bei bakterijų ar virusų santykį nagrinėjo amerikiečių menininkė Anicka Yi. Instaliacijoje „Galite mane vadinti F“ (You Can Call Me F), pristatytoje Niujorko projektų erdvėje The Kitchen, menininkė surinko biologinius mėginius iš kone šimto moterų (daugiausia menininkių), su biologų pagalba siekdama sukurti „kolektyvinę bakteriją“. Šis menininkės judesys taikliai sujungė organinį kūniškumą su abstrakčiomis kategorijomis ir baimėmis, tokiomis kaip moterų kuriamų tinklų galia, kurias kūrė (ir kuria) patriarchalinė sistema.

Nusistovėjusį „žmogiškojo“ subjekto integralumą išjudina mokslas, vis dažniau ir gyviau prieš mūsų akis ištraukiantis faktus apie mūsų kūnuose ir jų ląstelėse esančius ir veikiančius „svetimus“. Dona Haraway žmogiškąjį subjektą įžvelgia kaip tik jo susiliejime su kitomis rūšimis ar mumyse gyvenančiais „kitais“: „Dievinu tą faktą, kad toje nuobodžioje erdvėje, kurią vadinu savo kūnu, žmogaus genomas užima tik maždaug 10 % visų ląstelių; visus kitus 90 % sudaro bakterijų, grybienos, protistų ir panašūs genomai. Vieni iš jų groja tobulą simfoniją, būtiną man išgyventi, o kiti tranzuoja mano kūnu nekeldami jam pavojaus. Mano mažųjų kompanionų skaičius gerokai lenkia mane; arba, tiksliau tariant, aš tampu suaugusiu žmogumi tik per buvimą su šiais mažaisiais stalo draugais. Būti vienu visuomet yra sutapti su daugeliu [1].“ Iš tiesų „žmogaus“ rūšis, kaip ir daugelis kitų, už savo egzistavimą turėtų būti skolinga tiems, kuriuos ilgai laikė „kitu“ arba „svetimu“.

Panašios nuomonės laikėsi ir biologė Lynn Margulis ir rašytojas Dorionas Saganas 2003 m. knygoje Acquiring Genomes: A Theory Of The Origin Of Species (liet. Įgyjant genomus: rūšių kilmės teorija) teigiantys, jog „svetimų“, bakterinių ir kitų, genomų inkorporavimas ir integracija vedė prie reikšmingų, naudingų ir paveldimų variacijų [2].“ Taigi tariamą žmogiškojo „aš“ išskirtinumą iš tiesų sudaro jame klestinčių ir jo kilmę lėmusių „svetimų“ ar „ateivių“ daugis. Mes esame ateiviai arba turėtume išvis liautis taikę tokias kategorijas. Juolab, kad skirtis tarp vidaus ir išorės ar nusistovėjusių topologinių kategorijų byra atrandant ką nors nauja ir tą atradimą persvarstant socialinių ir humanitarinių mokslų lauke.

Pakitusios topologijos

dam2

A.K. Burns, A Smeary Spot, 2015. Kadras iš filmo

 

Iš anksčiau šiame tekste pateiktų pavyzdžių galima spėti, kad žmogaus kūnas ir jo aplinka vis labiau suvokiami ne kaip vidujybės ir išorybės santykis, bet kaip dinamiška mainų sistema. Kūnas – tarsi metropolis, kuriame įvairių agentų mišinys juda skirtingomis kryptimis ir užsiima savo reikalais, lygiai kaip kūnas juda metropolyje, palikdamas savus ir pasiimdamas naujus mažuosius organizmus kelyje. Kaip knygoje Bodily Natures: Science, Environment, and the Material Self (liet. Kūniškos prigimtys: mokslas, aplinka ir materialioji savastis) taikliai pasako rašytoja ir profesorė Stacy Alaimo, ši sujaukta, daugybinė žmogaus prigimtis verčia kalbėti apie judėjimą per / skersai (angl. across) – „per laiką, per erdvę, per rūšis, per kūnus, per mastelius [3].“ Kitaip tariant, reiktų kalbėti apie trans-kūniškumą, apie tampantį, atvirą, mainuose ir transakcijose panirusį kūną. Pavyzdžiui, jums, mielas skaitytojau, sekant akimis šį tekstą, ant jūsų veido paviršiaus tuo metu jums nė nenutuokiant šliaužioja, miega ir mylisi mikroskopinės erkutės. Tačiau nevertėtų pulti veido pasiutusiai gramdyti, o verčiau priimti naują savo paties kaip buvimo daugyje su kitais supratimą.

Toks žmogaus kūno suvokimas kuria ir naują santykį su aplinka, kurios aplinka nelabai bepavadinsi. Ji nebėra tai, kas aplink, o tai, kas skrodžia kiaurai. Tai – ne senasis žmogaus ir pasaulio derinys, kuriame žmogus – veikianti jėga, perdirbinėjanti inertišką negyvą aplinką. Tai – intra-santykis tarp atvirų materialių darinių, aktyviai veikiančių ir formuojančių vienas kitą. Toks suvokimas atveria postantropocentrinį požiūrį į aplinkosaugą ir jos dinamiką. Pasak rašytojos Jane Bennett, šis požiūris leidžia kultivuoti „kantrų, jutiminį dėmesingumą nežmogiškoms jėgoms, veikiančioms žmogaus kūno viduje ir išorėje [4].“ Anot autorės, šis „kontrkultūrinis suvokimas“ veda prie „didesnio ekologinio sąmoningumo [5].“ Tad naujasis posthumanistinis ir materialistinis požiūris aplinkotyros ir aplinkosaugos aktyvistams atveria galimybę veikti – parodyti, kaip ir kokiuose socialiniuose, materialiniuose, politiniuose, biologiniuose ir ekonominiuose tinkluose dalyvauja žmogus ir kokia jo vieta ekologinėje tvarkoje.

Galbūt skaitytojai panašų požiūrį atpažįsta Bruno Latouro išplėtotoje ir išpopuliarintoje aktoriaustinklo teorijoje (angl. actor-network theory), kurioje nežmogiški objektai ir veikėjai lygiavertiškai dalyvauja socialiniuose tinkluose-asambliažiuose ir procesuose. Tačiau naujojo materializmo atstovai (daugiausia – atstovės, kadangi naujasis materializmas padėjo naujai peržvelgti feminizmo ir queer teorijas) radikalizuoja šią tinklaveiką. Jie teigia, kad tinklą sudaro ne baigtiniai subjektai ar objektai, o būtent buvimas santykyje / tinkle formuoja tai, kas ten susidaro ir yra atviras tolimesnei kaitai. Bene radikaliausias tokio mąstymo pavyzdys – mokslininkės ir rašytojos Karen Barad agentinio realizmo teorija, tikriausiai daliai skaitytojų gerai pažįstama iš ja stipriai besirėmusios dOCUMENTA (13) parodos (kuratorė Carolyna ChristovaBakargieva). Barad tvirtina, kad pasaulį sudaro vadinamieji fenomenai, kurie yra „ontologinė veikiančių jėgų intra-sąveikų neatskiriamybė ar susipynimas [6].“ Kitaip tariant, santykiai arba sąveikos eina pirma subjektų, daiktų ar reikšmių – pastarieji tampa materialia santykių išraiška. Čia veikiantys tam tikri materialūs-diskursyvūs aparatai apibrėžia ir gamina konkrečias reikšmes ir materialias būtybes. Taigi kalbame ne tik apie vidujybės-išorybės santykio tirpimą, apvertimą ar aktyvų dalyvavimą tinkluose, tačiau apie radikalų išbaigto ar uždaro subjekto ar objekto supratimo atsisakymą. Tokiu būdu kuriama „išorybės viduje“ reikšmė, kuri atmeta ankstesnes formas ir atveria kur kas didesnę erdvę, kurią tiksliau galima įvardinti kaip kintančią topologiją [7]. Kintanti pasaulio topologija keičia pačią intra-sąveikų dinamiką: atviri fenomenai ir suvokimas, jog daiktai ar subjektai kuriami per santykį, atveria naujas buvimo pasaulyje galimybes. Tai – buvimas, kuriame sąsajos ir sąveika nėra antrinis veiksnys, bet lemiantysis, ontologinis – kiekvieno iš mūsų buvimo būdą lemia tapsmas, formuojamas per santykį, tad nebėra tokių apibrėžtų sąvokų kaip žmogus ir jo aplinka. Tai yra sumišusių erdvių – išorybės viduje – topologija. Tad dar labiau radikalizuojamos „būvio su kitais“ ar „būvio pasaulyje“ sampratos, probleminama ir ekologijos sąvoka.

Ateitys

DSI-Harvestor_BV-21-01-13

„Deep Space Industries“ korporacijos pristatomoji medžiaga

 

Kuo naujos žmogaus ir jo buvimo ekologinėje grandyje sampratos galėtų padėti kuriant ateities scenarijus? Kaip mažieji mūsų kūnus skrodžiantys ar po žeme informacija besidalijantys veikėjai galėtų dalyvauti išgyvenant (ar nuo jos pabėgant) antropoceno / kapitaloceno erą? Nors daugeliui sunku pripažinti, tačiau bakterijos ir kiti mikroorganizmai inovacijos ir transformacijos srityse jau nuveikė daugiau nei galime įsivaizduoti. Anot profesorės ir rašytojos Myros J. Hird, „bakterijos išrado visas svarbiausias metabolizmo, daugialąsčių, nanotechnologijų (kontroliuodamos molekules tokiais būdais, kuriais iki šiol stebisi mokslininkai) formas, metalurgiją, jutiminius ir varomuosius aparatus (pavyzdžiui, ratą), reprodukcines strategijas ir bendruomenės organizavimą, alkoholį, dujas ir mineralų perdirbimą, hiperseksą ir mirtį [8].“

Vienas iš pastebėtų „talentingų“ mikroorganizmų – ciano bakterija. Ji kartais dar vadinama mėlynuoju-žaliuoju dumbliu, nors pagal klasifikaciją į dumblių kategoriją nepatenka. Ši bakterija geba fotosintetinti, todėl stipriai prisidėjo prie deguonies kiekio žemėje prieš maždaug 2,5 mlrd. metų. Šiandien šie mažieji organizmai tapo naujųjų kolonizatorių taikiniu – ciano bakterijas siekiama paversti naudingų metalų išgavėju iš uolienos. Tik šįsyk kalbame ne apie žemiškas uolienas, o kiek svetimesnes, pavyzdžiui, Marso. „Smalsusis“ šešiaratis tyrinėtojas robotas (angl. Curiosity) jau atsiuntė naujienų, kad Marso dirvožemyje yra itin mažai azoto, būtino augmenijai vystytis. Daugiausia azoto slypi Marso dujų atmosferoje. Tačiau augalams reikia dar daugybės kitų elementų: fosforo, magnio, kalio, kalcio, cinko, geležies ir t. t., tad net ir mokslinėje fantastikoje kerojantys uždari šiltnamiai-laboratorijos nedaug išaugintų dabartiniame Marso dirvožemyje. Būtent todėl šiandieniniai sintetinės biologijos atstovai kuria planus inžineriškai pakeisti ciano bakterijas taip, kad jos gebėtų virškinti ir išskirti ne vieną, o daugelį metalų rūšių, tokiu būdų kolonizuodama ir gerindama raudonosios planetos paviršių. Taigi net ir dangiškų kūnų paviršių paruošimas žmogui gali prasidėti nuo bakterijų, tiesa – sintetinių arba žmogaus ypatingai perkurtų.

Žinoma, kolonizavimas nėra neutrali sąvoka, net jei kalbame apie kone spekuliatyvius scenarijus. Pirmiausia, jis visuomet susijęs su nauda tam tikrai grupei, o šiandien ta grupė jau yra ne valstybė, tauta ar, pvz., Bažnyčia, bet korporacijos. Vienas naujausių tokio kapitalo-mikroorganizmų-politikos-dangaus kūnų asambliažas susidarė, kai aktu Asteroidas JAV kongresas pritarė galimybei privačioms korporacijoms privatizuoti kosminius kūnus, tiksliau – išgauti naudingąsias medžiagas iš netoli žemės esančių asteroidų. Tokiu būdu JAV korporacijoms pavyko apeiti 1967 m. Jungtinių Tautų Kosmoso sutartį, draudžiančią tautoms ir privačioms organizacijoms pretenduoti į dangiškus kūnus. Korporacijos gudriai išnaudojo šios tarptautinės sutarties nevienareikšmiškumą: nors sutartis draudė dangaus kūnų privatizaciją, tačiau nekonkretizavo, ar į tai patenka jų naudingosios iškasenos. Ir čia vėl į sceną įžengia mikroorganizmai. Asteroidų naudingų iškasenų gavybos kompanija Deep Space Industries genetiškai kuria mikroorganizmus, galinčius išgyventi itin žemoje temperatūroje ir metabolizmo būdu keičiančius asteroidų paviršių cheminę sudėtį, paverčiančius nenaudingas medžiagas naudingomis ir tinkamomis, pvz., raketų kurui gaminti. Asteroidai taptų degalinėmis, kurias nemokamai aptarnautų bakterijų kolonijos… Šį kartą kintančios topologijos krypsta ne vidun, o tolyn į kosminius šalčius.

Niūriausia šioje vizijoje tai, jog Kapitalocenas juda jau už mūsų atmosferos ribų, pasitelkdamas dar ir genetiškai perkurtus mikroorganizmus, kurie, kitaip nei žmogus, be pretenzijų, be papildomos cheminės motyvacijos, tiksliai ir nemokamai atlieka savo darbą. Tačiau kol mikroorganizmai, kaip Monsanto sėklos, netapo korporacine nuosavybe, gal vertėtų pagalvoti apie santykio su šiais mažaisiais veikėjais demokratizavimą? Teoretikų, mokslininkų ar menininkų siūlomas naujas požiūris į buvimą tarp / su / per kitus atveria galimybes ne tik spekuliatyviems apmąstymams apie postantropocentrinį ir demokratišką buvimo pasaulyje būdą. Vertėtų imtis konkretesnių veiksmų, siekiant tą „demokratinį“ būvį įtvirtinti, neleidžiant privačioms korporacijoms ar tiesiog kapitalui pasiglemžti ir šį pasaulio sluoksnį.

[1] Donna J. Haraway, When Species Meet, MN: University of Minnesota Press, 2007, p. 159–160.

[2] Lynn Margulis, Dorion Sagan, Acquiring Genomes: A Theory Of The Origin Of Species, NY: Basic Books, 2003, p. 205.

[3] Stacy Alaimo, Bodily Natures: Science, Environment, and the Material Self. IN: Indiana University Press, 2010, p. 156.

[4] Jane Bennet, Vibrant Matter, NC: Duke University Press, 2010, p. 10.

[5] Ibid.

[6] Karen Barad, Meeting the universe halfway: Quantum physics and the entanglement of matter and meaning, Durham, NC: Duke University Press, 2007, p. 139

[7] Stacy Alaimo, Bodily Natures: Science, Environment, and the Material Self, USA: Indiana University Press, 2010, p. 156.

[8] Myra J. Hird “Animal Trans”, in Queering the Non/human. Red. Noreen Giffney, Myra J. Hird, Ireland: University of Limerick, 2008, p. 241

Iliustracija viršuje: Anicka Yi. Grabbing At Newer Vegetables, 2015; Organinis stiklas, agaras, moteriška bakterija. Parodos You Can Call Me F vaizdas The Kitchen erdvėje, Niujorke. Nuotrauka: Anicka Yi