Kaip medijos laiką mena? Pokalbis parodos „Laikmenos“ Nacionalinėje dailės galerijoje proga

Vytautas Michelkevičius: Paroda „Laikmenos“ bene pirmą kartą medijų meną pristatė Nacionalinėje dailės galerijoje – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje. Ar tai reiškia, kad medijų menas pagaliau yra įmuziejintas, o gal pripažintas šiuolaikinės dailės raiška? Kaip reikėtų šį reiškinį vertinti per institucionalizavimo prizmę? Ar tai žymi medijų meno pabaigą, ar potencialaus kolekcionavimo pradžią?

Lina Michelkevičė: Na, turbūt daugumai akivaizdu – beje, tai ne kartą pabrėžė ir parodos kuratorius Jurijus Dobriakovas – kad medijų menas (kaip atskira sritis, žanras, raiškos priemonė) yra jau istorija, tad nieko keista, kad tokia paroda atidaroma būtent muziejuje, kuris paprastai rodo retrospektyvines parodas.

Šita paroda irgi pristatoma kaip retrospektyva, o ir jos pavadinimas akcentuoja laiką (praėjusį?) ir laikmenas (kurios taip greitai tampa istorija). Skirtingai nei 2015 m. Kauno fotografijos galerijoje vykusi paroda „Remediacija“, irgi kuruota Jurijaus. Nors iš pirmo ji galėtų atrodyti kaip šios parodos repeticija ne tokiame solidžiame kontekste, bet akcentai buvo kiti, siekta „iš naujo aktualizuoti medijų meno sampratą“ (REmediacija!), dalyvavo daug (vis dar) jaunų menininkų.

Kiltų gerokai daugiau abejonių, jeigu „Laikmenos“ būtų rodomos, tarkim, Šiuolaikinio meno centre, – nors būtent su šia ekspozicijų vieta siejasi dalis medijų meno kūrinių, projektų bei reiškinių, kurie pristatomi ar minimi ir šioje retrospektyvoje. Pavyzdžiui, čia vyko RAM6 (Re-approaching New Media) laboratorija (2004), Nomedos ir Gedimino Urbonų projektas „RR: Ruta Remake“ (2004), PB8 (Andrius Rugys) buvo įsirengęs savo studiją (2006), čia buvo pristatyta „Flash baro“ vizuali reziumė – Mirjam Wirz knyga (2010), ir t. t.

Beje, sakau, ekspozicijų erdvė, o ne institucija, nes, man regis, pats ŠMC ne taip dažnai buvo medijų meno projektų iniciatorius, veikiau priimdavo išorines iniciatyvas į savo erdves.

 Vytautas: 2002 m. ŠMC organizavo parodą „Metamorfozė. Tinklo meno pristatymas“. Ją kuravo Kristina Inčiūraitė, tačiau Lietuvos menininkų joje nebuvo.

 Lina: Aha, iš tikrųjų nereiktų nuvertinti šitos erdvės ir jos apendiksų reikšmės medijų meno (bendruomenės) istorijai. Juk ir „Jaunos muzikos“ festivaliai, kuriuose pasirodydavo elektroninės muzikos kūrėjai, čia vykdavo, ŠMC skaitykloje ir kavinėje buvo įvairių paskaitų ir pristatymų – pavyzdžiui, tokių etapinių leidinių kaip Audronės Žukauskaitės sudarytas „Lytis, medijos, masinė kultūra“ (2005) ar Levo Manovichiaus „Naujųjų medijų kalbos“ vertimas į lietuvių kalbą (2009). Arba buvo tokia paroda „Sutemos“, kurią Jurijus vadina „viena pirmųjų medijų meno ekspozicijų Lietuvoje“.

 Vytautas: Mano manymu, žiūrint į istoriją, kokio nors reiškinio pradžioje prie kiekvienos naujos medijos būdavo pridedamas žodis „menas“, tarsi norint akcentuoti, kad ir tokiomis priemonėmis sukurtas kūrinys yra menas. Taip buvo ir su „fotografijos menu“, „kompiuteriniu menu“, „videomenu“, „tinklo menu“ ir t. t. Tam tikra raiška buvo vadinama „medijų menu“ maždaug nuo 1990-ųjų iki 2010-ųjų.

Taip buvo siekiama sukurti naują diskursą ir legitimuoti ją tarp kitų raiškų, kol tos priemonės dar buvo sąlyginai naujos. O kai jos buvo pripažintos ir įsiliejo į, sakykim, „šiuolaikinio meno“ diskursą, tai nebeliko reikalo įvardyti atskirai „medijų menu“. Terminas liko istorinis. Kol medijų menas buvo avangardinis, su juo save siejo daug to laikmečio kūrėjų – nuo Mindaugo Gapševičiaus, Nomedos ir Gedimino Urbonų iki PB8 (Andriaus Rugio) ir kitų; vėliau terminas tapo perteklinis, o menininkai norėjo likti tiesiog menininkais.

 Lina: Tą įvardijimo kaitą, beje, labai gerai atspindi Urbonų ir jų įsteigtų institucijų saistymosi su įvairiomis kolektyvinėmis tapatybėmis kaita. Kaip tik rašiau apie tai savo knygoje „Būti dalimi. Dalyvavimas ir bendradarbiavimas Lietuvos šiuolaikiniame mene“, kuri pasirodė šį pavasarį:

„Pirmoji [kolektyvinė tapatybė] buvo „Jutempus“, tarpdisciplininiai meno projektai, arba programa, įsteigta 1993 m., Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje: ji turi oficialų VšĮ statusą ir šiandien tebeveikia kaip institucinis pagrindas ieškant finansavimo. Antroji, VILMA – Vilnius Interdisciplinary Lab for Media Arts – buvo įkurta 2004 m.; po šiuo skėčiu buvo inicijuoti tokie projektai kaip žurnalas apie medijų kultūrą balsas.cc, renginys RAM6 (Re-Approaching New Media) 2004 m., „Pro-testo laboratorija“ nuo 2005 m., ir t. t. Platformų kaita rodo tapatybės, interesų ir meno tendencijų pokyčius: „Jutempus“ raktažodis buvo tarpdiscipliniškumas, VILMA – medijos, o „Urbonas Studio“ – tyrimas. Nors terminai tarpdiscipliniškumas arba interdiscipliniškumas migravo per visas šias platformas, tai, kad jie buvo pasitelkti pačioje Urbonų, kaip menininkų ir kultūros organizatorių, karjeros pradžioje, nėra vien asmeninės praktikos žymeklis, bet atspindi ir to meto Lietuvos meno scenos svarbius pokyčius bei populiarius raktažodžius.“

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Vytautas: Čia jau turbūt atskiro pokalbio tema, kodėl vieni kūrėjai save įvardija pagal raiškos priemones (tapytojas, skulptorius), o kiti to vengia. Mano manymu, kai šiandieninis menas iš esmės yra postdisciplininis ar diskursyvus, pasivadinimas tapytoju, tarpdisciplininiu ar medijų menininku nieko iš esmės nepasako. Gal tik norą priklausyti tam tikrai bendruomenei.

Mes galime tik spėlioti, kiek šiandieninei kartai, apsuptai visai kitų naujųjų medijų, įdomios 2000-ųjų „naujosios medijos“. Ar tų laikų technologijos kartais netampa šydu ar egzotiniu fetišu („pažiūrėk, kaip tą laptopą žmonės galėjo nešioti prieš 20 metų“), kuris neleidžia nei pamatyti, nei suvokti kūrinio esmės, nes lieki tik technologiniame paviršiuje? O ir vyresnei kartai technologinis „triukšmas“ (pvz., rastras, grūdas, pikseliai, neryškumas, traškesys) gali sukelti nostalgišką susižavėjimą, kuris užkirs kelią į turinį.

Lina: Sakyčiau, parodoje nebuvo tiek daug egzotiškų laikmenų, kurios trukdytų susitelkti į turinį; turbūt labiausiai dominavo tiesiog įvairūs ekranai, kurie išlieka ir šiandien, keičiasi tik raiškos kokybė.

Man rodos, kad kur kas labiau suvokti, įsigilinti gali trukdyti bendro konteksto trūkumas. Nesvarbu, ar kalbame apie medijų meną, ar bet kokį kitą konkretaus laikmečio meną, reiškinį, retrospekcija visada reikalauja konteksto suvokimo, laikmečio ženklų ir pan.

Dėl to, pavyzdžiui, man labai patiko, kad į parodą buvo įtrauktas „Flash baras“. Iš pradžių kilo abejonė, kuo „Flash baras“ susijęs su medijų menu. Tačiau kuratoriaus paaiškinimas lankstinuke („renginiuose lankydavosi daugelis aktyvių Lietuvos medijų meno scenos veikėjų, o tai leidžia „Flash baro“ projektą suvokti kaip svarbią šios bendruomenės neformalaus bendravimo terpę“) iškart mane pavergė! Būtent toks parodymas, kur ir kaip formavosi bendruomenė, kas ją telkė, kad tokia apskritai buvo, padeda bent kažkiek pajusti atmosferą.

Asmeniškai aš būčiau norėjusi, kad būtų pristatyta daugiau tokių reiškinių (pvz., „Pro-testo laboratorija“ prie „Lietuvos“ kino teatro ir su ja susijusi VILMA el. diskusijų grupė, medijų kultūros žurnalas balsas.cc, festivaliai „Centras“, „Virus“, „Enter“, ir t. t.) – ne kaip meno projektai, o kaip terpės, svarbios bendruomenės telkimui. Dauguma jų minimi parodos lankstinuke, tačiau patį parodos kūną sudaro kūriniai ar jų fragmentai.

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Vytautas: Būtų galima atkreipti dėmesį ir į pačią parodos visumos estetiką; nors instaliuota baltame kube, ji yra šviečiantis juodas kubas. Žiūrovas atsiduria tarsi kino teatre ar klube, supamas vaizdo ir garso šaltinių, keleto kinetinių meno kūrinių. Ar tai galime laikyti laikmečio savybe, ar čia jau dėl dokumentacijos specifikos susiformavusi estetika?

Lina: Parodos architektas Mindaugas Reklaitis ekspozicinius sprendimus vadina fosilijų architektūra. Čia vėl grįžtam jei ne prie archeologijos, tai prie šiandien kur kas madingesnės geologijos, kuri kasinėja ne kultūrinius, o natūraliuosius sluoksnius. Tamsa gali būti palaikyta metafora dalykų, kurie glūdi kažkur giliai, užmarštyje.

Šiaip aišku, ji būtina demonstruoti judančiam vaizdui. Tamsmečio pradžia Lietuvos parodų istorijoje turbūt buvo minėta paroda „Sutemos“. Beje, man pačiai tai buvo viena pirmųjų savarankiškai aplankytų parodų ŠMC (į Parodų rūmus kartais eidavau su tėvais ankstyvoje vaikystėje). Tada buvau paauglė, mokiausi Justino Vienožinskio dailės mokykloje ir tamsa įstrigo į atmintį labiau nei joje rodyti kūriniai.

Kita vertus, kai galvoju apie anuometinę medijų meno sceną, dauguma prisiminimų iškyla būtent pritemdytoje aplinkoje. Gal dėl to, kad daug kas vykdavo vėliais vakarais? „Jaunos muzikos“ koncertai, „Flash baras“, „Enter“ afterparčiai… Tuometinių kompiuterių ekranų, kuriuose skaitydavome el. grupes ar forumus, irgi būdavo tamsoki palyginus su dabartiniais… Nors va, balsas.cc dizainas buvo pabrėžtinai baltas, kaip ir knygos „Medijų kultūros balsai“, kuri užbaigė jo gyvavimą 2009 m.

Vytautas: Ir tau, ir man teko būti dalimi ir šių terpių, ir kai kurių parodoje pristatomų veiksmų ir kūrinių: gerti alų „Flash bare“, važiuoti PB8 (Andriaus Rugio) „Troleibusu Nr. 0“ (2006)… Kaip liudininkai juos prisimename gan kitaip nei dabar matome nebylių mašinų ekranuose ar dokumentacijos lakštuose.

Remiantis subjektyviais prisiminimais ir patirtimis atrodo, kad tokių kūrinių pasirodymas muziejuje juos suplokština, kone nužudo ir redukuoja iki vieno puslapio ar net išnašos parodoje lygio. Ką reiškia išties sėdėti ir važiuoti troleibusu PB8 suformuota kilpa ir klausytis specialiai sukurtų garsinių kompozicijų; o parodoje matyti tik fragmentai. Galbūt jie išjudina prisiminimus ir patirtis tų, kas ten dalyvavo, bet nesu tikras, kiek jie gali atskleisti kūrinio esmę naujiems (jauniems) žiūrovams. Nuolat svarstau, kiek performatyvių bei medijų meno projektų dokumentacija apskritai yra pajėgi atkurti ar atkartoti realius įvykius?

Lina: Na, deja, muziejus yra nedėkinga vieta bet kokioms dalyvavimo / bendradarbiavimo praktikoms; jų reprezentacijos muziejuje dažnai būna labai blankios. Iš dalies galbūt dėl to, kad pasirenkamas foto- / videodokumentacijos kelias (vienas medijų menas reprezentuojamas kitu medijų menu) ir neieškoma kitokių pristatymo formų. Dažnai dėl technologinių, finansinių, erdvinių ar galybės kitų priežasčių atkurti projekto, kūrinio tokio, koks jis buvo, nebeįmanoma. Tačiau galima pagalvoti, kas gali priartinti mus arčiau tos patirties? Gal netgi kalbinės formos, pasakojimai labiau įtrauktų, būtų paveikesni…

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Vytautas: Parodos atidarymo dieną kalbėjausi su Andriumi Rugiu ir siūliau, kad eksponuojama videomedžiaga iš „Troleibuso Nr. 0“ kelionės būtų žymiai paveikesnė, jei būtų rodoma per VR akinius tuo pačiu metu panyrant į garsines kompozicijas ir besikeičiančius miesto peizažus.

Lina: Gal būtų ir įdomus sprendimas. Ir šiuolaikiška dokumentacijos priemonė. Nors bendruomeniškumo patirties (buvimo kartu su kitais keleiviais) nelieka.

Vytautas: Būtų naudinga perimti patirtį iš performatyvių menų kūrėjų, kurie nuolat susiduria su dokumentacijos trukdymu suvokti kūrinio esmę. Pavyzdžiui, viename pristatyme teko matyti choreografės Metteʼs Ingvartsen gyvai atliekamą „prokumentaciją“ (proaktyvią dokumentaciją), kurią ji apibrėžia kaip bandymą dokumentaciją paversti proaktyvia ir produktyvia veikla, kad sukurtų naują meno kūrinį, kuris neliktų antrinis, kaip dažnai nutinka.

Svarbu suprasti, kad idėja gali būti materializuota skirtingomis formomis, ir kiekviena iš jų yra originalus kūrinys. Kitaip sakant, nebelieka priešpriešos tarp originalo ir kopijos arba veiksmo ir dokumentacijos. Iš esmės Andriaus Rugio kūrinys su naujai sukurta instaliacija parodoje atrodė kaip bandymas būti „prokumentaliu“.

Apie tai kalba ir menininkas tyrėjas Arnas Anskaitis savo meno disertacijoje „Žinojimas, kurį menininkas turi savo žinioje. Septyni žymėlapiai“ (2021). Remdamasis Borisu Groysu, jis teigia, kad disertacijoje atspausdinti menininko kūriniai ir yra originalai, o ne kopijos, nes skaitmeninės prigimties kūriniuose kiekvienas neregimų duomenų vizualizavimas yra originalus aktas. Gal mes per daug kabinėjamės, kad visa paroda atrodo kaip dokumentinė multimedijos konsteliacija? Gal skaitmeniniu kodu grįstame mene kitaip ir neįmanoma?

Lina: Kaip ten bebūtų, mane parodoje vis tiek labiausiai džiugino kūriniai, kurie turėjo daugiau nei ekraninę formą. Pavyzdžiui, Vaclovo Nevčesausko ir Mindaugo Tendziagolskio „Audiovaizdinių keturratis“ (2008), skirtas pasivažinėjimui dviese. Dėl tokio kūniškumo (artefaktiškumo) jis sensta daug lėčiau nei daugelis kitų nuo trapios medijų būties priklausomų kūrinių.

Apskritai, kai galvoji, kaip reprezentuoti tai, kas buvo atlikta naudojant tuo metu labai naujas technologijas (pavyzdžiui, čia galima paskaityti, kaip technologiškai buvo įgyvendintas Dariaus Čiutos ir Juozo Milašiaus „Miško testas“ iš RAM6, kuris „Laikmenose“ pristatytas kaip videodokumentacijos ištrauka), pirma mintis – įdarbinti technologijas, kurios yra sąlyginai naujos šiandien (kaip tavo minėta VR). Aišku, tai ne visada įmanoma.

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Vytautas: Tai akivaizdu, kad paroda negali būti reprezentatyvi, objektyvi ar universali nei reiškinio, nei laikmečio atžvilgiu, nes ją ribojo tiek kuratoriaus, tiek institucijos resursai, sutikusių ar nesutikusių dalyvauti menininkų sąrašas, daugybė kitų aspektų. Jei bandytume galvoti apie tai, ką mes prisimename kaip ryškiausius to laikmečio medijų meno kūrinius, ką būtume siūlę žiūrovui?

Lina: Šiaip kuo toliau galvoju, tuo labiau esu tikra, kad bendradarbiavimas ir bendruomeniškumas buvo vieni esminių medijų meno (kaip reiškinio) aspektų (gal tai mano profesinė liga).

Mes su tavim kažkada ir rašėme apie tai – apie slinktį nuo medijų meno prie tyrimo ir dalyvavimo praktikų Lietuvos mene. Tada mintys susidėliojo labiau intuityviai, stebint konkrečių asmenybių – menininkų – karjeros raidą. Bet pažiūrėjus atidžiau, negali negalvoti, kad pati medijų meno esmė yra susieta su daugiu – tinklo idėja, kuri neįmanoma be kitų dalyvavimo…

Gal ankstyvasis videomenas buvo vienišesnė veikla. Bet žiūrėk, kaip Nomeda Urbonienė labai įdomiame pokalbyje su Joginte Bučinskaite komentuoja televizijos projektą tvvv.plotas iš 1999-ųjų: „Tuo metu televiziją supratome kaip kanalą, kuris transliuoja tarsi be atsako. Siekėme išplėsti komunikaciją, todėl papildėme TV transliaciją fiziniais susibūrimais Dailininkų sąjungos erdvėje ir pokalbiais internete, kurie tuo metu jau buvo įmanomi.“

Daug kūrinių, kurie man reprezentuoja tą laikotarpį (ne pirmąjį etapą 10-ojo dešimtmečio viduryje, bet antrąjį, kurį jau teko stebėti iš arti), įtraukia kitus dalyvius. Pavyzdžiui, Julijono Urbono „Pučiamųjų orkestras“ ir Andriaus Rugio „Kolektyvinis instrumentas“, naudoti kolektyvinei garso kūrybai (abu buvo pristatyti festivalyje „Enter_5“ Šiauliuose 2007 m.). Urbonų „RR: Ruta Remake“ ir joje vykusi moterų muzikos kūrėjų garso laboratorija, kiti jau minėti projektai ir festivaliai.

Vytautas: Urbonų kūrinių matyt nepavyko įtraukti tiek dėl jų kompleksiškumo, tiek dėl ribotos erdvės.

 Galime prisiminti ir dar tuo metu studento Vaclovo Nevčesausko instaliaciją „Koncertas mobiliesiems telefonams“ (2004), ar ilgamečius Aurelijos Maknytės senųjų medijų permąstymus (televizijos įrašai, daugsyk perrašytos videokasetės…) ir jos kūrybinį darbą su ŠMC TV bei įsimintinus videokameros sprendimus. Nemažai kitų VDA Fotografijos ir medijos meno katedros absolventų sukosi šiame lauke. Labai svarbi buvo ir garso meno bei eksperimentinės muzikos scena su Arturu Bumšteinu, „Quartet Twentytwentyone“ (Arturas Bumšteinas, Lina Lapelytė, Antanas Dombrovskij, Vilius Lys), Tautvydu Bajarkevičiumi, Gintu K ir kitais. Dauguma jų iki šiol aktyvūs scenos veikėjai.

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Lina: Kai pagalvoji, medijų menas buvo labai glaudžiai susietas su medijų kultūra platesne prasme, su medijų refleksija, medijų teorija, medijų aktyvizmu. (Jurijus viename videopristatyme irgi pabrėžia, kad reikia atkreipti dėmesį į medijų menininkų tikslus, ko jie siekė savo kūriniais.) Tai, pavyzdžiui, tokie reiškiniai ar projektai kaip tvvv.plotas 1999-aisiais arba žurnalas balsas.cc nuo 2005 m. (ar VILMA pašto grupė) gali nebūtinai būti laikomi medijų menu (nors glaudžiai siejasi su tam tikrais projektais), bet kaip medijų kultūros reiškiniai jie buvo itin svarbūs bendruomenės formavimuisi.

Vytautas: Aha, iki šiol gerai prisimenu viename pokalbyje 2004-aisiais Urbonų išsakytą mintį, kad jų partneriai užsienyje (kitos medijų laboratorijos) stebėdavosi, kaip medijų menininkai gali bendradarbiauti su šiuolaikiniu menu ir jo isteblišmentu ŠMC, nes pas juos tai – visiškai atskiros scenos. Ir tas politinis, aktyvizmo momentas buvo labai svarbus. Iš kitos pusės, jei pažiūrėtume į meno ir medijų centro ZKM Karlsrūhėje praktiką ir jų megaparodas – ten aktyvizmo ne tiek ir daug.

Lina: Šiaip kai atidžiai paskaičiau parodos lankstinuką, perpratau strateginį Jurijaus ėjimą. Čia pristatoma daug įvykių ar reiškinių – festivaliai „Enter“, „Virus“, „Centras“; projektai „Ground Control“ (1995 – 1997), RAM 6, „Workshow“ (2004–2006), 3xpozicija.lt, „Migrating Art Academies“ (2008–2017); institucijos „Institutio Media“, „Jutempus“, VILMA, ŠMC, VDA; miestai Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Berlynas, Lincas, Londonas… Šiek tiek pakrapštinėjusi atmintį ar pagūglinusi, gali tą medijų meno istoriją Lietuvoje gražiai susidėlioti, nes nuorodų gausu. Tačiau kai pačioje parodoje tuos svarbius laiko ir erdvės taškus reprezentuoja paskiri kūriniai ar jų elementai, tai ir įspūdis susidaro gana fragmentiškas.

Vytautas: Kiekviena paroda yra kompleksinis sprendimų rinkinys ar net žemėlapis, kuris parodo ar reprezentuoja žymiai mažiau nei išties yra. Bet kuriuo atveju neabejoju šios parodos nauda ir vyresnėms, ir jaunesnėms kartos, nes tapusi įvykiu ji suteikia proga aktyvuoti ir kalbėti(s) apie Lietuvos meno laikmečius, temas ir problemas. Ką mes dabar ir darome.

Lina: Ar tu galėtum glaustai įvertinti medijų meno (bendruomenės) raidą platesniame geografiniame kontekste? Pavyzdžiui, pernai su studentais ir kolegomis buvai festivalyje „Transmediale“. Kai siejome save su medijų kultūra, tai buvo mūsų kasmetinė meninio / mokslinio turizmo kryptis (šių kelionių aidų galima rasti recenzijose ir fotoreportažuose kultūros spaudoje).

Dabar gi, aš net buvau nustebusi, kad „Transmediale“ tebegyvuoja (jau daugiau kaip 30 metų). Kaip transformavosi jos profilis? Ar ten tebeegzistuoja medijų menas, ar jo šaknis liko tik pavadinime?

Vytautas: Man pavyko apsilankyti paskutinėje gyvoje „Transmediale“ versijoje 2020-ųjų vasarį. Tam tikra prasme viskas labai priminė 2011 ar net 2005 metus, tik technologijos naujesnės (pvz., virtuali realybė). Žinoma, išlikusi ryški aktyvistinė ir politinė dimensija; bet kadangi festivalis buvo didelis ir išsiskleidęs, kiekvienas galėjo rasti sau įdomios veiklos. O svarbiausia ir smagiausia turbūt buvo sutikti žmones iš praeities, su kuriais kažkada dirbai ar turėjai bendrų interesų. Šis aspektas, ypač dabar, man atrodo vienas vertingiausių.

Bet yra ir už ją senesnių, pavyzdžiui nuo 1979 m. vykstantis meno ir technologijų festivalis „Ars Electronica“. Pernai jis pats atkeliavo pas mane su kvietimu surengti Vilnius festival edition ir 2020 m. rugsėjo pradžioje hibridiniu būdu įvyko komplekse SODAS 2123 Vilniuje ir visame pasaulyje.

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė

Lina: Tai galima sakyti, kad istorija tapo ne medijų menas, bet pats įvardijimas?

Vis dėlto įdomu, kad „Laikmenos“ (netyčia) vyksta dabar. Nors paroda retrospektyvinė ir sąsajų su dabartimi nebrėžia, negali negalvoti apie tai, kaip pandemijos kontekste išaugo medijų reikšmė. Šiuolaikinis menas, kaip žinia, užaugo su ekranu; net ir sklaidos aspektu – parodų dokumentacijos virtualiose platformose jau seniai gožia realias parodas. Bet daugeliui kitų meno sričių tai buvo spyris į užpakalį: tarkim, teatrui, kad ir su ašaromis akyse, teko išbandyti savo poveikį plokščiame ekrane.

Ir ne tik zoom’e; atrodo, kad atgimsta ir senosios medijos, paremtos vienakrypte transliacija – neįtikėtinas menininkų kuriamų radijo laidų ir tinklalaidžių antplūdis. Palanga Street Radio / Rasų radijo era!

Vytautas: Įdomu, kaip naujosios medijos mene bus suvokiamos ir reprezentuojamos, kai 2040-aisiais darys(ime) parodą apie šį dešimtmetį, kuris prisodrintas biotechnologijų, sintetinių ir hibridinių pasaulių VR ar XR (išplėstinės realybės), AI (dirbtinio intelekto) ir t. t. Turbūt sunkiausia bus konservuoti ir kolekcionuoti biomeno kūrinius ir išlaikyti juose esančius mikroorganizmus gyvus. Tuomet ir pamatysim, kiek ateities laikmenos yra pajėgios (prisi)minti laiką.

Paroda „Laikmenos“ (kuratorius Jurij Dobriakov) veikia Nacionalinėje dailės galerijoje iki 2021 m. birželio 5 d.

Paroda Laikmenos Nacionalinėje dailės galerijoje, 2021. Nuotr.: Gintarė Grigėnaitė