Svajonių džinai ant parodų rūmų grindinio

2016 m. sausio 6 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
_18

„Ne apie žodžius” regisi kaip tam tikras vizualus/vizualinis manifestas. Vaizdai, formos, idėjos, ryšiai – viskas, kas aplink „Ne apie žodžius”, tarsi šaukia/byloja apie tam tikrą panašiai mąstančiųjų, nuo žodžių, o tiksliau nuo tekstinių bei analitinių paaiškinimų, analizių etc. pavargusiųjų sambūrį.

„Ne apie žodžius” taip labai norėjo pabrėžti, kad iš tiesų ne apie žodžius, jog net pavadinimas yra toks, koks yra. Ir spaudos pranešime taip pat pabrėžiama, kad ši paroda – „apie tai, kas nenusakoma ir neišsakoma. Nekalbines idėjas ir alternatyvius pažinimo būdus skirtingi menininkai bei mąstytojai tyrinėjo ir bandė ne kartą. Ir nors šiuolaikinio meno realybei apibrėžti dažnai pasitelkiame būtent kalbą, išlieka ir kitokio susitikimo su kūriniais galimybė.” Ir iš tiesų labai keista apie šią parodą rašyti, norisi ją tiesiog patirti. Ne todėl, kad trūktų žodžių, o dėl to jog vaidenasi, kad bet koks tekstas tarsi prieštarauja jos logikai, jos pasiūlytam žaidimui su vaizdais, erdve ir (galbūt) modernizmu. Bet kokia racionali analizė, bent šiek tiek racionalesnės eigos sakinys nėra organiška parodą pratęsianti reakcija.

***

Per parodos atidarymą vos įžengus į parodą mintyse šmėstelėjo – parodų rūmai. Ir atsirado šie žodžiai čia ne kaip daiktavardis, o kaip būdvardis. Kurį laiką vaikščiojau ir klausiausi – „bet tai kaip viskas parodų rūmai”, „geras, koks šitas parodų rūmai” ir t.t. Iš pradžių pamaniau, kad gal paveikė nugrandytas Šiuolaikinio meno centro sales užklojęs betonas ir Laurent Dupont apnuogintos tarsi persišku kilimu paverstos šlykščiai gražios autentiškos sovietinės estetikos akmens mozaikos grindys su įvairiaspalvėm vazelėm. Galbūt panašiom į butelį iš kurio tuoj tuoj teleportuosis mano/tavo „svajonių” džinė(as). Bet ne. „Svajonių” džinai ant parodų rūmų grindinio – tai yra šio teksto pavadinimas.

Regis, kad parodos architektūra konstruojama labai panašiai kaip kad buvo konstruojamos parodų rūmų parodos iki šiems tampant Šiuolaikinio meno centru. Kūriniai sudėlioti toje pačioje erdvėje kaip šachmatų arba kokio nors kito stalo žaidimo figūrėlės. O žaidimas jau įpusėjęs, tad ir figūrėlės nuėję savais keliais, besikaunančios arba ramiai bei paslaptingai stebinčios veiksmą iš šalies.

***

Dar viena nuojauta lydėjusi vaikštinėjant po parodą yra susijusi su postapokalipsės diskursu ar/ir įvaizdžiu. Įvaizdis čia greičiausiai yra tinkamesnis žodis. Jis pirmą kartą aplankė žiūrint Kipro Dubausko videofilmą ir jį lydinčius objektus. Apokaliptiniais miestovaizdžiais klajojantis senovės graikų gyvulininkystės dievas Hermis su Nike sportiniais bateliais, pasiramsčiuodamas gipsine/kreidine lazda. Tarsi poterius skaito, o vėliau ir užbraukia grafičius (žodžius). Čia atsimenu jau kiek pabodusią ir pervartotą Jaques’o Derrida tezę – „nėra nieko anapus kalbos”. Ir Dubausko, ir visos parodos idėjos tarsi labai aiškiai jai (tezei) nepritaria, nes parodoje kalbama apie tai, kas yra arba galėtų būti anapus žodžių. Žinoma, galimos spekuliacijos apie tai, kad kalba yra nebūtinai apie žodžius, bet šiame tekste giliau į jas nesileisime.

***

Kipro Dubausko, Daniel Dewar ir Gregory Griquel Nike sportiniai bateliai, Socialiniuose tinkluose labai mylimo ir populiaraus Korgi veislės šunelio atvaizdas audinyje, Hannah Heilmann facebook’o kostiumas arba tiksliau – Veido kostiumas, Valerie Mannaerts Orlando kečupo ir sausainių fotografija, palmės ir – visa tai (ir dar daugiau) tam tikri mados/stiliaus objektai vienokiu ar kitokiu būdu tapę ypač populiariais, atpažįstamais ir tai ne šiaip neva nereikšminga stiliaus dalis, tai kažkas daugiau, kaip kad neva atsainiai geriama Coca Cola iš ne stiklinio (nes tai per daug klasiška), o iš plastmasinio buteliuko arba visur ir visada dėvimi Nike, juk juos avėdamas nesuklysi, bet trūksta žodžių, o gal jų, sekant parodos logika, ir iš viso nereikia, tad paliksiu šią jauseną kamieninės ląstelės stadijoje.

Tam tikri „lievumo” estetikos ir egzotikos, šiaip įvairiausių šiuolaikinio meno aktualybių ir tendencijų blyksniai parodos kontekste man vis iškelia vieną kadrą iš irgi „lievo” ir ypač sentimentalaus animatoriaus ir režisieriaus Hayo Miyazaki animacinio filmo, kuriame burtininkas, bijojęs kitų burtininkų ir saugojęsis nuo jų amuletais, grįžta iš rūsio ir virtęs monstru savo kambarį paverčia sapno urvu, kuriame žemė maišosi su amuletais, o amuletai įstrigę purve blyksi bylodami savo magiškumą. Tai visiškai asmeninis ir „lievas” minties nuokrypis, bet kažkodėl galvodama apie šią parodą tą urvą vis atsimenu. Atsimenu ne tik todėl, kad Mai Hofstad Gunnes kūrinyje/kūriniuose žiūrovas irgi tarsi leidžiasi į sapnišką urvą, o Anders Holen sintetika, guma, spalvos ir instaliacijos pavadinimas [1] – visa paroda turi kažko labai sapniškai speleologiško (ir modernistiško).  Iš dalies panašią atmosferą kažkada labai seniai patyriau naršydama interneto/internetinių rašytojų www.rašyk.lt ir užtikusi autoriaus Rudalevičiaus Vitoldo Ričardo tekstą „Atsargiai – speleologai”. Arba, greičiau ir pats autorius su savo ypatinga profilio nuotrauka bei vardu neblogai derėtų šioje parodoje.

***

Taigi, pabaigai, siūlyčiau apsiauti Nike sportinius batelius, pasitikrinti facebook’ą (šiaip sau, tai nieko bendra su paroda ir šiuo tekstu neturi), pažiūrėti šį klipuką (nuoroda į https://www.youtube.com/watch?v=P9L4NVc4HJo) Youtubėj ir galbūt paskaityti jau minėto Rudalevičiaus Vitoldo Ričardo tekstus puslapyje rašyk.lt ir aplankyti parodą, nes šiandien paskutinė jos diena.


[1]   Pavadinimas – Pagalba artėjant kebliai situacijai, ir nesutrumpintas jėgos ratas.

_1 _2 _3 _4 _5 _6 _7 _8 _9 _10 _11 _12 _13 _14 _15 _16 _17 _18 _19 _20 _21 _22 _23 _24

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *