Marsas sugrįžta

Rugpjūčio 26 ir 27 dienomis Mykolo Žilinsko dailės galerija 14-ai valandų buvo virtusi milžinišku klausymosi prietaisu ir muzikos instrumentu. Čia vyko tarptautinis garso ir performansų renginys „Marsas sugrįžta“, kuruotas Raimundo Malašausko. Nors vasaros karštį jau senokai pakeitė šaltas žiemos oras, prisiminimai apie sugrįžusį Marsą, rodos, dar visai čia pat. Kviečiame juose pasižvalgyti.

Matoma, nematoma,
Svyruojantis žavesys,
Gintaro spalvos ametistas
Apsigyvena joje; tavo ranka
Priartėja ir
Ji atsiveria ir
Užsiveria;
Norėjai
Pagauti ją,
O ji sudžiūsta;
Atsisakai
Savo ketinimo…

Antrąsyk grįžti į tą pačią vietą. Ištaigingi marmuriniai laiptai, antri tokie pat, koridoriai kairėn, dešinėn, sūkuriuoją gilyn į tamsą, vakar švytėję šilta kinematografiška šviesa. Akių obuoliai ant delno ir apklota tuščių rėmelių krūva tebėra kur buvę, bet užrašas ant suplėšyto kilimo dingęs. „Geismui“, buvo parašyta jame, esi beveik tikras. Šiandien kosmosas atrodo tarsi pasaulis jūros dugne – miglotas, sulėtėjęs, judantis savo paties niekieno neskubinamu tempu. Tačiau aplink – sunykęs mūšio laukas. Pradingę ir astrologės pasakojimai. Bandai prisiminti – ar ji kalbėjo apie kosminį srautą, pasikartojimus ir artėjančius neramumus?

Paranojiškai sukioji ir vartai šiuos vaizdus, bandydamas juose atrasti sąsajų ir prasmę. Visai kaip bandant įžvelgti tas nematomas gijas, tamsiame danguje sudarančias žvaigždyną iš, regis, atsitiktinių žvaigždžių. Tavo smegenys svyruoja tarp impulsų tvarkyti ir impulsų leisti pasauliui pasinerti į netvarką. Jie amžinai susipynę.

Comprendre, sakė Artaud, c‘est polluer l’infini; suprasti – tai teršti amžinybę.

– Anne Davidian

Parodų rengimo kanone neretai vienas pagrindinių sėkmingo projekto vertinimo veiksnių – kiek jis įneša tvarkos į visumon surinktas dalis. Vertintiną rezultatą diktuoja grupavimo nuoseklumas, pavyzdžiui, pagal temą, teiginį, atmosferą ar problemų rinkinį. Parodų užduotis – suteikti pasauliui prasmę: skirtingi sudėtingumo vienetai surenkami į vienį, taip didinant mūsų gebėjimą juos suprasti, iššifruoti ir jais mėgautis. Štai ir visa Vakarų mąstymo tradicija, kurioje žinojimas suvokiamas kaip pasaulio tvarkymas, skirstymas į kategorijas ir organizavimas. Pagrinde tai – racionali dominavimo ir kontrolės instancija, dėl kurios kartais net redukuojamas potencialus meno reikšmingumas. Nors tai gali būti naudingas, teisėtas ir produktyvus procesas – kas, jei jis užkerta kelią dar gilesnei prasmei atsiskleisti kitomis, mažiau tvarkingomis sąlygomis?

Kodėl mes šitaip baiminamės chaoso? Be abejo, kontrolės trūkumas gali gąsdinti, tačiau mūsų santykyje su chaosu (ir su nakties tamsa, kitaip nei su dienos šviesa bei tvarka) glūdi ir mitologinis elementas, kaip simboliškai popieriuje užfiksavo Goya, galintis „gaminti pabaisas“. Italų kalboje tarp žodžių „pabaisa, monstras“ [mostro] ir „paroda“ [mostra] dėl lotyniškų šaknų esama tiesioginės koreliacijos. Iš esmės tai tas pats žodis, vienas su vyriškosios giminės galūne, kitas su moteriškosios. Plačiausiai pripažinta žodžio „monstras“ kilmė siejama su lotyniškuoju monestrum, reiškiančiu dievišką ženklą, pranašystę, ženklą, savo ruožtu išvestu iš veiksmažodžio monere, reiškiančio „įspėti, patarti, mokyti“ (iš tos pačios šaknies kilęs ir angliškas veiksmažodis admonish („įspėti, išbarti, padaryti pastabą“)). Veiksmažodis „parodyti“ – lotyniškai monstrare – su monere dalijasi ta pačia šaknimi mon-, abiem atvejais kilusia iš protoindoeuropiečių šaknies men-, reiškiančios „mąstyti“. Taip atsiranda semantinė aibė, apimanti „įspėti“, „pranešti žmonėms“, „priminti“, „skatinti mąstyti“, „nurodyti“, „atskleisti“, „padaryti akivaizdų“ ir „parodyti“, kur mostro atsiduria pirmojoje spektro dalyje, o mostra – antrojoje.

Taigi, naktis, chaosas, netvarka kuria monstrus [mostri], o diena, tvarka, kontrolė – parodas [mostre]. Projektas „Marsas sugrįžta“ netelpa nė į vieną iš šių binariniu ryšiu grįstų kategorijų. Jis sukurtas kaip serija įvairių apleistame muziejuje atliekamų intervencijų, garsines atliekant vakare ir leidžiant joms žaisti matomumo bei girdimumo laukais. Mano patirtis priminė operos spektaklį atvirkštine tvarka: dienos metu klaidžiodamas apžiūrinėjau scenografiją ir dekoracijas (erdves) ir susipažinau su visais veikėjais (atrinktais meno kūriniais), bet orkestruotė iškilo tik po to, vakare. Spektaklyje dalyvavo paveikslai, instaliacijos, skulptūros, vaizdo įrašai ir balsu atliekami kūriniai, visi suaktyvinantys tuščiavidurį apleisto sovietmečio muziejaus kiautą, persekiojamą tiek savo istorijos, tiek neaiškios ateitis. Abu vakarus pastatas buvo naudojamas kaip visa apimantis muzikos instrumentas, sykiu jau apgyvendintas būrio imtuvų, filtruojančių prietaisų, taip pat įgalių paveikti šioje rezonansinėje dėžėje skambančią partitūrą.

Neaišku, kaip veikėjai reaguoja į muziką ir kinta joje, nes ji, užuot tik išreiškusi jų vidinį pasaulį bei emocijas kaip įprastinėje operoje, čia suaktyvina jų emocinį, intelektualinį ir rezonansinį potencialą. Tokioje teritorijoje kontrolė ir tvarka – ne kuratoriaus rankose. Orkestruotė leidžia veiksmo dalyviams patiems gyvai sąveikauti tarpusavyje, o iš šios „ne-tvarkos“ prasmė įgalinama rastis spontaniškai ir organiškai. Įspūdingiausias parodos „Marsas sugrįžta“ dėsnis – pirmenybę teikti reikšmės radimosi erdvės apsaugai, leidžiant surinktoms dalims pačioms sau vadovauti. Jei pabaisa yra pranašiškas ženklas, skirtas įspėti savo numanomus adresatus, žinutę priėmiau ir ėmiau branginti erdvę, kurioje daugiaprasmiai objektai pinasi tarpusavyje į nenuspėjamas reikšmes, kylančias iš – šiuo atveju dirbtinio – rūko. Išsižadėti kontrolės – vienintelis kelias pirmyn.

– Francesco Manacorda

Tai buvo labai graži susibūrimo patirtis, kuomet drauge – dalijantis erdve – apima pasitikėjimo ir drąsos jausmas. Tokia proga pasitaiko nedažnai – kai visi menininkai palaiko ir vertina vienas kitą. Nors kiekvienas turėjome savo atskiras dalis, dalijomės bendra erdve ir laiku, susipynėme, o mūsų kūriniai egzistavo išvien ir laikydami vienas kitą tame edvėlaikyje. Galėjome susiburti ir užmegzti pokalbį. Ore tvyrojo stiprus nuoširdumo jausmas, noras džiaugsmingai semtis iš chaoso, meniškai ir kolektyviai atrasti būdą visa aplink pastūmėti dar žingsniu toliau.

– Pan Daijing

Įžengęs į parodą „Marsas sugrįžta“ ir kiek paklajojęs ištuštėjusiomis, apleistomis, bet vis dar gyvybe pulsuojančiomis galerijos pastato erdvėmis, lyg nukritusiame kosminiame laive, nustebau čia atradęs mano atmintyje giliai įstrigusį Ernsto Karlo Eugeno Koernerio paveikslą „Didžioji Abu Simbelo šventykla Nubijoje“ (1901 m.) iš Mykolo Žilinsko 1979 metais Kaunui padovanotos paveikslų kolekcijos. Gal tuomet jį pirmąjį kartą ir išvydau? Kiekvienąkart su mama lankydamasis paveikslų galerijoje stabtelėdavau prie jo ir įsistebeilydavau…Paveiksle nutapytos žvaigždės naktiniame danguje buvo tokios ryškios ir gyvos, kad net hipnotizuodavo savo tikrumu, ir nejučia pradėdavau alsuoti naktinės gaivos prisotintu oru, o raudona, ugninė šviesa, sklindanti iš šventyklos, baugindavo paslaptinga kelionės vidun galimybe – galbūt į amžinybę? Tuomet dar nežinojau, kad Abu Simbelas – tai vietovė dešiniajame Nilo krante prie Asuano, Egipto pietuose, apie ją savo atsiminimuose pasakoja ir grafas Mykolas Tiškevičius; jis mini, kad šią vietą ilgą laiką pasiekdavo tik patys atkakliausi keliautojai, kol ne taip jau seniai, 1968 metais, šventyklai gręsiant būti užlietai dirbtinio ežero vandens, ji buvo iškelta iš savo uolos glėbio. Pavyko ir man ją aplankyti, nors ir niekada nebuvau – ir nesu – itin atkaklus keliautojas, ir gal tik kažkokios atsitiktinės „katastrofos“ dėka šventyklą be didžiulių pastangų pasiekiau ir vėl.

– Dainius Liškevičius

Rūke skendėjo koridoriai. O prieš įsliuogiant į rūką, ūmai ištiko prieblanda. Alix auksinę apyrankę iškeitus į vienkartinius maisto indelius, MEILĖ virto Jill GEISMU. Draugai dalijosi apkabinimais, jų akys klaidžiojo tai įbestos į sienas, tai atsargiai dirsčiodamos į slidžias grindis. „Atsargiai, slidu!“, įspėjo Jason. Vėliau jie sliūkino ir murkdėsi Pan refrenuose, kupinuose disharmonijų, balsų, daugybės susiskaldžiusių balsų. O Seiko & Casio  išsirinko portretą – smuikininko, vardu Raimundas, scenoje mirusio virtuozo, vyro, žvilgčiojančio į berniuką ant suoliuko, besimėgaujantį Arianos prisiminimų putomis: „Planetos amžinai sugrįš. O ciklai amžinai skleisis. […] Tyčia pamirštu, ką žinau, ir palieku sau užuominų visame pasaulyje.“ Marsas sugrįžo, įkaitęs ir švytįs iš vidaus. Žilinskas dabar snaudžia.

– Tom Engels

Parodoje „Marsas sugrįžta“ turėjau progą sutikti savo protėvį Rybakovą, turėjusį stiprų grožio pojūtį ir darbščias rankas. Mūsų rankos susilietė, kaip ir vaizduojamosios parodos plakate, kai staiga Žilinsko galerijos koridoriuje prisiliečiau prie  jo meistriškai išlieto akmens. Kaip ir aš, jis buvo stačiatikis, sentikis, bet – kitaip nei aš – tikriausiai žinojo tai, ko aš niekada nesužinosiu.

Prieš savaitę parašiau draugui, kad norėčiau atrasti vartus į kvantinę gravitaciją, kurioje erdvėlaikio kreivės plečiasi juodosios skylės centre ir leidžia mums keliauti giliuoju laiku. Norėčiau aplankyti savo protėvius ir sužinoti apie dalelę savęs bei dalelę jų sukurto pasaulio, kuriame šiandien gyvename. Dabartinė krizė man susijusi su Žemės išminties prarastimi, išnykimu to, ką anksčiau žinojome taip pat užtikrintai kaip „vienas plius vienas yra du“ – to, kuo tikėjome beatodairiškai.

Galbūt tikėjimas prasidėjo nuo žvaigždžių?

Juk naktinį dangų stebėti pradėjome dėl begalinio jame spindinčių žvaigždžių grožio, o atradę planetas ir jų judėjimą danguje pradėjome tikėti, kad esame ne vieni ir kad turime nesuskaičiuojamą galybę akių savo gyvenimui matyti.

Astrologija išmokė mus suprasti, kaip veikia nelinijinis laikas, lygiai taip, kaip kvantinė gravitacija atvėrė galimybes persikelti į kitas laiko atkarpas. Planetos yra išsidėsčiusios cikliškai, vieni ciklai kartojasi kas mėnesį, kiti – kas du šimtus metų, ir visi mes tą ypatingą kosminę akimirką atsinešame kartu su savimi gimdami. „Esame planetinių įvykių nešėjai“, kaip yra pasakiusi nuostabioji astrologė Tina Zavetsanos. O iš tiesų laikas teegzistuoja mūsų sąmonėje. Kosmose judėjimas ir įvykiai nesusiję su laiko sąvoka, jie juda patys ir kartu su juo. Kartais, tamsoje šokant su nepažįstamaisiais ar klausantis muzikos, laikas iš tiesų sustoja – pamirštame, kad veikiame jo principu.

Astrologiją patiriu kaip susitaikymą su savo jausmais. Nematau visų planetų, esančių mano gimimo dienos žvaigždėlapyje, bet jaučiu jų įtaką. Tiesa ta, kad kiekvienąkart skaitydama savo horoskopą iš tikrųjų tiesiog stengiuosi suprasti, ką jaučiu. Nes jausmus, kaip ir planetas, ne taip lengva išvysti plika akimi.

Marsas – daugeliui stiprius jausmus kelianti planeta. Į ją žmonės gręžiasi išgyvenę kokią nors patirtį ir klausia – ar tikrai tai buvo taip stipru ir gilu?

Ačiū, Marse, kad sugrįžai ir leidai man pajusti laiko nelinijiškumą, jo nebuvimą, mano pačios esatį ir buvimą kartu su pasauliu.

– Viktorija Rybakova

​​

Viešoji erdvė, atsitiktinai kvestionuojanti žinojimą, jo trūkumą – savo sienomis, prakaitu, netikrais marmuriniais laiptais
Skyrius, kurio negaliu užverti
Neįvykis, pranašystė, audringas kūlverstis: žingsnis už nuosavybės ribų į sudėtingą drėgmę

šnabždesio plonumo

amžinai ne-baigtas

Ištisa gretimų minčių aibė – minčių, savo istoriniais čiuptuvais tyrinėjančių į audrą, raižančią, skaldančią kiemą, jame besiilsinčią. Ilgas kiemas, ilga aikštelė, trokštanti ir spjaudanti tiesiai sutarties šalims į veidą; jų sutartys nušauna visa, už ką ir prieš ką jos pasisako.

– Alix Eynaudi

Kai pirmąsyk lankiausi Mykolo Žilinsko dailės galerijoje atvykęs susipažinti su pastatu, tikėjausi rasti tuščią erdvę, kokią buvau matęs nuotraukose. Tačiau tą dieną čia vyko parodos atidarymas. Išvydau daugybę žmonių, abstrakčios tapybos darbus, grafičius, VR. Lauke grojo muzika. Išvydus tą apleisto ir iš naujo užimto pastato vaizdinį man kilo mintis aplankyti Kauno striptizo klubus ir įrašyti jų garsovaizdį. Įsivaizdavau kažką stilingo, erotiško ir seksualaus, ir sykiu visapusiškai tirpstančio, griūvančio bei nykstančio. Performanso metu žaidžiau su šiais Kauno striptizo klubų garsais juos ištempdamas, sulėtindamas ar atsukdamas atgal.

– Tarek Atoui

Tarsi Bosch būtų atradęs arabų kaligrafiją. Koliažas.

– Tarek Atoui

Besiplečiantis garsas, šviesos, rūkas, migla, judanti publika. Visa tai perkirto šešėlius. Subtilūs gestai, skirti nukreipti dėmesį kitur, leidžiantys žmonėms priartinti ir atitolinti vaizdą, susitelkti į detales, pajusti didesnį jautrumą tam tikriems dalykams, bet taip pat iš naujo išvysti platesnį kraštovaizdį. Tekina leidžiuosi laiptais. Tai kone žiaurus, (pasi)aukojimu grįstas būdas atiduoti duoklę pastatui, beveik kaip nusilenkimas. Užvertis ir užbaigimas, kai leidžiantis pakylama aukštyn.

– Pan Daijing

Menininkai: Tarek Atoui, Leonardo Carlo Coccorante, Pan Daijing, Jason Dodge, Alix Eynaudi, Ernst Karl Eugen Koerner, John Menick, Valzhyna Mort, Jill Mulleady, Marija Olšauskaitė, Ragemore su Gediminu Žygum, Artūras Raila, Ariana Reines, Francesco Rustici, Seiko ir Casio, Sofija Veiverytė

Kuratorius: Raimundas Malašauskas

Nuotraukos: Brigita Kazlauskaitė, Lukas Mykolaitis (dvi paskutinės nuotraukos)

Video: Ieva Kotryna Skirmantaitė

Tekstai: Anne Davidian, Francesco Manacorda, Pan Daijing, Dainius Liškevičius, Tom Engels, Viktorija Rybakova, Alix Eynaudi, Tarek Atoui

Tekstų vertimai: Alexandra Bondarev

Reportažą parengė: Raimundas Malašauskas, Inga Galinytė, Virginija Januškevičiūtė