.
2014    04    22

Mintys, kurios išveda iš proto. Vsevolod Kovalevskij projektas Venclovų namuose-muziejuje Vilniuje

Kęstutis Šapoka

Foto

Mini projektai netikėtose erdvėse įdomūs vien tuo, jog praplečia „vidinę geografiją“ tiesiogine ir perkeltine žodžio prasme. Vsevolod Kovalevskij paroda „3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko”, atidaryta balandžio 15d. vieno iš sovietinės kultūros šulų ‒ Antano Venclovos namuose-muziejuje (Pamėnkalnio g. 34 Vilnius), sujaukė įprastus galerijų lankymo maršrutus. Niekada nesu buvęs šiame name-muziejuje, Kovalevskij dėka pasitaikė galimybė apsilankyti. Anot paties Kovalevskij, viskas prasidėjo nuo neplanuoto pasisėdėjimo ŠMC kavinėje su Juste Juozėnaite (viena iš Venclovų namų-muziejaus kuratorių/koordinatorių). Su Venclovų namais buvau susipažinęs iš kitų renginių ir susižavėjau tų namų interjerais, kurie pasirodė labai žemiški ir jaukūs, todėl pasiūliau surengti parodą [i]

Kažkuriame internetiniame tinklalapyje Vsevolod Kovalevskij pristatomas ir kaip „socialinės kritikos“ menininkas… Todėl šio projekto ribose Venclovų namai iškart perša būtent  „kritines“ potekstes. Ką gi, Kovalevskij teiginį, kad Venclovų namų interjerai pasirodė „jaukūs ir žemiški“, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, galima būtų drąsiai laikyti ideologiniu teiginiu. Šis teiginys yra visiškai teisingas, kadangi daugelis sovietinių, tame tarpe ir inteligentijos, šulų gyveno gana gerai ir jų butų pagerintos statybos daugiabučiuose, ar nuosavų namų interjerai tikrai atrodydavo „jaukiai ir (ne)žemiškai“. skirtingai nei daugelio paprastų sovietinių „runkelių“ prišnerkštose buveinėse.

O Kovalevskij teiginys apie susižavėjimą A. Venclovos „kultūriniu ir politiniu gyvenimu“, A. Venclovos „plačiomis pažiūromis į žmones ir pasaulį“, ideologine prasme jau  galėtų tapti netgi skandalingai šovinistiniu ir šokiruojančiu! Ypač žinant, kad tai net ne Kovalevskij ironija, o, sprendžiant iš konteksto ‒ nuoširdus teiginys. Būtent todėl ir nelįsiu į ideologines potekstes, kadangi nesu tikras ar tikrai adekvačiai su Kovalevskij vienas kitą supratome?  Taip pat todėl, jog tai gali būti visiškai skirtingų, beveik niekaip nesusisiekiančių psicho-socialinių, socio-kultūrinių mūsų naratyvų (arba istorinės atminties) klausimas, kurio analizavimui reikėtų atskiros ir rimtos diskusijos.

Be to, pats Kovalevskij patikslino, kad jį domino šio interjero „istorinis“ kontekstas, o štai „ideologinis“ ‒ nelabai. Sunku įsivaizduoti, kad šiuo atveju galima būtų „istorinį“ kontekstą atsieti nuo „ideologinio“, tačiau jei pats Kovalevskis neigia „kritines“ ar „ideologines“ potekstes, neverta daugiau kabinėtis prie paskirų menininko žodžių.

Ko gero, menininkui rūpėjo giliai asmeninės, subjektyvios potekstės, susijusios su laiko ir erdvės kategorijomis. O interjeras tiesiog tiko kaip tam tikra kadaise buvusi asmenine, o dabar virtusia „muziejine“, erdvė. Aplenkiant ideologinius leitmotyvus, galima sakyti, jog šiuose interjeruose susitinka subjektyvus ir socio-istorinis erdvėlaikiai, kurdami paradoksalią atmosferą.

Kovalevskij demonstruoja du videoįrašus, kuriuose jis tiesiog pagelbsti (kaip suprantu) savo senelei, seneliui smulkiuose higienos rūpesčiuose. Kartu, žiūrint video, justi ypatinga erdvė, kuri susiformuoja ne tik susitinkant senatvei ir jaunystei, tačiau kuri formuojasi tarp kraujo ryšiais susietų asmenų, kurie susitiko šiame pasaulyje tik tam tikram laikui ir kurių išsiskyrimas jau nujaučiamas. Kartu asmenys, susiję kraujo ryšiais yra iš dalies tas pats asmuo, išskaidytas  tam tikroje kūnų, laikų ir erdvių grandinėje. Kai išnyksta viena kuri nors tos grandinės dalis, iš dalies išnyksta, miršta ir visos kitos grandinės dalys. Tokiu atveju esi kartu ir gyvas, ir miręs.

Šia prasme du Kovalevskij videokūriniai netikėti tuo, kad (galbūt netiesiogiai) susiję su ne itin populiaria šiuolaikiniuose menuose senatvės tema. Tai jau minėjau ir rašydamas apie Andriaus Kviliūno projektą „Tylioji istorija“. Be to, jie yra ypatingai šilti ir jausmingi, kartu išvengiant patetikos ar dirbtinumo. Galbūt skambės banalokai, tačiau Kovalevskij kūrinys yra nuoširdus  gerąja prasme. Žinoma, egzistuoja ir kitos potekstės, nes menininkas per asmeninę erdvę ir subjektyvią mini-autobiografiją kalba apie laiko, erdvės ir tapatumo suvokimo paradoksus kur kas platesne prasme.

Paraleliai demonstruodamas elementarias buitines scenas, per jų trukmę, kalbinį, kitaip sakant, sociokultūrinį lygmenį, išreiškiamą per kalbą, ir santykį tarp videoįraše rodomų asmenų (vienas jų visada yra pats ‒ tarsi susidvejinęs ‒ Vsevolod Kovalevskij)  menininkas po truputį atveria juose alternatyvius egzistencinius lygmenis. Iš tiesų, žiūrint video įrašus justi išėjimo, (ne)buvimo, praeities, dabarties ir ateities laikų laipsniškas kaitaliojimas vietomis ir įprastos laiko suvokimo hierarchijos neigimas, kurį dar pastiprina Venclovų namų interjerai ir kuris tampa tiesiog fiziškai patiriamu subjektyvios ir kolektyvinės atminties kategorijų fone, pasitelkiant ir namo-muziejaus, kaip subejktyvių-kolektyvinių biografinių naratyvų buveinę.  Ko gero, būtų adekvačiausia, jei naratyvo „didžėjaus“ vietą užleisčiau pačiam Kovalevskij, kuris pats sumiksuotų savo projekto potekstes ir pats užbaigtų šio teksto naratyvą.

2013 metų pradžioje dalyvavau Aurido Gajausko kuruotame projekte Anne. To projekto metu gimė darbas 3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko. Mano darbo pavadinimas bei visa koncepcija  ‒ erdvė, 60 minučių tarpsnis, talpinantis savyje 3600 galimybių suprasti nieką arba nesuprasti visko. Žmogaus suvokimas doroja informaciją milisekundžių tikslumu, bet sustoja viename išskirtiniame momente, kur laikas yra nereikšmingas. Momentas, kuriame kūnas suplojamas į dviejų matmenų erdvę. Kaip astronautas paleidimo metu patiriantis ne-fizikinį būvį, kur, atrodo, gravitacijos jėga projektuoja visas erdves tuo pačiu metu, o gal net ir sluoksniuoja jas vieną ant kitos. Akimirka, kai kūnas pakinta ir tampa kažkuo kitu, kažkuo, per ką žmogus negali identifikuoti savęs. O tada padarinys – dabarties momentas. Taigi idėja atėjo ir iš vieno sakinio rasto Maurice Blanchot knygoje Thomas the Obscure ‒ Aš nugyvenčiau visas savo gyvenimo valandas, valandoje, kurioje nebegaliu jų išgyventi.

Iškarto prisiminiau savo senelio atvaizdą ir tartum likimas pats viską būtų sudėliojęs turėjau nuotrauką, kuriame jis buvo įamžintas 4 mėnesiai iki savo fizinio kūno mirties, nors jo sąmonė buvo palikusi jo kūną dar seniau. Jis priminė astronautą, įstrigusi kosmoso erdvėje, pasimetusį ir tolstantį vis labiau ir labiau į nežinią. 

Taigi grįžtant prie parodos Venclovų muziejuje. Apibendrinant ‒ parodos mintis yra/buvo erdvėlaikio suvokimo galimybės permąstant jas per ne/fizikinės mirties (gal tiktų kitas žodis) potyrius. O atsiradusio darbo Anne parodos metu pavadinimas ir koncepcija tapo atspirties tašku mano parodai. Venclovų muziejaus svetainėje Video instaliacijoje Pažadas atliekami ritualiniai pažado ištesėjimo veiksmai. 2009 ir 2010 metais spalio mėnesiais 12 dienų skirtumu mirė Mamos mama ir Tėvo tėvas. Prieš pat mirtį abudu paprašė jiems padėti. Tačiau man būnant išvykus aš nespėjau to padaryti. Kitame kambaryje kabo nežinomojo nuotrauka. Man tas žmogus ‒ senelis, apie kurį kalbėjau anksčiau. Kitam žmogui jis arba yra arba jo ten gali ir nebūti. Tai astronautas įstrigęs kosmoso vakuume. Kur laikas nebeegzistuoja, kur viskas atrodo susiploja į vientisumą ir visos patirtis praranda savo reikšmes. 

Taip pat pamiršau paminėti, eksponuojamą Philip K. Dick fantastinį romaną Ubikas, kuriame autorius apmąsto sąmonės egzistavimą po mirties. Ateityje žmonės nėra laidojami, jie, pasiekę beveik mirties būseną, yra užšaldomi specialiose kamerose, prie kurių visada gali prieiti artimas žmogus ir šnekėtis su jais mintimis. Taip ateityje žmogus gyvena po savotiškos mirties.  Taip pat ant lentynos rastas ir padėtas ten sidabrinis traukinys. Senelis buvo mašinistas. O traukiniai tiek jo, tiek mano gyvenime atliko svarbų vaidmenį. Tačiau, pamačius tą traukini, ir tą astronauto nuotrauką, prisimenu 1979 metais sukurtą filmą The galaxy express. Jame įsiminė planeta iš kristalo, kuri veikia ir kaip kalėjimas, ir kaip spąstai paklydusiems. Nes vos tik jie užsilaiko ilgiau jie yra įkristalizuojami ir praryjami, taip tapdami planetos dalimi. O Planetoje gyvena, o gal labiau egzistuoja tik viena būtybė moters pavidalu, kuri visą laiką liūdi. Vienintelis būdas komunikuoti su kitais, tai ‒ prisilietimas prie planetos paviršiaus, tačiau kadangi toje planetoje įkalinta pernelyg daug žmonių, visos mintys pasidarė kaip šurmulys, kuris išveda iš proto.[ii]


[i] Cituojamas Vsevolod Kovalevskij

[ii] Cituojamas Vsevolod Kovalevskij

IMG_3823

IMG_3827

IMG_3828

IMG_3833

IMG_3835

IMG_3836

IMG_3837

Vsevolod Kovalevskij nuotraukos.