Apie kuklią biokultūrinę viltį. Pokalbis su antropologu Stefanu Helmreichu

2016 m. vasario 14 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Alien squid

Stefanas Helmreichas įgijo antropologijos daktaro laipsnį Stanfordo universitete, o prieš atvykdamas į Masačusetso technologijų institutą dirbo Cornello, Rutgerso ir Niujorko universitetuose. Jis tiria biologų, kurie gilinasi į gyvybės ribas kaip analizės kategoriją, darbus ir gyvenimus. Savo knygoje „Svetimas vandenynas: antropologinės kelionės po mikrobų jūras“ („Alien Ocean: Anthropological Voyages in Microbial Seas“, University of California Press, 2009) jis tyrinėja jūrų biologus, kurie gilinasi į paprastai nematomas ir nepasiekiamas viešpatijas: mikroskopinį pasaulį, jūrų gelmes, jokioms valstybėms nepriklausančius vandenynus. Ši knyga atseka, kaip jūrų mikrobai persipina su diskusijomis apie gyvybės pradžią, klimato kaitą, nuosavybę vandenynuose ir gyvybę kituose pasauliuose. Jo ankstesnė knyga „Silicio antra prigimtis: dirbtinės gyvybės kultivavimas skaitmeniniame pasaulyje“ („Silicon Second Nature: Culturing Artificial Life in a Digital World“, University of California Press, 1998) pateikia kompiuterinio modeliavimo gyvybės moksluose etnografiją. Naujausi S. Helmreicho tyrinėjimai žvelgia į tokių abstrakcijų kaip „vanduo“, „garsas“ ir „bangos“ kultūrinę cirkuliaciją.

Stefanas Helmreichas buvo pakviestas į Margaridos Mendes ir Jennifer Teets organizuotą renginių seriją „Pasaulis, kuriame randamės“, vykusią XII Baltijos trienalės metu, kur dalyvavo telefonu. S. Helmreichas kalbėjo renginyje, pavadintame „Molekulinis kolonializmas mikroorganizmų viešpatavimo sąlygomis“.

Straipsnyje „Kas buvo gyvybė? Trijų ribų biologijų atsakymai“ („What Was Life? Answers from Three Limit Biologies“) analizuojate, kaip buvo ginčijama, plečiama ir siaurinama gyvybės sąvoka. Turint galvoje šiuolaikinę mokslinę inžineriją ir kosmoso tyrimus, kiek galima išplėsti gyvybės kategoriją, ar galų gale čia yra ribos?

„Gyvybė“ kaip mokslinė sąvoka nėra sena, ji išryškėjo tik iškilus biologijos mokslui. Per tą laiką gyvybės samprata buvo išplėsta nuo kategorijos, taikomos individualiems organizmams, iki apimančios rūšis (prisiminkime Darwiną) ir populiacijas (šiuolaikinė sintezė genetikoje) bei pastaruoju metu visą planetos biosferą (James‘as Lovelockas ir Lynn Margulis). Panašu, kad kitas žingsnis gyvybės sritį gali išplėsti iki visos Saulės sistemos. Agentūrai NASA neseniai paskelbus, kad jos mokslininkai atrado vandens pėdsakų Marse, „gyvybė“ gali būti iš naujo apibrėžta kaip kažkas, apie ką galime kalbėti (bent jau) mūsų Saulės sistemos kontekste. Ar taip galime plėsti be galo? Ko gero, taip! Ar ši sąvoka gali išsprūsti anapus organikos ir apimti „gyvybę“ iš neorganinių medžiagų? Žinoma! Nematau jokių principinių ribų, nes manau, kad daugeliu atžvilgių tai NĖRA filosofinis klausimas, o greičiau istorinės epistemologijos dalykas. Gyvybės apibrėžimo plėtimąsi turbūt ribõs – ir neleis jam imti reikšti visko – tai, kiek ir ar įvairios suinteresuotos bendruomenės bus linkusios jį plėsti ar siaurinti.

Pavyzdžiui, kalbant apie sintetinę biologiją, gyvybės sąvoka įgauna visiškai naują reikšmę ir svarbą – žmonės gali ne tik pakoreguoti, bet ir modeliuoti gyvybės formas. Kaip antropologija galėtų reaguoti į tokį gyvybės kategorijos posūkį?

Antropologija jau reaguoja, ypač imdama kvestionuoti savo pačios prisirišimą prie skirčių tarp „gamtos“ ir „kultūros“, tarp to, kas gimsta, ir kas pagaminama. Donna Haraway – viena pirmųjų mąstytojų, pastebėjusių ir apmąsčiusių, kaip pažeidžiamos ribos tarp natūralumo ir dirbtinumo. Tokiems ribų peržengimams apibūdinti ji pritaikė „kiborgo“ sąvoką. Po jos buvo Paulas Rabinowas, kurio biosocialumo samprata siekė užčiuopti tokį kultūrinį ir praktinį gamtos perdirbimą, bei Marilyn Strathern, parodžiusi, kiek daug antropologų jau įsivaizdavo kultūrą esant natūralią žmogaus veiklos sąlygą.

Kokios galėtų būti gyvybės formuluočių implikacijos ir aidai politikoje?

Jų gali būti pačių įvairiausių! Nuo svarstymų apie slaugą gyvenimo pabaigoje iki smegenų mirties apibrėžimų, tinkamo rūšių įvairovės lygio ekosistemose nustatymo ir daugybės kitų dalykų. Nemažai antropologų jau rašo „etnografijas“ kaip tik šia tema, tyrinėdami pasaulį ir tokius klausimus kaip bioįvairovės vertinimas Indonezijoje, musulmonų nuomonės apie organų donorystę Egipte, intervencijas į reprodukcinę sveikatą Ekvadore ir panašiai.

Kaip galėtume mąstyti apie šias pasekmes, turėdami galvoje ateities galimybes kolonizuoti kosmosą?

Vienas būdas šviežiai pažvelgti į tokį projektą būtų išvis kvestionuoti kolonializmo žodyną. Kokiu mastu žmonių kelionė į Mėnulį ar Marsą galėtų atkartoti kolonijinius naujakurystės ir išteklių ekstrakcijos projektus? Galbūt pakankamai artimai, tačiau gali ir gerokai skirtis. Kalbant apie žmonių ir juos lydėsiančių mikrobų, augalų ir gyvūnų (nes ir jie keliaus kartu) keliones į atvirą kosmosą, gyvybės apibrėžimai visų pirma greičiausiai bus taikomi gyvybės kaip kūno metabolizmo palaikymui, o ne kaip nors abstrakčiau.

Ką jums, kaip antropologui, reiškia gyvybė? Ar tai – nuolatinis ir ginčijamas tapimas?

Kaip užsimenu savo naujame straipsnių rinkinyje „Tiriant gyvybės ribas“ („Sounding the Limits of Life“), mane domina, kokį koncepcinį spaudimą patiria ši kategorija, mokslininkams ieškant naujų gyvybės pasireiškimų arba siekiant sukurti ją laboratorijoje. Tad taip, tiesa, tai nuolat ginčijama ir transformuojama sąvoka.

Šiuolaikinėje filosofijoje ir teorijoje pastebimas perėjimas nuo kalbinės ir diskursinės prie materialios tikrovės. Ši slinktis akivaizdi ir antropologijoje. Vis dėlto jūsų darbai įdomūs tuo, kad jie sujungia jas abi – kalbinę / diskursinę ir materialią tikroves – ir atskleidžia jų sankabas ir asambliažus. Jūs parodote, kaip abstrakcijos ir sąvokos materializuojasi, formuodamos fizinę tikrovę. Kaip atradote tokį metodą ir kodėl jums svarbu nuolat kalbėti, kaip reikšminga, kad diskursyviai, o ne tiesiogiai formuojama tikrovė pasineria į materialius tikrovės klodus?

Aš skeptiškai vertinu mūsų, akademikų, galimybes kalbos arba kitais reprezentacijos įrankiais „pagauti“ kokį nors pasaulio vaizdą, egzistuojantį už žmogaus socialumo ribų. Mane nuolat stebina naujųjų materialistų darbuose dažni tvirtinimai, kad „materialųjį“ pasaulį sudaro materijos ir energijos tėkmės… Tai – XIX amžiaus kategorijos, o ne universalios substancijos ir tikrovės! Aš nerimauju, kad dalis naujojo materializmo savyje slepia mokslo kultą.

Kodėl nusprendėte tyrinėti bangas ir okeanografų darbus? Kaip bangų kategorijos siejasi su antropocenu?

Mane bangos domina kaip „nežmonių“ rūšis, jei pasitelksime mokslo antropologijoje šiuo metu vartojamą terminologiją. Tačiau aš taip pat domiuosi, kaip bangos aprašomos santykyje su labai žmogiškomis problemomis – pavyzdžiui, pakrančių infrastruktūra. Bangų sklidimas ir judėjimas vandenynų tyrinėtojams įdomiausias todėl, kad jos formuoja socialinius pasaulius. Ar yra koks nors ryšys su antropocenu – atviras klausimas. Šiek tiek apie tai rašiau savo 2014-ųjų Lewiso Henry‘o Morganio paskaitoje. (Prieiga internete: http://www.haujournal.org/index.php/hau/article/view/hau4.3.016)

Straipsnyje „Daugiarūšiškumo atsiradimas etnografijoje“ („The Emergence of Multispecies in Ethnograpy“), kurį parašėte kartu su S. Ebenu Kirksey, teigiate, kad antropologija įžengė į naują tyrimų etapą: daugiarūšę antropologiją. Antropoceno eroje šis etapas suteikia, jūsų žodžiais tariant, „kuklią biokultūrinę viltį“. Kaip, jūsų manymu, šios naujos tyrinėjimų sritys gali turėti teigiamo transformacinio potencialo?

Turiu įvairių minčių. Taip, tiesa, kad pliuralizuodami pasakojimus apie pasaulį veikiančius agentus, neapsiribodami vien žmonių istorijomis, galime atrasti naujų mąstymo ir buvimo būdų. Kita vertus, šie pasakojimai tokie įvairūs, kad tikėtis, jog jie turės kokį nors suminį „teigiamą transformacinį potencialą“, būtų šiek tiek per daug – mes niekada nežinome, kur nuveda istorijos.

Ar manote, kad čia vaidmenį gali atlikti ir menas bei menininkai, o jei taip –kaip ir kokį?

Taip, žinoma. Meno praktikos siūlo įvairius būdus kelti klausimus apie santykius tarp žmonių, mus supančių ir tolimesnių rūšių… Tarkim, tam tikros konstrukcinės fikcijos, kuriose menininkai kuria kraupius ir keistus objektus, peržengiančius normatyvines ribas tarp organikos ir neorganikos, galėtų mus pastūmėti mąstyti ir veikti už nusistovėjusio sveiko proto ribų.

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *