Šiandienos valdovai. Žygimanto Augustino paroda „In.550“ galerijoje „Akademija“

2017 m. balandžio 17 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Deima Žuklytė-Gasperaitienė
DSC_6889

Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, mėgęs kurti įvairius terminus, dar 2005-aisiais tapytojo Žygimanto Augustino kūrybą priskyrė postmodernistiniam „citatiniam realizmui“. Matyt, nuo to laiko menininko darbuose esminių lūžių neįvyko. Vis dar realizmas, vis dar citatinis. Ir vis dar intriguojantis! Nes su realybe Augustino realizmas labiau siejasi kaip tolimi giminaičiai nei dvyniai. Tikroviškų pavidalų pagalba kuriamos paralelinės realybės.

Naujausioje parodoje „In.550“ (03 20 – 04 01 veikė galerijoje „Akademija“) Augustinas, kaip ir anksčiau, realistiniu stiliumi cituoja savo atvaizdą, jį perkūnydamas į istorinius asmenis. Šį kartą jie – karališkieji valdovai, o pats Augustinas save irgi įtraukia į Jogailaičių dinastijos gretas – eksponuoja savo autoportretą su rankoje laikomu valdžios rutuliu. Visą gyvenimą lydimas sąsajų su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu, šį kartą tapytojas nusprendė jei jau taip, tai padovanoti savo tariamam tėvui – Žygimantui Senajam – 550-ųjų gimimo metinių proga dovaną. Dovana, žinoma, verta karališkojo asmens – tai utopinis ir grandiozinis Valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas.

Šis projektas buvo ryškiausias parodos akcentas. Jį sudarė keli rekonstrukcijos variantų eskizai, komisijos projektų vertinimo protokolas, išrinktojo projekto brėžiniai (architektas Vaidas Grinčelaitis) ir „vizualas“ – ant drobės nutapytas paveikslas. Kita parodos dalis pristatė projekto kontekstą – hipotetinius valdovų portretus: grupinį Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos portretą, sukurtą Augustino doktorantūros studijų metu išplėtotu antropometrijos metodu, ir individualų grafinį Žygimanto Augusto atvaizdą bei juos lydinčią medžiagą.

Nors parodoje rodomi skirtingų dailės šakų darbai (tapyba, grafika, architektūra, fotografijos), kurie nesukuria darnios vizualinės visumos, visgi kiekvienas rodomas eksponatas yra reikšmingas, o kurio nors iš jų atsisakymas būtų nemažas praradimas. Kad ir tie marškinėliai su Žygimanto Senojo herbu, kuriuos Augustinas rado lenkiškoje riedlentininkams skirtoje internetinėje parduotuvėje. Nežinau, kaip tokius marškinėlius vertina lenkų paaugliai, tačiau parodos kontekste jie tampa populiariosios kultūros ir istorijos sankirtos tašku.

Dar viena popkultūros ir istorijos susikirtimo ašis – lengvai ironiška, šiandieniniam žiūrovui suprantama forma perteikiamas istorinis paveldas. Tai daroma saikingai ir kultūringai laužant istorinių portretų taisykles. Paveikslo kompozicija, portretuojamųjų laikysena, veido mimika, liudijanti kilmingųjų orumą ir ramybę leidžia mums kūrinį priskirti grupinio portreto žanrui. Tačiau valdovai vaizduojami pusnuogiai, papildyti šiandienos atributais, todėl šis neatitikimas itin trikdo. Kartu jis ir pateikia komentarą, kokią funkciją klasikiniuose valdovų portretuose atliko regalijos, prašmatnūs drabužiai ir papuošalai. Augustinas juos prilygina tatuiruotėms ir storoms auksinėms grandinėms. Šių ženklų perskaitymas šiandienos žmogui nekelia jokių sunkumų, vos užmetus akį į portretą tampa aišku, kad Žygimantas Senasis – pinigais aptekęs kilmingas bičas. Na, galbūt ir šioks toks savo valdomų valstybių patriotas, jei jau išsitatuiravavo Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbus. Taigi Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos tatuiruotės ženklina jų kilmę, giminės istoriją, sąsajas su valdoma valstybe. O Žygimantas Augustas, įamžintas greta kabančiame portrete, kaip tikras maištininkas laužo tradicijas ir savo tatuiruotėmis dedikuoja amžiną meilę Barborai. Man asmeniškai šiuose populiariosios kultūros įspauduose smagiausias momentas – gyvybės įpūtimas istorinėms asmenybėms. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kad jų veidai – Augustino citatos iš greta kabančių specialiai grupiniam portretui sukurtų fotografijų – juk sūnus turi būti panašus į savo hipotetinį tėvą. Svarbu tai, kad tokiu būdu pavyksta emociškai priartėti prie anais laikais gyvenusių žmonių. Juk norėjusiems įsiamžinti portretuose asmenims buvo nesvetima šiokia tokia žmogiška tuštybė, noras pasipuikuoti, skatinęs į paveikslą būtinai sutalpinti visus savo ordinus, kilmės ir profesijos ženklus.

Taigi ne atsitiktinai Žygimanto August(in)o dovana savo tėvui – save gerbiančiam valdovui tinkami rūmai, į kuriuos pašėlti karališkuose vakarėliuose būtų ne gėda pasikviesti monarchus iš visos Europos. Projekto „vizualizacijoje“ būsimas linksmybes simbolizuoja iš naujojo priestato visomis kryptimis blyksinčios šviesos. Vargšui kunigaikščiui Gediminui telieka pavydėti Naujųjų laikų valdovui ir per petį dairytis į stiklinėje konstrukcijoje vykstantį veiksmą. Gan saldžia pop maniera nutapytą paveikslą užbaigia antikvariniai rėmai – nors imk ir kabink kokio nors ministro kabinete.

Valdovų rūmai, žinoma, šiuo atveju yra šis tas daugiau nei tik prieštaringas nuomones iššaukęs kultūros paveldo objektas. Nors rūmų atstatymo diskusijos jau praėjo, bet jie tapo valstybės požiūrio į kultūrą simboliu, puikiai atspindinčiu, kokios jos reikia politikams. Orientuotos į praeitį, o ne ateitį, teigiančios vienareikšmę tiesą, o ne keliančios diskusijas. Ir žinoma, tokios, kuri galėtų reprezentuoti mūsų valstybę, nors tuo daugiausiai naudojamasi rengiant naujai išrinkto seimo spaudos konferencijas.

Augustinas, kurdamas paralelines realybes, iš tiesų tiksliai apibūdina mūsiškę tikrovę. Kartais ant paties keisčiausio projekto reikiamam asmeniui tereikia pasirašyti „Taip, statyti!“, ir vizijos nužengia iš vizualizacijų, kartu su savimi atsitempdamos nerealumo šleifą. Kai vietoj kuklių laiptų gali išdygti akį ir dangų rėžianti madingo architekto konstrukcija, valdovų rūmų rekonstrukcijos projektas nebeatrodo toks utopinis. Tad gal vertėtų apsvarstyti jo realizavimo kur nors Konstitucijos prospekte galimybę – gigantomanijos apimtiems miesto valdovams turėtų patikti.

Išsamų fotoreportažą iš Žygimanto Augustino parodos galerijoje Akademija galite peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Deima Žuklytė-Gasperaitienė yra dailėtyrininkė, jaunosios kritikos forumo ,,M-puslapiai“ redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *