Šiuolaikinio meno centre atidaromos naujos parodos

Šiuolaikinio meno centre šią savaitę atidaromos naujos ekspozicijos – tarptautinė grupinė paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ir Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“. Parodų atidarymas – birželio 14 d., penktadienį, nuo 18 valandos.

Renginio metu vyks menininkų kolektyvo „Emnoyumno“ iš Udmurtijos, Dainos Pupkevičiūtės bei Vaidos Tamoševičiūtės performansai.

Penktadienį parodas bus galima apžiūrėti iki vidurnakčio.

Taip pat vyks EKSKURSIJOS su parodų kuratoriais:

birželio 15 d., šeštadienį, 14 val. – po parodą „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ su Anders Kreuger ir Julija Fomina;

birželio 19 d., trečiadienį, 18 val. – po parodą Mindaugas Navakas „Daiktiškumai“ su Ūla Tornau.

Paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“

Menininkai: Kasper Bosmans (Belgija, 1990); Izmail Efimov (Marių Respublika, Rusijos Federacija, 1946); Róza El-Hassan (Sirija / Vengrija, 1966); Emnoyumno Collective (Udmurtijos Respublika, Rusijos Federacija: Kuchyran Yuri, 1962; Zhonzhon Sandyr, 1978); Aslan Gaisumov (Čečėnijos Respublika, Rusijos Federacija, 1991); Simryn Gill (Malaizija / Australija, 1959); Alma Heikkilä (Suomija, 1984); Rustam Khalfin (Kazachstanas, 1949–2008); Donna Kukama (Pietų Afrika, 1981); Juha Pekka Matias Laakkonen (Suomija, 1982); Alexander Lee (Prancūzijos Polinezija / JAV, 1974); Aurelija Maknytė (Lietuva, 1969); Pavel Mikushev (Komijos Respublika, Rusijos Federacija, 1962); Gediminas Pempė (Lietuva, 1922–2008); Daina Pupkevičiūtė (Lietuva, 1983); Artūras Raila (Lietuva, 1962); Vaida Tamoševičiūtė (Lietuva, 1983); Maria Taniguchi (Filipinai, 1981); Jaan Toomik (Estija, 1961); Trevor Yeung (Honkongas, 1988); Nicolas Wefers (Vokietija, 1987); Kazė Zimblytė (Lietuva, 1933–1999); Darius Žiūra (Lietuva, 1968)

Kuratoriai: Anders Kreuger ir Julija Fomina

Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.

Theodor W. Adorno

„Kraujas ir žemė“ (vok. Blut und Boden) buvo kertinis nacistinės ideologijos principas. Tačiau jis buvo ne tik apie kitų žmonių žemės ir maisto plėšimą; tai buvo mentalinis tamsaus optimizmo kristalas, sumaniai mobilizuojantis „rūsčiojo stiliaus“ kvietimas nekęsti Kito, ištirpdęs daugelio širdis XX amžiuje, ir ne tik Vokietijoje.

„Kraujas ir žemė“ vis dar tirpdo širdis tų, kurie bijo būti pažemintiems kitų, kuriems, savo ruožtu, patys jaučia atvirą panieką. Kur kas didesnę baimę šiandien kelia tai, kad žmonijos smurtas prieš gamtą sukels aršius konfliktus tarp žmonių. Užtenka vos mestelėti žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kad suprastume, jog tai nebėra tiesiog distopiniai apmąstymai.

Parodos pavadinimas atskleidžia šių trijų pavojingų žodžių (nes „ir“ niekada nebūna toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti) potencialą tapti mirtinais poetiniais ginklais, o ne tiesioginiais konceptualiais įrankiais. Beje, būtent taip veikė nacistinė ideologija. Tačiau „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ keičia šio neapykantos pilno šūkio paskirtį, kad jis tarnautų ne destrukcijai ir smurtui, o išsaugojimui ir plėtrai.

Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.

„Tamsūs menai“ paantraštėje turėtų būti suprantami kaip dialektiškai susiję su apšvietos tradicija (nauju kritiniu jos įvertinimu), o ne su visiška jos priešingybe (kartais ironiškai vadinamos „ap-tamsos“ teigimu). Tik pripažįstant už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypinčią tamsą, galime pradėti judėti šviesos link.

Kaip būdami vis dar privilegijuotais 2019 metų gyventojais mes galime išlikti lojalūs kultūrai, artikuliuojančiai tai, kas yra nepamainomai žmogiška, gyvendami pasaulyje, kuriam mes privalome padaryti viską, ką galime, kad išsaugotume tai, kas yra nepamainomai gamtiška? Kaip galime tapti tikrais Žemės gyventojais, įsižeminusiais (kas reiškia kur kas daugiau nei skraidyti rečiau, naudoti mažiau plastiko ar valgyti mažiau mėsos), neapleidžiant kultūrinių vertybių ir gebėjimų, tokių kaip raštingumas, ironiško žvilgsnio galia, mėgavimasis grynąja forma ne tuščio formalizmo vardan?

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba, Air Tahiti Nui, Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinio mobilumo programa, carlier | gebauer, Kohta.

Mindaugo Navako solo paroda „Daiktiškumai“

Kuratorė: Ūla Tornau

Mindaugas Navakas yra menininkas, kurio monumentali praktika ir socialinė pozicija unikaliai paveikė šiuolaikinę Lietuvos meno viešoje erdvėje vaizduotę. Šio menininko įtaka buvo esminė daugeliui pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kūrėjų. Prieš kelerius metus Navakas atsitraukė nuo pedagoginės veiklos Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje ir savo laiką skyria aktyviai kūrybai.

Paroda „Daiktiškumai“ – tai kompaktiškas teminis projektas, pristatantis skirtingus pastaraisiais metais plėtotus kūrėjo praktikos aspektus. Parodoje monumentalūs akmens elementai jungiami su smulkesne plastika, kurioje šiuolaikiškai tyrinėjamos sociokultūrinės menininką dominančių medžiagų – atvežtinių egzotiškų granitų, pigių tapetų, guminių užvalkalų, čiužinių ir buitinių rakandų – reikšmės. Mindaugas Navakas lieka prie jį visuomet dominusių temų, tačiau pasitelkia naujausias (akmens apdirbimo) technologijas, taupius ir neįprastus jų panaudojimo būdus, referuodamas į aktualius jų kilmės ir vartojimo socialinius bei ekonominius kontekstus. ŠMC parodoje menininkas atlieka precizišką ir konceptualų minimalistinei skulptūrai būdingų pamatinių skulptūros savybių – medžiagos, tūrio, apimties ir konteksto – tyrinėjimą. Monumentalius savo kūrybos aspektus Navakas pristato kamerinėje interjero situacijoje, suteikdamas žiūrovui galimybę atsirasti specialiai ŠMC Pietinei salei pritaikytoje totalioje instaliacijoje.

Mindaugas Navakas (gimė 1952 m. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje) – Lietuvos skulptorius, aktyviai dalyvaujantis parodose Lietuvoje ir užsienyje nuo 1977 m., plačiai žinomas savo monumentaliais kūriniais viešojoje erdvėje, taip pat kuriantis konceptualius mažosios plastikos kūrinius ir scenografiją, ilgą laiką dėstęs Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedroje. Be kitų parodų, menininko kūriniai buvo eksponuoti pirmojoje Kvangdžu bienalėje (1995 m.), jis atstovavo Lietuvą 48-oje Venecijos bienalėje (1999 m.), 2014 m. Nacionalinė dailės galerija suorganizavo stambią apžvalginę menininko kūrybos parodą.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.