Kūnas patiria tai, ką jam įsako kalba. Paroda „Apie praeivius ir kaimynus“ NDG

Aplankius parodą „Apie praeivius ir kaimynus“, susidaro įspūdis, kad pristatomi kūriniai – 8-9 deš. performansus dokumentuojantys filmai, fotografijos ir menininkų knygos, pasklidę po galerijos vestibiulius taip, tarsi vienas kito nematytų, negirdėtų, nenumanytų esant šalia. Jei NDG būtų miestas, tai jo vestibiuliai taptų gatvėmis, o jose sutikti kūriniai – atsitiktiniais praeiviais. Norėdamas pamatyti parodą, turėjau įveikti darbus skiriančius atstumus ir paklaidžioti po galerijos erdves. Nors fiziškai kūriniai vienas nuo kito nutolę, vaizduotėje jie suartėja. Eidamas nuo vieno darbo prie kito, nešiesi šviežią įspūdį ir patiri kaip ekspozicija skleidžiasi trumpalaikėje atmintyje, tarsi vaikščiotum po dar vieną nematomą Italo Calvino miestą.

Sutikti praeiviai ir kaimynai – tai savotiškos šiuolaikinio meno legendos. O legendomis niekada nepatikime iki galo, tačiau ir abejoti jomis nėra prasmės – tikrovės neapibrėžtumas yra jų genuose. Tokie kasdienybėje vykstantys reiškiniai kaip lipimas laiptais, nukritimas, kūjo daužymas, skambučio laukimas, pabėgimas, nėjimas į patalpą, gulėjimas lovoje ar net bandymas skristi, parodoje pristatomiems menininkams yra daugiau ar mažiau sąmoningi ar intuityvūs veiksmai – tai išduoda kruopštus veiksmų fiksavimas filmais, fotografijomis ir tekstais. Jų intensijos, stebint iš kito praeivio perspektyvos, ne visada gali būti aiškios. Kita vertus, akivaizdu, kad tai nėra spontaniški kūrybos pliūpsniai. Kiekvienas darbas turi jį lydintį tekstą, kuris dažnu atveju buvo parašytas anksčiau, nei buvo atliktas performansas. Kūnas patiria tai, ką jam įsako kalba.

Slampinėdamas po parodą ir galvodamas apie menininkų intensijas, mintyse linksniavau sulietuvintą žodį „performansas“. Paprastai jis mums įvardija tam tikrą šiuolaikinio meno raišką, tačiau originalo kalba performance prasmių laukas yra platesnis. Bene labiausiai paplitusi ir kasdieniškiausia prasme – tai atlikimas, įvykdymas. Visai greta yra ir specifiškesnė, labiau techninė reikšmė – performance kaip (mašinos) darbo charakteristika, apibūdinimas. Jei tokioje pažengusioje visuomenėje kaip mūsiškė žmogus neretai matomas tiesiog žmogiškaisiais ištekliais, resursais, tai performansas, galėtume sakyti – kaip jo eksploatacinė savybė. Žiūrint šiuo, naudos dvasia persmelktu žvilgsniu, uždokumentuoti menininkų veiksmai yra tarsi nukrypimai nuo produktyvios gyvenimo laikysenos.

Čekų menininkas Jirí Kovanda 1978 metų gestu „Susitariau susitikti su keletu draugų… nedidele grupe stovėjome skvere ir kalbėjomės… staiga pradėjau bėgti, prabėgau skersai skverą ir pradingau Melantrich gatvėje…“ siekė pabėgti nuo visų. O nuo ko pabėgo taivanietis Tehching Hsieh, 1981-1982 m. apsisprendęs atlikti vienų metų performansą, t. y. metus Niujorke prabūti tik lauke, neįeinant į jokią patalpą? Vienintelis spalvotas ir tuo pačiu labiausiai nutolęs nuo kasdienybės, net aštuonerius metus derybų su Kinijos valdžia užtrukęs, Marinos Abramović ir Ulay 1988 m. tylus performansas „Meilužiai. Kelionė Didžiąja siena“ dokumentuoja menininkų poros išsiskyrimą, 2500 km einant vienas link kito. Gino de Dominicis mokindamasis skristi, apmąsto „gamtos dėsnių ir mirties (ne)išvengiamumą, tikrovės ir iliuzijos santykį“, o vietiniai Post Ars atokiuose karjeruose eksploatuoja kūjo skleidžiamą garsą. Viskas čia atrodo labai rimta ir svarbu.

Romantinis konceptualizmas (arba konceptualusis romantizmas) – taip kažkada Jörg Heiser iš Frieze kompanijos pavadino pradingusio olandų menininko Jan Bas Ader kūrybą. Manau, kad visai nebūtų pritemta taip įvardinti visus parodoje sutiktus darbus, įskaitant ir Gilbert & George, tik gal kiek kita prasme. Juk ar gali būti kas nors romantiškiau už nesėkmę, pabėgimą, atsiskyrimą ar… tingėjimą? Kaip sužinojau iš paskutinio užkalbinto praeivio iš rytinės miesto pusės, „tingėjimas – tai judesio ir minties trūkumas, bukas laikas – totali amnezija. Tai – ir abejingumas, žiūrėjimas į tuštumą, neveiklumas, neįgalumas. Tai – gryna kvailybė, skausmingas laikas, bergždžias susitelkimas. Šios tingėjimo savybės yra svarbūs faktoriai mene. Nepakanka žinoti apie tingėjimą, jis turi būti praktikuojamas ir tobulinamas. Menininkai Vakaruose nėra tingūs, todėl jie yra ne menininkai, o kažko gamintojai… Jų įsitraukimas į nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, į produkciją, savireklamą, galerijos sistemas, muziejų sistemas, varžymosi sistemas (kas pirmas), jų rūpesčiai dėl daiktų – visa tai juos stumia nuo tingėjimo, nuo meno. Kaip pinigai yra popierius, taip galerija yra kambarys“ (Mladen Stilinovič „Pagyra tinginystei“).

Paroda „Apie praeivius ir kaimynus“ NDG vyks iki vasario 17 d. Parodos kuratorė – Eglė Mikalajūnė.

Nuotraukos: Tomas Kapočius.