Refleksjos apie „iksmenus“ ir juodą skylę. Jaunųjų Ukrainos menininkų paroda „Titanike“

Po to, kai išgirdau apie jaunųjų ukrainiečių menininkų susižavėjimą Lietuvoje atrastu ruduoju gabaliniu cukrumi ir apie „iššluotas“ „Humanito“ knygyno lentynas, man sunkoka žiūrėti į jų darbų parodą be humoristiško pasididžiavimo savo pilietybe – antai, ir rudas cukrus mums ne naujiena, ir knygų apie meną turime palyginti daug ir gerų. Panašiai kaip ir neseniai ŠMC apsilankiusi baltarusų paroda šioji ragina mąstyti apie meno gyvenimo ir politinio fono santykius, o to mąstymo išraiška – noras broliautis.

Tai ne pirmas toks broliavimosi atvejis. Pavyzdžiui, 2008-2009 metais vyko bendras Lietuvos ir Ukrainos menininkų projektas „4+4“, surengtas grafikos meno centro „Kairė-dešinė“ ir Kijevo šiuolaikinio meno centro „Ja galerija” bendradarbiavimo dėka. Šįkart su ta pačia Kijevo galerija sėkmingai ryšius užmezgė „Jaunojo tapytojo prizas“ (VŠĮ Šiuolaikiniai meno projektai). Tiek „Ja galerija“ kuratoriaus Pavlo Gudimovo inicijuota jaunųjų Ukrainos menininkų programa „Genofond“, tiek „Jaunojo tapytojo prizas“ siekia pristatyti jauniausią ir potencialiai stipriausią menininkų kartą, nors vienu atveju menininkus rodanti jėga yra įvairių disciplinų atstovus globojanti organizacija-institucija (tiksliau kuratorius-mokytojas), kitu atveju – kartą per metus vykstantis, tik į tapybą orientuotas konkursas. Tad reikia manyti, kad tai, ką abi kompanijos reprezentuoja, yra jau iš anksto pasmerkta būti nelygiavertiška, todėl lyginamasis žvilgsnis, vertinant ukrainiečių parodą (vėliau ir būsimą lietuvių parodą Kijeve) – neprasmingas. Nors šiokį tokį bendrą jaunų menininkų mąstymo pulsą ar kryptį visgi galima įžiūrėti.

Visgi man įdomesnis galvojimas apie tai, kaip savo globotinius mato ir pateikia „Genofondo“  iniciatorius. Žiūrint į parodos plakatą ir lankstinukus su dideliais „iksais“, iš atmties iškyla vaikystės filmas „X-menai“ apie evoliucijos šuolyje išsivysčiusius naujus žmones-mutantus, turinčius ypatingų ir unikalių galių. Nežinau, kiek taikli ši mano įžvalga, bet galimas daiktas, kad būtent tokia simboline-idėjine aura ir norima apgaubti globojamus menininkus – juk ir pavadinimas „Genofond“. Pati ukrainiečių paroda man pasirodė „iksmeniška“: niūri, kūniška, su siaubo, košmaro motyvais. Sadano skulptūros – tarsi tiesiai iš siaubo filmo ekrano nužengę personažų modeliai. Ruslano Trembos kruvinų venų, sąnarių fiziologija ant baltų keramikinių plytelių – vėl suveikia tarsi aliuzija į Holivudo filmus, kuriuose visad būtinai kažkas blogo atsitinka ramiai duše niuniuojantiems herojams. Arba beprotnamį menanti Volodymyro Stetskovy Gojos „Kapričių“ interpretacija su juodų paukščių atspaudais ant patalynės užvalkalų. Tuo tarpu Ninos Murashkinos tapyba, žiūrint „iksmenišku“ gėrio ir blogio kovos kampu, pasirodo nelyginant kokia biblijinė Babelės alegorija, mokanti geismams ir tuštybei atsidavusią žmoniją. Bet tai jau visiškai subjektyvi naratyvnė atrakcja.

O kaip su ypatingomis „Genofondo“  menininkų galiomis? Sunku pasakyti, nepažįstant platesnio jų  kartos kūrybos koteksto.  Tačiau lygiai kaip ir žiūrint į „Jaunojo tapytojo prizo“ dalyvius, sunku patikėti, kad tai tikrai geriausia, kas šiuo metu kyla jauno meno scenoje. Nors kita vertus, ar galima daryti išvadas iš keleto parodoje pristatomų vieno autoriaus darbų?

Kaip bebūtų, Pavlo Gudimovo iniciayva suburti ir globoti jaunus menininkus atskleidžia Lietuvos galerijų ir kuratorių darbo su jaunais menininkais trūkumus. Pats jauniausias, kaskart pasipildantis kūrybingų žmonių sluoksnis iš esmės neturi kur pasidėti, yra išsibarstęs ir išryškėja tik pavieniais atvejais, priklausomai nuo kiekvienam nušvitusios sėkmės, pažinčių rato, pakliuvimo į reikšmingas parodas. Nei viena galerija neapsiima suburti ir iškelti jaunųjų bangos. Paskutiniu metu kaip mėginimas sukurti alternatyvą atsirado keletas virtualių galerijų, tikriausiai inicijuotų pačių menininkų, tokių kaip „Trys kalės“, „Gaidys“. Tačiau jų veikla taip ir lieka iš toliau nematoma, gana pasyvi.

Labiausiai Lietuvoje pasisekė tapytojams, kuriems pavyko išryškėti „Jaunojo tapytojo prizo dėka“. Beje, jie ir patys stengiasi susivienyti ir bendrauti su jaunaisiais Latvijos ir Estijos kūrėjais (pavyzdžiui, neseniai įvykęs Baltijos šalių „Zugzwang“ Lietuvoje, Estijoje“). Taip pat kiek ryškiau kurį laiką buvo matomi jaunieji skulptoriai, įsikūrę Vienožinskio dailės mokyklos rūsyje, „Artkor“ projektų erdvėje. Bet pastaruoju metu ir tenykštis vyksmas nutilo. Tad kaip iškelti iš pakraščių išsibarsčiusius įvairių disciplinų menininkus, kad juos galėtų lengviau surasti kuratoriai, kolekcininkai? Juk neužtenka susikurti savo internetinę svetainę ir joje pristatyti portfolio – tai negarantuos, kad tapsi labiau matomas. Štai čia yra taškas, iš kurio žiūrint ima baltas pavydas ukrainiečiams. Kad ir kiek įtariai žiūrėtume į Gudimov atrinktus „iksmenus“ ir abejotume jų galiomis bei išskrtinumu Ukrainos jaunųjų kontekste, vis dėl to tokia programa kaip „Genofond“ ir krypingas darbas su nauja karta pirštu beda į žiojinčią juodą skylę lietuviškoje meno nišoje.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Nuotraukų autorė: Lena Staranchuk.