.
2019    04    15

Vystant „geros formos“ demokratiją . „Ką darai, daryk gerai“. VDA doktorantų projektas ir paroda ekspozicijų salėje „Titanikas“

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Paprastai nėra reikalo tikėtis, jog kas metus organizuojama VDA meno doktorantų paroda bus daugiau negu individualių, tarpusavyje mažai ką bendro turinčių meninių tyrimų išklotinė, darbalaukis ar mnemozinės ledkalnis, kur tenkinsiesi matydamas pačią viršūnėlę (nes paties ledkalnio kūno dažniausiai dar nėra). Tokios privalomos „ataskaitinės“ parodos nėra lengvas uždavinys kuratoriui, kuriam tenka ieškoti daugiau mažiau prasmingos ašies, ant kurios suverti skirtingi projektai vienas kitam daugiau padėtų, negu trukdytų, o visų svarbiausia – atėjusiam leistų uždėti pirštą ant naujos kartos idėjų pulso.

Tačiau šių metų doktorantų paroda nesiūlė nešališkos projektų išklotinės. Suteikta pasirinkimo teisė – dalyvauti ar ne – visada švelnina šiaip jau atgrasų suneštinių parodų charakterį ir kursto susidomėjimą parodos konceptu, kuris, bent jau man, sukėlė daugiau minčių negu patys kūriniai. Ir tai visai natūralu, kai išeities tašku pasirenkama meninio aktyvizmo (stokos? galimybės? naudos?) problema, išplaukianti tiesiai iš me too skandalais pagarsėjusių VDA koridorių.

VDA vizitavęs dėstytojas, rašytojas, kuratorius Marquard Smith ir prie jo prisijungęs Jurij Dobriakov esmine ašimi pasirinko „teisybės siekio“ mitologiją ir įvairias jo inversijas bei subversijas. Projekto pavadinimas „Ką darai, daryk gerai“ – tai Spike‘o Lee filmo „Elkis teisingai“ („Do the right thing“, 1989 m.) vertinys, sąmoningai rodantis dilemą, ką reiškia daryti gerai ar elgtis teisingai. Kuratoriai vardina ir daugiau aktualių klausimų: kaip menininkai, dizaineriai, istorikai, edukatoriai gali konstruoti kritinį santykį su galia? Kur ta galia yra? Kaip ji užtikrinama, sutelkiama ir panaudojama? Jei galia įtvirtinta ir įkūnyta sistemose – finansų, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, valdžios ir teisėsaugos – kaip tokias sistemas atpažinti, jose kritiškai dalyvauti ir galbūt netgi transformuoti? Man šitie klausimai įdomūs. Atpažįstu juos įvairiose diskusijose, teoriniuose tekstuose, pačios ir ne pačios rašomų paraiškų formuluotėse… Ir vis tik su jais visada būna daug problemų.

Keletą problemų pabandyta apčiuopti parodos kontekste sušauktoje viešoje diskusijoje „Ar reikia išdaužti langą?“ Joje nuskambėjo retorinis klausimas, kas, jei ne menininkas (jaunas menininkas!) gali drįsti išdaužti langą? Kultūringoje ir disciplinuotoje žmonių bendruomenėje, kurioje visuomet dominuoja represuojanti populiarioji opinija, tik kūrėjas gali išlikti jai nepavaldus ir išlaisvinęs afektą, pasipriešinti sistemai įtūžiu, nevaldomu kvatojimu, nedisciplinuota išvaizda ar elgesiu. Šitaip jis smūgiuoja į tą visuomenei jautrų tašką, kurį visi žino esant, bet nedrįsta kalbėti garsiai. Išdaužia langą, pro kurį vėliau visi ima ir sulenda.

Esu ir aš išdaužusi langą, pro kurį vėliau visi sulindo, – visiškai tiesiogine prasme. Nors toji mano ankstyvos jaunystės patirtis labiau chuliganiška, nei aktyvistinė, šį tą suvokiau apie gyvenimo dėsningumus. Išlaisvinti savyje vidinį maištininką trukdo baimė ir racionalus mąstymas. Vedlį vejasi atsakomybė ir pasekmės, kurias reikia būti pasiruošus prisiimti. Už tavo nugaros stovinti bendraminčių gauja tėra daugybės skirtingų interesų suma, tavo nesėkmės atveju perbėgsianti kito lyderio užnugarin. Per šį smulkaus chuliganizmo aktą įgyta patirtis pasitarnauja, susidūrus su rimtesniais iššūkiais, nes taisyklių peržengimo mechanizmas jau užvestas.

Nors chuliganizmas, aktyvizmas ir meno aktyvizmas priklauso skirtingiems diskursams, žiūrint struktūriškai, jų dėsniai ir pamokos labai panašios. Ir viena, ir kita remiasi „maištininko mitologija“. Ir vis tik negalima tapatinti Stanislovo Tomo atlikto generolo Vėtros memorialinės lentos sudaužymo akto su Piotro Pavlenskio sėklidžių prisikalimu Maskvos Raudonojoje aikštėje. Esama kažkokio svarbaus elemento, susijusio su įsisąmoninta menininko tapatybe, strategija ir vertybine pozicija. Tačiau cirkuliacijos tarp skirtingų aktyvistinių raiškų, hibridinės konsteliacijos man vis tiek atrodo labiau atitinkančios meninio maišto prigimtį, negu teisingas skirstymas teritorijomis ir kategorijomis.

Užkabinus tokią temą, kyla didelė pagunda patyrinėti, kiek ir kokio meninio ir ne meninio aktyvizmo buvo Lietuvoje per paskutinius trisdešimt metų bei kokius postūmius tai lėmė. Žinoma, tai reikalautų ne mažo tyrimo. Pamenu, dar 2006 m. istorikas Virginijus Savukynas, retrospektyviai analizuodamas Rolando Pakso naudojimosi maištininko mitologijos politikoje strategijas, pateikė įdomios statistikos. Pagal sociologinius tyrimus, stiprios rankos Lietuvoje tuomet ilgėjosi net 56 proc., tai daugiau negu Lukašenkos Baltarusijoje, kur rodiklis siekė 40 proc. Tai pasako daug apie demokratinio gyvenimo instiktų nebuvimą. Šaukimasis maištininko ir lūkestis, jog tas pavirs išgelbėtoju, netikrų pranašų iškilimas, visa tai lydintis visuotinis nusivylimas ir staigus metimasis prie naujo pranašo – tai bendras pereinamąjį laiką pokomunistinėse šalyse atspindintis bruožas. Natūralus, nes staigias permainas visuomet lydi didelė baimė dėl rytojaus.

Sąmoningai orientuotos pilietinės visuomenės ir pilietinio aktyvizmo daigai turėjo prasimušti pro sudėtingą multitrauminį skydą, kuris staiga nusileido po Geležinės uždangos griuvimo ir Dainuojančios revoliucijos paskutinių akordų. Galima būtų sakyti, kad tikras, sąmoningas, į dialogą orientuotas aktyvizmas yra “geros formos” kultūros ir visuomenės rodiklis. Visai kaip sporte, dėl “geros formos” reikia dirbti daug ir kasdien. Manau, kad tai, kas buvo pasiekta per trisdešimt nepriklausomybės metų – visai neblogai. Tą rodo kad ir Reformatų skvero rekonstrukcijos istorija, įtraukusi didelę dalį miestiečių ir leidusi pasitikrinti, kokioje stadijoje yra tiek visuomenė, tiek miesto valdžia. Akivaizdu, jog “stipri ranka” tampa atgrasi, taigi sulig kiekviena karta demokratijos instiktai vystosi.

Teigiama, kad didžiųjų revoliucijų laikas jau nugarmėjo. Tai, su kuo turime išmokti gyventi ir kautis – dabar dažniausiai nėra iki galo akivaizdu, blogis greitai keičia pavidalus, mėto pėdas, palengva pratindamas būti pasyviais it verdamos varlės. Zigmuntas Baumanas ir Leonidas Donskis vadino tai „takiuoju blogiu“, įsigėrusiu į kasdienybės struktūrų audinį, socialinius santykius, vertybines sistemas, netgi vaizduotę ir dėl to tapusiu sunkiai identifikuojamu. Prieš tokį sukilti daug sunkiau negu prieš aiškiai regimą demoną. Todėl kasdienybės revoliucija nešturmuoja, nestato barikadų ir nesvaido Molotovo kokteilių. Jos jėga kartais slypi atsiribojime, vidinėje rezistencijoje, ribų kvestionavime, demaskavime, sukeistinime, solidarume, savivaldumo kultivavime, subkultūrizacijoje, kultūrinių, tautinių, religinių, lyties tapatumų įvairovės pripažinime ir skatinime ir kitų postmodernių, poststruktūralistinių metodų taikyme.

Sąjūdis ir Dainuojanti revoliucija vyko kaip kasdienybės revoliucijos radikaliai suišorinta apraiška, liudijanti apie jau iki tol veikusios vidinės rezistencijos, kasdienybės revoliucijos intensyvumą. Dabar jau atlikta nemažai tyrimų, kurie liudija, kokią svarią ardomąją galią sistemai turėjo nekaltų menininkų, etnografinių, paveldosaugininkų, gamtosaugininkų sambūrių egzistavimas, vystęsis sistemos tolerancijos ribose. Atviras šaukimas į mūšį ne visada duoda reikalingus rezultatus. Todėl man įdomus diskusijoje kilęs gaižus kalbėjimas apie pasipriešinimą sistemai su jos pačios dotacijomis projektams, suteikiamomis stipendijomis, patalpomis ir socialiniais bei simboliniais kreditais. Kiek protesto lieka tokiuose projektuose, kurie daromi su tos pačios galios, prieš kurią protestuojama, parama? Tai visiškai teisingas klausimas, neapleidžiantis meno lauko jau kurį laiką. Pavyzdžiui, ko verti Eglės Grėbliauskaitės atliekami galios „kirkinimo“ jai legitimiais būdais projektai „Kombinatas“, vėliau iš jo virtęs „Me too“ arba šioje parodoje pristatomas iš to paties išplaukęs projektas, įtraukiantis anonimizuotas VDA studentų išpažintis apie tai, kaip jie jaučiasi akademijoje. Tiesa, kad menas, kuris pataiko į dabar populiarias problemas, įtraukia daug žmonių, gana greitai ima krautis simbolinius dividentus. Užtenka prisiminti „Pro-testo laboratoriją“ ir jos istoriją, kuri absorbavo tai, kas tuo metu sunkėsi viešajame diskurse. Bet laikas visada išryškina, kuris lango išdaužimas – tėra trumpalaikė dėmesio atkreipimo akcija, o kuris turi prasmę kaip meninis aktas.

Eglė Grėbliauskaitė, Pasisakyk dabar, 2019

Negaliu ir nesiimsiu doktorantų darbų vertinti kaip meno kūrinių, manau, tai teisingiausia, turint galvoje daugelio jų prototipinę fazę. Apsiribosiu tik keletu esminių pastebėjimų ir pavyzdžių, rodančių “instinktų vystymąsi”. Ypač, kai būdami “elkis teisingai” ir aktyvizmo apskritai diskurse visi projektai sugula į savotišką Prokrusto lovą, kurioje jiems atliekamos atitinkamos “ištempimo” ar “pritempimo” procedūros. Ne visi atlaiko jas oriai. Tačiau bent jau keletas tikrai atrodo organiškai galimų kasdienybės revoliucijos įrankių kontekste.

Toks yra Simonos Žemaitytės video, sukurtas iš Sauliaus Čemolonsko archyvo, paveldėto po jo mirties. Videopasakojimo protagonistas – realus asmuo, devynesdešimtaisiais buvęs Kauno statybos tresto diskotekų didžėjus, savo gyvenimo būdu priešinęsis sovietinei sistemai ir pasitaikius galimybei ištrūkęs į Vakarus su padirbtais dokumentais. Būdamas vienas pirmųjų emigrantų iš Lietuvos, jai tapus nepriklausoma valstybe ir įvairiems atlikėjams (aktoriams, muzikantams, režisieriams) pradėjus ieškoti kelių į Londoną, tapo kontaktiniu asmeniu, aplink kurį sukosi šiandien kultinėmis laikomos asmenybės. Sauliaus Čemolonsko archyvas su didžiule kuriančio žmogaus gyvenimo drama – didelė atsakomybė menininkei, kuri elgiasi su medžiaga etiškai ir subtiliai, išsaugodama autentišką protagonisto pasaulį ir primindama apie kasdienybės revoliucijos permanentiškumą.

Simona Žemaitytė, Kaunas – Londonas, 2019

Išskirtina Sauliaus Leonavičiaus dešimties dienų bado akcija “Badavimas kaip pavyzdys”. Tai atminimo gestas Sąjūdžio metu Petro Cidziko surengtam bado streikui, siekiant politinių kalinių ir tremtinių išlaisvinimo. Badavimas veikia maginiame lygmenyje ir gali pralaužti sistemą bei išprovokuoti realius pokyčius. Neteko girdėti, į kokios/kokių tvarkos/ų nulaužimą orientuotas Leonavičiaus badas, o gal jis nėra orientuotas išoriškai/politiškai, bet veikia vien pasirinkta radikali forma ir priminimas apie dalumą. Kaip yra rašęs Gintautas Mažeikis, norint pasiekti bendruomenei svarbių ir reikalingų pokyčių, kiekvienas narys turi atsisakyti savo individualumo (individuum – lot. nedalus) ir tapti dalus, t.y. dalintis širdimi ir jausmais. Dalijimęsi slypi magija.

Saulius Leonavičius, Badavimas kaip pavyzdys, 10 dienų bado akcija Petro Cidziko atminimui, 2019

Prokrusto lovoje gana patogiai jaučiasi projektai, susiję su viešosiomis erdvėmis paskutinėje kapitalizmo stadijoje ir neoliberalistinėje ideologijoje. Pavyzdžiui, Vitalij Červiakovo “Walking is still honest”, kuris atsirado iš praėjusį rudenį įgyvendintos keturių ėjimų serijos “Minti daugiasluoksniškumą”. Įgyvendinome ėjimus kartu, todėl nesu pats nešališkiausias asmuo kalbėti apie šią instaliaciją. Tačiau žinant menininko daug metų vystomą ėjimo kaip patirties ir mąstymo būdo strategiją, jautrumą besikeičiančiam miesto paribių ir urbanistinių erdvių kaitai, ideologijų įspaudams, matau šį darbą kaip prieš tai buvusių idėjinę tąsą, įgalinančią mąstyti ir patirti kojomis.

Vitalij Červiakov, Walking Is Still Honest, 2018–2019

Problematiką tęsia Aistės Kisarauskaitės “1 aras”. Daržus kaip meninę praktiką nagrinėjanti menininkė jau ne pirmą kartą atkreipia dėmesį į miesto gamtos temą. Pavyzdžiui, apleistų, niekieno sodų, tebeaugančių ir vedančių vaisius tarp daugiabučių, stebėjimas ir fiksavimas, virtęs fotografijų ciklu. Mąstydama apie mažiausio žemės matavimo vieneto – aro – reikšmę šiandieninės urbanistinės plėtros, kovų dėl statybinio ploto ir žalių lopinėlių mažėjimą, Kisarauskaitė sukūrė instaliaciją iš į rulonus susuktų vieno aro ilgį atitinkančių akvarelių liejinių. Natūralus pigmentas, primenantis tirpstantį purviną sniegą, metonimiškai kalba ir apie žemės ilgesį, ir pragmatiškus sandorius. Lygiai kaip ir Vitalij Červiakov ėjimuose, taip ir šiame darbe, egzistuoja ta pati žiauri tiesa – miestų planuotojai mąsto anonimizuotais arais, taisyklingai vedžiojamais braižybiniame popieriuje.

Aistė Kisarauskaitė, 1 aras, 201

Aktyvistinio meno apraiškų apskritai Lietuvoje yra nedaug, tačiau toje mažumoje tikrai nuosekliai dirba grupė „Cooltūristės“, kurios pagrindinė idėjinė vadė yra meno kritikė ir kuratorė Laima Kreivytė, šiuo metu studijuojanti doktorantūrą. Neabejoju, kad dalyvaudama tokiame projekte, ji nardė kaip žuvėdra, tik, deja, neturėjau galimybės sudalyvauti jos atliktoje „Institucijos anatomijos“ interakcijoje, kurioje įtraukusioje ir katedrų, ir valgyklos darbuotojas. Skverbimasis į rutininius VDA kasdienybės elementus, jų inversijos ir karnavališkumas, mano galva, gerai pravėdina koridorius ir galvas, nesivaikant pigaus kultūrinio populizmo.

Laima Kreivytė, Institucijos anatomija, 2019

Ir pabaigai – kas iš to? Dauguma studentų toliau vystys savo projektus sava linkme. Tai tebuvo trumpas stabtelėjimas savistabos punkte, pasitikrinant demokratijos instinktų nervų galūnėles. Kažkodėl tikiu, kad menininkams jie visuomet vystėsi neblogai net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Užtenka prisiminti sovietmetį, kai tėvai tupdydavo vaikus į „čiurlionkę“, tikėdamiesi, jog atžalos bus toliau nuo ideologinių nesąmonių ir išmoks kritinio, nesisteminio mąstymo. Galbūt VDA šiandien irgi tam palanki, tačiau dėl to – ir neturėtų tikėtis būti studentų glostoma. Juk juvenilinis (jauno žmogaus) identitetas formuojasi tėvų-vaikų konfliktinėje dramoje. Tiek valstybė, tiek akademija (Alma Mater), įkūnydama „motinos“ figūrą, pasmerkta pasikartojančioms archetipinėms kovoms, vedamoms jaunų metafizinių maištautojų, sukančių naują ciklą. Ir taip turi būti. Būtų gerai daugiau, drąsesnių, bent jau kas dešimtmetį ir su daugiau dūmų.

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela

Išsamų fotoreportažą iš parodos galite peržiūrėti čia.