Rašytoja Maria Fusco apie Prometėją, Henry Thoreau ir rašymo meną

Sausio 15 dieną Šiuolaikinio meno centro skaitykloje vyko susitikimas su Londone gyvenančia rašytoja, redaktore, Goldsmiths universiteto dėstytoja Maria Fusco.  Tai buvo tęstinės 2009 metais kartu su artnews.lt ir Nacionaline dailės galerija organizuotos renginių serijos „Three Uses of the Knife“ dalis.  Vilniuje Maria Fusco perskaitė trijų dalių paskaitą apie šių dienų rašymą ir jo vietą. Paskaitos metu ji taip pat pristatė ir savo pačios kūrybą bei savo įkurtą bei redaguojamą žurnalą „The Happy Hypocrite“, skirtą eksperimentinio rašymo menui. Po šios paskaitos, atgal į Londoną sugįžusi M. Fusco sutiko atsakyti į klausimus apie eksperimentinį rašymą,  meno kūrimo ir rašymo skirtumus (ar jų nebūvimą) bei jos asmeninius žurnalo redagavimo metodus.

Po jūsų paskaitos „Three uses of the knife“ susitikime Šiuolaikinio meno centre, daugelis lankytojų dar kelias valandas diskutavo apie šios paskaitos temą – rašymo meną (angl. art writing). Pasirodė keletas apžvalgų spaudoje. Tačiau panašu, jog nei vienas klausytojas galutinai taip ir nesuprato, kas yra „rašymo menas“. Tikriausiai tam ir įsteigta speciali programa Goldsmiths universitete, leidžianti studentams ieškoti ir rasti savo „rašymo meno“ apibrėžimą. Vis dėlto, jūsų kalba buvo ne tik apie rašymo meną, tačiau ir apie rašymą apie meno kūrinius, ir ši dalis tikriausiai buvo įdomiausia ir aktualiausia tarp publikos sėdintiems meno kritikams/ėms. Kalbėdama apie meno kūrinio nagrinėjimo procesą, jūs panaudojote du terminus – dedukcija ir indukcija (detektyvo Kolumbo ir Šerloko Holmso metodai). Kurį metodą pati mieliau renkatės rašydama parodų recenzijas žurnalams (tarkim „Frieze“ )?

Džiaugiuosi girdėdama, kad mano kalba (ar, tiksliau, trys kalbos, kadangi pristatymas susidėjo iš trijų dalių) išprovokavo tolimesnius pokalbius. Apibrėžimai kritiniame mąstyme bei kritinėje veikloje ne itin naudingi, taigi intelektualiai naudinga tampa erdvė, stokojanti „visiško“ suvokimo. Knygų festivalyje Hay On Wye mieste, amerikiečių rašytojas Don DeLillo pareiškė: „Visos abejonės kyla iš praeities patirčių. Tačiau praeitis išnyksta. Mes žinodavome praeitį, tačiau ne ateitį. Tai keičiasi.“ Priskirčiau tai naujiems senų praktikų pavadinimams (tokiems kaip „rašymo menas“).

Atsakant į tavo klausimą „Kolumbas vs. Šerlokas Holmsas“, manyčiau, jog taikau abu metodus. Puikiai suvokdama recenzijos funkcionalumą, kurį aš labai gerbiu, kartu stengiuosi pasinaudoti galimybe apžvalgos rašymą paversti meno kūrinį reflektuojančiu procesu. Savo rašyme aš siekiu ieškoti pozityvios kasdienybės redukcijos, taip mėginimas atspindėti patirtį susidūrus su meno kūriniu (nesvarbu, kokia ji tuo metu man atrodė), man visuomet tampa puikiai praleistu laiku. Galbūt aš rašau atbulomis tuo pat metu žvelgdama pirmyn. Ar turėtų būti atvirkščiai?

Pristatymo metu ekrane demonstravote kadrą, paimtą iš klasikinio „Frankenšteino“ filmo, kuriame monstras teikia gėlę mažai mergaitei. Frankenšteinas jūsų paskaitoje tapo ir meno kūrinio ir rašymo meno simboliu: abiem atvejais tai kažkas, kas po sukūrimo įgavo nepriklausomą nuo jo kūrėjo gyvenimą. Atrodo, jog šis neapibrėžtumas ir galimybė nuolat kaitalioti pozicijas yra bene labiausiai jaudinanti ir tuo pačiu sunkiausia dalis jūsų veikloje (tiek žurnale „The Happy Hypocrite“, tiek Rašymo meno programoje universitete)?

Dievinu Frankenšteiną. Tačiau galbūt labiau myliu Prometėją. Už iš Dzeuso pavogtą ugnį  jam skirta bausmė buvo prikaustymas prie olos, kur jo kūną lesė ore nardantys ereliai: jo kasdien regeneruojančios kepenys buvo reikalingos vien tik kaip viliojantis lesalas paukščiams. Galbūt tai kiek panašu į meno rašymo procesą.

Savo interviu su pačiu savimi knygoje The Paris Review Interviews Vol.I, Kurtas Vonegutas sakė: „Man visuomet atrodė lengva rašyti. Aš išmokau rašyti savo bendraamžiams, o ne mokytojams. Dauguma pradedančiųjų rašytojų nesiima rašyti bendraamžiams – būti tų bendraamžių iškoneveiktiems.“ Atrodo, kad vienintelis protingas būdas kalbėti apie Rašymo meno programą universitete yra kalbėti apie pačius studentus, kurie  menų magistrantūros programą kuria tiek pat (gal net daugiau), kiek ir personalas. Būtent todėl savo viešoje veikloje man įdomu eksperimentuoti (pavyzdžiui mano kaip pirmosios Whitechapel galerijos Londone rašytojos rezidentės vaidmenyje)  – kaip rašymo menas gali tapti kažkuo kitu nei jis yra. Tai yra svarbus skirtumas ir tikslai šiuo metu vystomoje veikloje, o ne formos (ar disciplinos) pergalė.

Žurnalas „The Happy Hypocrite“ galėtų būti tikslus tokios tarpinės veiklos pavyzdys: kaip sakėte, jūs publikuojate kūrinius, kurie beveik niekada nebūtų publikuoti kitur. Kai pirmą kartą pamačiau (ir iškart įsigijau) šį žurnalą, net negalėjau tiksliai pasakyti, apie ką ir kam jis, ir būtent tai man jame patiko labiausiai: jame nėra skirtumo tarp meno kūrinio ir teksto. Kaip jūs renkate (ar medžiojate) kūrinius naujiems numeriams?

Antrojo žurnalo numerio, kurio tema „Medžioklė ir rinkimas“, redaktoriaus skiltyje pakartojau ištrauką iš Henry Thoreau „Voldeno“: „Instinktai man sako, kad mano galva yra kasimui skirtas organas, kaip kad kiti padarai tam turi knysles ir priekines letenas, ir su juo aš rausiuosi ir kasiuosi pro šias kalvas“. Tai yra puiki kūrinių užsakymo proceso analogija.

Kaip jūs matote rašymo poziciją šiuolaikinio meno scenoje (kai šiomis dienomis menininkai rašo nemažiau už meno kritikus, kai kuratoriai kuria daugiau meno projektus, nei kad rašo, ir ribos tarp meno kritikos, teorijos, kuravimo ir meno kūrimo praktiškai išnyko)?

Man tai būtų klausimas, kaip kažkas „rašo“ „skaitydamas“, taigi meno kūrimas ir rašymo menas dalijasi ta pačia fundamentalia generavimo funkcija. (Skaitykite apie Prometėją viršuje).

Daugiau informacijos apie Maria Fusco:

Žurnalas „The Happy Hypocrite”

Whitechapel galerijos Londone rašytojų rezidencija

Rašymo meno programa Goldsmiths Londono universitete

M. Fusco rezidencijos metu surengtas rašymo meno festivalis "Volatile dispersal" Whitechapel galerijoje, Londone, 2009

Žurnalo "The Happy Hypocrite" ketvirtojo numerio viršelis.

Susitikimas su Maria Fusco Šiuolaikinio meno centro skaitykloje.