Nepatogusis senėjimas inauguraciniame Sapiegų rūmų simpoziume

Kovo pradžioje vykęs inauguracinis Sapiegų rūmų simpoziumas kvietė kartu apmąstyti senėjimo temą. Taip Sapiegų rūmuose toliau pynėsi tematinės šiuolaikinio meno ir kultūrinio paveldo gijos. Meno istorikai, kuratoriai, sociologai, restauratoriai, menininkai pristatė savo tyrimus. Buvo nagrinėjami žmonių, meno kūrinių, muziejų objektų ir įvairių įkūnijimų senėjimo procesai bei su jais susiję ateities iššūkiai. Foną renginiui kūrė viena pirmųjų pavasario dienų – kai saulė gimdo strazdanas, o rekordiniai temperatūros rodikliai verčia atsitokėti.

Ruošdamasi šiam simpoziumui grįžau prie antropologo Michael D. Jackson minties, kad galvojimas nebūtinai turi vesti į tiesą ir užtikrintumą.¹ Svarbiau skatinti savirefleksiją apie tai, kaip ir ką mąstome, kalbame ir veikiame dėl bendros gerovės skirtingumo pilname pasaulyje. Mintis ir supratimas kyla iš buvimo kartu – tiek pokalbyje, tiek pagarbioje tyloje. Kaip primena Stuart Hall, vienas intelektinio darbo tikslų yra išvystyti savirefleksiją iki didžiausio intensyvumo² – iš to kyla forma ir įžvalga. Dabartinėje realybėje, kur, sekant Byung-Chul Han, informacija redukuojama į duomenis ir koreliacijas, mąstymas tampa būtinas, nes jis leidžia užčiuopti negatyvumą – suvokimą, kad pasaulio ir savęs visiškai suprasti neįmanoma.³ Mąstymu užčiuopiant negatyvumą, atsiranda galimybė susitikti su Kitu neprodukuojant amžino tapatumo. O teorijos, kylančios iš negatyvumo priėmimo, gali sudrebinti priimtinus matymo ir mąstymo būdus. Han siūlo, kad tam reikia eroso – meilės, kuri leidžia Kito ne bijoti, o juo smalsiai domėtis. Simpoziume senėjimas iškilo kaip nepatogusis Kitas, sutrikdantis įprastas šiuolaikinio meno ir kultūrinio paveldo tėkmes. Buvo galima tikėtis eibių!

Simpoziumą pradėjo meno istorijos specialistės Jo Applin ir Julia Bryan-Wilson. Mąstymas apie laiką meno istorijos rėmuose nekelia jokios nuostabos. Visgi, kaip pabrėžė Applin, ši disciplina yra persmelkta progresyvios laiko tėkmės suvokimo: brandus darbas ar retrospektyva dažnai suvokiami kaip kokybės ženklas, o jaunystės kultas kuria lūkestį, kad kūnai ir objektai nesikeis. Praėjusio amžiaus 7-asis dešimtmetis, kurį nagrinėja Jo Applin, pažymėtas itin stipria trintimi tarp dviejų kartų; prisiminti verta vien 1968 m. protestus. Su švelnia ironija krėsdama eibę, Applin siūlo šio laikmečio utopizmą šiandien vadinti „geriatrine“ idėja. Šiuo laikotarpiu gyvenusi ir kūrusi May Wilson savo kūrybinį kelią pradėjo vyresniame amžiuje. Serijoje „Ridiculous Portraits“ (1965–1972) Wilson Niujorko fotobūdelėse darytus autoportretus įklijuodavo į įvairius istorinius kūrinius (pavyzdžiui, „Ridiculous Portrait (seated woman, flowered hat)“ ir „Ridiculous Portrait (Statue of Liberty)“). Šie komiški ir subversyvūs portretai kalba apie savo vaizdo kūrimą ir perkūrimą, drąsiai įsirašant į įvairias menines ir socialines aplinkybes, taip jas kvestionuojant ar griaunant. Šiuo atveju senėjimas žiūrovui gali būti komiškas, nes remiasi komedijos netikėtumo teorija: juokinga, nes įprastas graikiškai dailus laisvės statulos veidas („Ridiculous Portrait (Statue of Liberty)“ pasikeičia į perspaustos mimikos vyresnės moters veido iškarpą. Taip Wilson žaidžia su žiūrovo lūkesčiais. Kitas išskirtinis Wilson pasirinkimas – portretas profiliu, matomas kitame jos „Ridiculous Portrait“, kurį Wilson įterpia į James McNeill Whistlerio „Arrangement in Grey and Black No. 1“ (1871), geriau žinomą kaip „Whistlerio motina“. Komponuodamas spalvas ir linijas, Whistleris pasitelkė motinos kūną reprezentuoti abstrakciją. Wilson, įsiterpdama į Whistlerio kūrinį, suteikia jam feministinio perskaitymo galimybę ir taip veda senėjimo kaip abstrakcijos kryptimi. Senėjimas yra abstrakcija ir pačiam senstančiam, kaip neaiškus ateities taškas, kurį sunku suprasti šiandien. Senėjimas kitų akyse abstrahuoja senstantį. Čia prisiminiau Tokarczuk „Bėgūnus“:

Per pastaruosius metus ji suprato, kad užtenka tiesiog būti vidutinio amžiaus moterimi, niekuo nepasižyminčia, kad beregint taptum nematoma. […] Naujas, stebėtinas potyris – ji jautė, kaip kitų žmonių žvilgsniai praslysta jos veidu, skruostais ir nosimi jų net nepalietę. Tie žvilgsniai persmelkdavo jos kūną ir žmonės tikriausiai kiaurai per ją matydavo reklamas, peizažus, eismo tvarkaraščius. O taip, panašu, kad bus tapusi perregima, ir tuomet pagalvojo, kad iš esmės tai suteikia didžiulių galimybių, kad ji tik mokosi jomis naudotis.⁴

Anot Applin, senėjimas nėra reprezentacijos problema, kurią reikia išspręsti, tai yra reiškinys, su kuriuo galima mąstyti. „Mąstyti su“ (angl. to think with) yra šiuolaikinio meno tekstuose dažnai naudojama frazė, kurią pasiūlė antropologas Claude Lévi-Straussas, aprašydamas gyvūnų reikšmę totemistiniame mąstyme. Frazė nurodo į tai, kad tam tikras reiškinys yra svarbi mąstymo lauko dalis, kylanti tiek iš buvimo kartu, tiek iš savirefleksijos. Pažvelgus į reiškinį plačiau ir perkėlus jį į kitą temą, galima giliau suprasti, kaip pasirinktas laukas veikia. Mąstymas su senėjimu gali padėti geriau suprasti, kaip nustatomos vertės meno istorijoje, socialiniuose reiškiniuose, konservavimo ir restauravimo diskursuose. Tai gali sukelti nepatogumo, net gėdos (atverti negatyvumą savyje) ir kartu paskatinti produktyvesnį tolesnį pažinimą.

Julia Bryan-Wilson pristatė kritinę kūrybos monografiją (tyrėjos sukurtas žanras) „Louise Nevelson’s Sculpture: Drag, Color, Join, Face“, kurioje pasiūloma naujaip struktūruoti meno istorijos vertes. Monografija pristato ne menininkės gyvenimo pasakojimą, o kūrybos perskaitymą per keturias temas – tempimą, spalvą, jungtis ir tiesioginį susidūrimą (vertimas susijęs su kūrybos proceso medžio darbais, bet taip pat gali būti interpretuojamas per socialinius ryšius ir kitas temas). Tai bandymas pergalvoti polinkį interpretuoti marginalizuotų žmonių kūrybą pasitelkiant biografinius faktus. Monografija sudaryta iš keturių atskirų dalių („Drag“, „Color“, „Join“ ir „Face“). Toks pasirinkimas atspindi Nevelson modulinių skulptūrų, kaip „Sky Cathedral“ (1958), idėją: kūriniai buvo sukomponuojami iš atskirų dalių, kurias buvo galima perrinkti, o vėliau tapo stabilizuoti muziejuose ir galerijose. Bryan-Wilson materialiai atkartoja šį moduliškumą, leisdama skaitytojui pradėti nuo bet kurios monografijos dalies arba ją skaityti nenuosekliai. Tokių gestų meno istorikė pasiūlė daugiau. Svarstydama Nevelson monochrominius darbus, Bryan-Wilson pamini meno istorijos kanono, pavyzdžiui, Kazimiro Malevičiaus monochrominius kūrinius, tačiau iliustracijoms pasirenka platesnę materialinę kultūrą: monochrominius „balta ant baltos“ ukraniečių liaudies siuvinėtus audinius ir „juoda ant juodos“ Marios ir Julian Martinez iš San Ildefonso Pueblo bendruomenės Naujojoje Meksikoje keramikos dubenius. Akademikės subversyvus dėmesys platesnėms kūrybos geneologijoms paremtas tiek tyrimu, tiek lengva spekuliacija apie tai, kokios estetikos Nevelson galėjo būti apsupta, kas tuomet buvo populiaru jos aplinkoje. Nevelson kilo iš Ukrainos, tik vėliau persikėlė į JAV, kur dalį laiko praleisdavo ir Santa Fė, Naujojoje Meksikoje. Grįžtant prie Applin lengvai ironiškos remarkos apie senstelėjusį (geriatrinį) 7-ojo dešimtmečio utopinį mąstymą, Bryan-Wilson akademinius eksperimentus galima matyti kaip bandymus pergalvoti senstelėjusias (geriatrines) meno istorijos rašymo idėjas: biografinių interpretacijų, linijinio progresyvaus pasakojimo ar kanono uždarumo trauką. Kaip rašė Donna Haraway: „Svarbu, kokios istorijos kuria pasaulius, kokie pasauliai kuria istorijas“.⁵ Kultūrinėje atmintyje, kaip ir meno istorijoje, sunkiau senti tiems, kurie nebuvo iki galo matomi, apmąstyti ar aprašyti.

Sociokultūrinė antropologija, ypač jos aprašomoji kryptis – etnografija, ir dalyvaujamojo stebėjimo metodas skiria ypatingą dėmesį tam, kas tam tikroje kultūroje laikoma savaime suprantama. Tai leidžia kelti klausimus apie vertę ir normas, kartais nepastebimas iš vidaus. Pasitelkus antropologinę perspektyvą, išsiplečia ir pačios kultūros samprata – ji apima modelius, ritualus ir formas, kurios apibrėžia bendruomenės gyvenimą. Ne veltui simpoziume senėjimas buvo atskleistas tiek per etnografinį, tiek per autoetnografinį queer patirčių tyrimą. Antropologė, meno istorikė ir kuratorė Rebeka Põldsam pristatė tyrimą „Įsivaizduojant queer senėjimo ateitis: studija apie LGBTQ senėjimą Estijoje, Lenkijoje ir Švedijoje“ (angl. Imagining Queer Aging Futures: a study of LGBTQ aging in Estonia, Poland and Sweden). Ji siūlė mąstyti apie senėjimą ne kaip apie užbaigtą faktą, o kaip apie nuolat kuriamą ateitį. Tyrimas analizavo, kaip LGBTQ+ asmenys, vyresni nei 50 metų, šiose trijose šalyse įsivaizduoja, kas yra pakankamai geras gyvenimas vyresniame amžiuje ir kaip tam ruošiamasi. Elegantiškas, geras, trokštamas senėjimas yra ypač susijęs su lytimi, seksualine orientacija, etniškumu, ekonomine padėtimi. Põldsam atkreipė dėmesį į pašnekovų (angl. interlocutors) nuogąstavimus dėl karo grėsmės, klimato krizės, būsto saugumo ir skurdo – veiksnių, tiesiogiai veikiančių gyvenimo stabilumą. Šie aspektai nėra vien queer bendruomenės patirtys – jie paliečia platesnes socialines grupes. Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik kas trečias vyresnis nei 65 metų asmuo yra finansiškai pažeidžiamas,⁶ patiria socialinę atskirtį, gyvenimo kokybės mažėjimą, o kartu ir sumažėjusį gebėjimą kurti energizuojančias ateities vizijas. Pridedant dar vieną tapatybinį sluoksnį – queer identitetą (ypač Lietuvoje ar Rytų Europoje), gali atsirasti daugiau individą slegiančių jėgų. Põldsam primena platesnę queer istoriją: nors praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio ŽIV/AIDS epidemija sukėlė labai daug netekčių, gedėjimo ir skausmo, ji taip pat paskatino queer žmones burtis ir kurti socialinį meną bei tapti labiau matomais viešumoje (labiausiai JAV). Rytų Europoje to neįvyko, vis dar yra daug internalizuotos ir viešos homofobijos. Būnant šioje tapatybinėje sankirtoje gali apimti nepatogumas ar gėda dėl neatitikimo socialinėms normoms. Neatsitiktinai iškyla gėdos jausmas: gėda nurodo į savęs neigimą, į pralaimėjimą Kito akivaizdoje. Gėdos paradoksas – tai, ką jaučiantysis supranta kaip netinkamumą (socialinės normos neatitikimą), tapatina ir su savimi (tai yra manyje, tai esu aš), ir taip gėda sudaro aplinkybes, kuriose besigėdijantis nebeturi kur pabėgti.⁷ Gėda sukuria vidinį Kito buvimą, o jaučiantis Kitu ir viešoje erdvėje, senti bei tuo mėgautis reikalauja ugdytis atsparumą ir ieškoti įvairių pasipriešinimo strategijų.

Tokias strategijas savo pranešime aptarė Artūras Tereškinas, pasitelkęs autoetnografiją, savo ir Samuel Delany grožinius tekstus bei queer teorijas. Tereškinas pabrėžė, kad senstantys queer vyrai ilgainiui tampa vis mažiau matomi tiek viešojoje erdvėje, tiek pačiose queer bendruomenėse. Šis matomumo mažėjimas dažnai susijęs su sumažėjusiu trokštamumu, kuris turi reikšmingos įtakos jų socialiniam ir seksualiniam gyvenimui. Vis dėlto senėjimą galima suprasti ne kaip matomumo ir patrauklumo mažėjimą, o kaip alternatyvų buvimą laike, kuris nesilaiko chrononormatyvumo,⁸ lūkesčio, kad kiekvienas seka ta pačia laiko tėkme, su tuo pačiu metu įvykstančiais esminiais gyvenimo įvykiais. Atsisakyti senti elegantiškai (socialiai priimtinai, lyg be pastangų) gali tapti produktyvia queer pralaimėjimo forma.⁹ Šis pralaimėjimas leidžia permąstyti gėdą ir susieti ją su alternatyviomis, kūrybiškesnėmis patirtimis, neapsiribojant heteroseksualumo ar branduolinės šeimos normomis kaip vienintelėmis išeitimis. Tereškinas tokį senėjimą sieja su atsisakymu pasitraukti iš viešo erotinio gyvenimo. Čia galima prisiminti viešąsias pirtis, tapusias gėjų viešo intymumo ir socialumo erdve. Pasak jo, atsisakymas išeiti iš viešo erotinio gyvenimo gali būti produktyvi strategija, padedanti išlipti iš heteroseksualaus buitiškumo, kuriame kuriasi branduolinė šeima, ar viešo respektabilumo, kuris verstų asimiliuotis. Šioje vietoje galima sugrįžti prie Tokarczuk minėtų senėjimo ir nematomumo galimybių ir kelti klausimą, kaip sensta platesnės queer bendruomenės (kitos nei G raidės LGBTQ+ akronime), koks jų santykis su atsparumu bei siekiu pasipriešinti ir tuo pačiu įsitraukti į platesnes bendruomenės.

Mėgstama sakyti, kad kūryba pergyvena kūrėją. Kultūrinis paveldas tampa priemone bendruomenės tęstinumui suvokti ir patirti, tačiau objekto ir žmogaus gyvavimo mastelių skirtumai kelia neišvengiamų iššūkių: kiek ir kaip saugoti meno bei kultūrinius objektus, virstančius muziejiniais eksponatais? Modernių medžiagų ir šiuolaikinio meno restauratorė Kim Kraczon muziejų apibūdina kaip vietą, kurioje lėtai plėtojasi katastrofos, o šis bando daryti viską, kad netektys būtų sustingdytos konservuojant, restauruojant ir stabdant objektų irimą. Vis dėlto siekis sukurti idealias sąlygas kultūrinio paveldo saugojimui reikalauja didelių resursų. Pavyzdžiui, MOMA saugyklos per metus sunaudoja vidutiniškai 328 kWh/m², kai didelė ligoninė – 313 kWh/m² (palyginimui – vidutinis JAV namų ūkis sunaudoja apie 30 kWh/m²).¹⁰ Tai provokuoja mintį, kad objektų gerovės užtikrinimas yra brangesnis nei žmonių. Dirbdama su šiuolaikinio meno kūriniais Kraczon siūlo išeitį: šių objektų autentiškumas dažnai nebėra susijęs su kūrinių originalių medžiagų išlaikymu, todėl galima permąstyti konservavimo praktiką. Tokius kūrinius kaip Dieter Roth „Portrait of the Artist as a Vogelfutterbüste“ (1968), Zoe Leonard „Strange Fruit“ (1992–1997)¹¹ ar Evos Hessės „Expanded Expansion“ (1969) sudaro organinės, greitai irti linkusios medžiagos, o jų neišvengiamas irimas tampa kūrinio dalimi. Šie pavyzdžiai primena, kad istorinis tęstinumas yra fragmentiškas, o dabarties trapumas – neišvengiamas, net jeigu muziejai bando jį sustingdyti. Kraczon kelia klausimą, ar menininkas gali turėti paskutinį žodį dėl kūrinio gyvavimo trukmės. Šis klausimas, žinoma, tarpsta ir meno rinkos šviesoje: kūrinių pirkimai neišvengiamai susiję ir su finansinės vertės prieaugiu. Menininkai, dirbantys su greitai yrančiomis medžiagomis, susiduria su spaudimu užtikrinti kūrinių ilgaamžiškumą, mat kolekcijos tikisi, kad kūriniai išsilaikys bent 10–15 metų. Šios dilemos reikalauja globalesnio meno kūrinio gyvenimo ciklo ir įsigijimo sąlygų pergalvojimo. Jeigu skaitytojui šios dilemos sukėlė smalsumą, verta peržvelgti GCC Artist Toolkit platformą,¹² kurioje siūloma, kaip dirbti tvariai, taip pat aptariami teisiniai kūrinio pardavimo aspektai, padedantys menininkui susitarti dėl galutinio sprendimo, susijusio su kūrinio gyvavimo trukme.¹³

Suproblemintą restauravimo ir konservavimo praktiką pristatė kuratorė Eglė Ambrasaitė, remdamasi Žeimių dvaro „Aikas Žado“ laboratorijos veikla – čia teorinės mintys taikomos praktikoje. Jei ką tik muziejus buvo aptartas kaip katastrofų ir netekčių stingdymo vieta, galima žengti kitą žingsnį ir pamatyti, ką galėtų reikšti priimti kultūrinio paveldo netektis ir pamėginti gyventi jų apsuptyje. Pasak jos, Žeimių dvaro atnaujinimas primena skylių ir įtrūkių žaidimą: restauravimas grindžiamas besitęsiančiu procesu, o ne galutiniu rezultatu. Pavyzdžiui, dvare norima dirbti su mikroorganizmais, kurie, reaguodami su pastato medžiagomis, galėtų prisidėti prie pastato restauravimo augindami užpildus minėtoms skylėms ir įtrūkiams. Šis požiūris siūlo nestabilumo priėmimą, kuris glaudžiai siejasi su lūženų materialumo (angl. crip materiality) idėja, paremta neįgalumo studijomis ir eibleizmo kritika. Čia meno kūrinys ar kultūrinis paveldas vertinamas ne tik per kūrėjo biografiją, tematiką ar stilių, bet pirmiausia – per medžiagiškumą ir jo vertės formavimo būdus. Eibleizmo, tik tam tikrų kūnų ir įkūnijimų įgalinimas per infrastruktūras, rūpesčio kiekį, mintis, žodžius, veiksmus, ir medžiagiškumo persidengimas gali tapti įrankiu mąstyti apie medžiagų neįgalumą – jų nepaklusnumą, irimo procesus, kurie padeda išplėsti autentiškumo apibrėžimus.¹⁴ Čia galima prisiminti restauravime naudojamą sąvoką „inherent vice“ (liet. įgimta yda), nusakančią kai kurių objektų neintencionalią savidestrukciją dėl pasirinktų medžiagų blogos kokybės, konstrukcijos, skirtingų medžiagų nesuderinamumo. Tokią ydą turintys objektai, kurių irimo sustabdyti neįmanoma, dažnai nugula į institucijų sandėlius, t. y. tampa mažiau vertingi. Būtent tokie objektai šiame dvare priimami kaip turintys ekspozicinę vertę. Taip eibleistinė nekintamumo preferencija apverčiama ir plečiama mąstant apie paveldosaugos vertės kriterijus. Pranešime šie metodai buvo priešpriešinti kitų Lietuvos dvarų restauravimo praktikoms, kai daugiausia dėmesio skiriama fasadų ištobulinimui naujomis, pastatui nebūdingomis medžiagomis, kurios ilgainiui negrįžtamai pakeičia jo pirminį pavidalą. Ši prieiga išryškina pagrindinį iššūkį, kaip suderinti žmogišką ir medžiaginį mastelius, žmogaus ir gamtos istorijas. Klausimas tampa itin svarbus klimato kaitos ir gamtos degradacijos kontekste, kai žmogaus veikla aplinką sendina, daro jai poveikį, prilygstantį prieš 65 milijonus metų vykusiam dinozaurų išnykimui.

Simpoziumo pabaigoje prie pranešėjų į apskrito stalo diskusiją prisijungė menininkai bei kuratoriai Neringa Černiauskaitė ir Edvinas Grinkevičius, pakviesti sureaguoti į simpoziume iškeltas mintis. Įvyko įdomi anekdotinė situacija: abu paminėjo, kad pirminė reakcija į pakvietimą buvo kažkas panašaus į „ar aš jau senstantis menininkas?!“ Diskusijoje ir Jo Applin tarstelėjo, kad tyrinėdama šią temą sulaukia klausimų apie savo santykį su senėjimu – galbūt jau artėja prie karjeros pabaigos? Tai primena, kad senėjimo temos neįmanoma atsieti nuo to, kas apie ją mąsto ir kokiame kontekste mąstymas vyksta. Senėjimas gali pasitarnauti mąstyti su: nepatogumas (tartum proto-gėda) ir pati gėda be savo sunkių pančių parodo ir vaizduotės galią. Gėda, kylanti iš neatitikimo normoms, taip pat parodo vaizduotės galimybes (buvome vienaip, o galėjome ar turėjome būti kitaip). Pasitelkiant šią vaizduotę galima toliau ieškoti būdų, kaip suderinti skirtingus mastelius bei perspektyvas (istorijų rašymo, socialinių patirčių, žmogiškojo žvilgsnio į medžiagas) ir toliau dėti itin reikalingus tarpdisciplininius kalbėjimosi žingsnius.

1. Jackson, M. D. (2009). Where thought belongs: An anthropological critique of the project of philosophy. Anthropological Theory, 9(3), 235–251. https://doi.org/10.1177/1463499609346984

2. Hall, S. (2019) Essential Essays, Volume 2: Identity and Diaspora. Durham, NC: Duke University Press.

3. Han, B.-C. (2017). The agony of eros. MIT Press.

4. Tokarczuk, O. (2007 [2020]). Bėgūnai. p. 289–290. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

5. Haraway, D. (2017). Staying with the trouble. Making Kin in the Chthulucene. (p. 12). Duke University Press. Vertimas: teksto autorė.

6. https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=cd5030e8-bd84-4826-bf16-b40788a8a458#/

7. Ahmed, S. (2014). Shame Before Others. In The Cultural Politics of Emotion (pp. 101–121). Edinburgh University Press.

8. Freeman, E. (2010). Time Binds: Queer Temporalities, Queer Histories. Duke University Press.

9. Halberstam, J. (2011). The Queer Art of Failure. Duke University Press.

10. Domínguez Rubio, F. (2021). Still life: Ecologies of the Modern Imagination at the Art Museum. pp. 164-165. The University of Chicago Press.

11 Apie šio kūrinio koservavimo, restauravimo ir ilgaamžiškumo peripetijas rekomenduoju paskaityti: https://contemporary.burlington.org.uk/journal/journal/intent-in-the-making-the-life-of-zoe-leonards-strange-fruit

12. https://artist-toolkit.galleryclimatecoalition.org/

13. https://sustainablecurating.ca/toolkits/acquisitions-riders/

14. Cooley, J. A. (2022). Introducing crip materiality: Mad objects and soft screw. In The Routledge Companion to Art and Disability (1st ed.). Routledge.