Money makes the world go round. XIII Vilniaus Aukcionas

2010 m. birželio 8 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
XIII vilniaus aukcionas3

Money makes the world go round. Net ir labai nedideli „money“. Pakanka, kad šie sutartinės vertės popieriukai keliautų iš rankų į rankas, net ir mums to nematant, taip sudarydami judėjimo, veiksmo, pasaulio sukimosi įspūdį. Lietuvoje jau XIII-ąjį kartą vykstantis meno aukcionas šį įspūdį sugeba ne tik sukurti, bet ir palaikyti. Praėjusį kovą pirmą kartą apsilankius šiame Vilniaus aukcione, netikėtai supratau, jog šis judėjimas vyksta. Vyksta net mums – meno specialistams, menininkams, institucijų darbuotojams – skeptiškai šnairuojant į tokius meno rinkos išjudinimo bandymus. Tik gal šis judėjimas labiau panašus į subkultūrą, kurios dar negali įvardinti ir sučiupti, nes ji nesiafišuoja, nekelia grėsmės visuomenei ir nieko neneigia, todėl eiliniam piliečiui ji menkai terūpi. Tačiau kartą pamačius šį judėjimą nebegali nustoti jį stebėjęs, lyg sociologas, tiriantis naujai besikuriančią bendruomenę. Šią bendruomenę jungia vienintelis tikėjimas – tikėjimas meno verte, kurį jie išreiškia tam tikru mainų ritualu – keisdami sutartinės vertės popieriukus į dar reliatyvesnės vertės objektus – meno kūrinius. Kaip nustatoma meno kūrinio kaip prekės kaina? Pagal marksistinį – įdėto darbo kiekio – matavimą? Pagal sunaudotų medžiagų kiekį? (tarp savų juokaujama, jog Lietuvoje yra tapytojų, kurių drobių kainos matuojamos kvadratiniais metrais). Iš tiesų kriterijų yra daug  ir tuo užsiima profesionalūs meno kūrinių vertintojai, pateikdami kiekvieno kūrinio ar menininko indeksą. Tačiau patys šie kriterijai savo prigimtimi yra sutartiniai, tad kaip patikėti menu kaip investicija?

Kai praėjusį mėnesį Sotheby‘s aukcione už meno kūrinį buvo sumokėta 104, 3 mln. dolerių, tapo aišku, jog jokie ekonominiai sunkmečiai nesumenkins šio tikėjimo. Skirtumas tik tas, kad čia investuojama ne į meną, o į brand‘us, ne į menininkus, o į žvaigždes, garbinamas ne už jų darbus, o už jų įžymumą. Taip greta  Picasso atsiduria Jeff Koons, šalia Giacometti – Damien Hirst. Kai šių kelių išrinktųjų vertė kilo, General Motors akcijų kainos dardėjo žemyn šviesos greičiu. Tikintiems (tokiu) menu kaip investicija, šie ekonominiai rodikliai buvo suprantami – jie patys šį rodiklį (dirbtinai) palaikė tam, kad bent kažkas būtų patikima investicija. Dar geriau, kai tas kažkas miręs, vadinasi daugiau darbų nesukurs ir tie likusieji taps neįkainojami. Geras menininkas yra miręs menininkas. Brangus menininkas yra miręs menininkas.

O kuo tiki ši reliatyviais mainais užsiiminėjanti bendruomenė Lietuvoje? Adomo Galdiko ir Vinco Kisarausko paliktų kūrinių pinigine verte? Savo formuojamos nacionalinės kolekcijos pinigine verte? Kolekcijos, kurios darbų dažniausiai negalima išvežti iš Lietuvos? O gal jiems iš tiesų rūpi meninė įsigyjamų kūrinių vertė? Kovo pabaigoje išklausius kritišką šiuolaikinio menininko Deimanto Narkevičiaus paskaitą-nuomonę apie Nacionalinės dailės galerijos kolekciją bei ekspoziciją beveik gali pastarąja galimybe patikėti. Narkevičiaus nuomone, NDG sukaupta ir dalinai išeksponuota lietuvių dailės kolekcija be labai aiškaus atitinkamo socialinio, politinio ir tarptautinio konteksto neturi rimtos išliekamosios vertės. „Ar praėjęs laikas savaime suteikia pranašumą prieš šiuo metu vykstančius procesus?, o gal atvirkščiai – savo dailės istoriją iš šių dienų pozicijų turėtume vertinti bent jau „politiškai korektiškai“?, – klausia menininkas. „Kodėl mes tą LTSR dailę be jokios kritikos eksponuojame, imituodami, kad tai yra meno raida? Tai nėra meno raida. Tai yra tam tikri dailės kūrinėliai, kurie neatlaiko jokios tarptautinės konkurencijos. Jie yra įdomūs tiek, kiek jie buvo įdomūs tada uždaroje visuomenėje. Kitaip sakant, ne natūralaus vystymosi, ne natūralios idėjos sklaidos visuomenėje. Ir dabar tai pateikti kaip natūralią eigą?“ *

Tačiau šioje paskaitoje nesimatė nei vieno meno rinkos „subkultūros“ atstovo. Panašu, jog jie nenori girdėti jų kaupiamoms kolekcijoms keliamų klausimų ir vadovaujasi Lietuvos dailės muziejaus nuostatomis iš pradžių susipirkti modernistinės lietuvių dailės pavyzdžius, kol jie dar „plaukioja“ meno rinkoje, o tik tada galbūt atsigręžti į šiuolaikinius tarptautiškai jau įsitvirtinusius ir kitose užsienio kolekcijose atsidūrusius Lietuvos menininkus.

XIII-asis Vilniaus meno aukcionas, vykęs gegužės 29 d. Energetikos ir technikos muziejuje, mėgino šį procesą paskubinti, jo rengėjų teigimu grįždamas prie to, nuo ko prasidėjo  – „prie jaunų menininkų, aktualaus meno“. Tačiau pateikti „aktualaus“ meno pavyzdžiai (išskyrus keletą) neatitinka ir iškreipia šiuolaikinio Lietuvos meno panoramą. Aktualus menas čia traktuojamas kaip (dekoratyvi) jaunų, neretai dar tebestudijuojančių, autorių kūryba, kurią  Kasiulį, Katiną ir Savicką jau „nukovę“ pirkėjai gali įsigyti itin mažomis kainomis. Čia menas jau iš tiesų perkamas tik skonio, o ne investiciniais sumetimais. O juk šis aukcionas turi visas galimybes pristatyti ir pratinti šią nedidelę meno pirkėjų bendruomenę prie kitokio pobūdžio „prekių“ (tai gana sėkmingai pirmajame šiuolaikinio meno aukcione pamėgino padaryti jį surengusi galerija „Vartai“) ir taip finansiškai „aktualizuoti“ aktualų meną.

Lietuva yra kraštutinumų kraštas ir susidariusi situacija šalies meno scenoje bei rinkoje tik dar kartą tai įrodo. Tarptautinėje šiuolaikinio meno arenoje lygiavertiškai „besikaunantiems“ lietuvių kūrėjams tėvynėje vykstantys procesai sukelia liūdną šypseną (geriausiu atveju – įsiūtį), tuo tarpu uždarame meniniame gyvenime besisukantiems veikėjams tenka balansuoti tarp post-sovietinio nacionalinio meno supratimo ir siekio dalyvauti tarptautiniuose meno procesuose.  Tad kas yra ta „teisinga“ pozicija, nepiktinanti nei pasauliniais save vadinančių menininkų, nei nacionalinės dailės ir meno palikimo puoselėtojų?
„Kodėl mokėti 100 milijonų dolerių už bjaurų biurų pastatą senamiestyje yra priimtina, tuo tarpu tokia pat suma sumokėta už ilgalaikį grožio objektą yra skandalas?“ „New York Times“ publikuotame tekste komentuoja filosofijos profesorius ir knygos „Meno instinktas: grožis, malonumas ir žmogiškoji evoliucija“ autorius Denis Dutton.

Gal iš tiesų meno specialistams ir menininkas vertėtų mažiau jaudintis ir džiaugtis Vilniaus Aukcionų suburta meno pirkėjų „subkultūra“ ir, dar daugiau – kuo plačiau šią bendruomenę plėsti, kad ji apimtų ne tik pusšimtį, tačiau kur kas didesnį kiekį meno gerbėjų, galinčių sau leisti atostogas Meksikoje iškeisti į „ilgalaikio grožio objektą“ – pavyzdžiui puikų Vinco Kisarausko „Sėdintį riterį“ už 15 000 litų? (Jis, beje, aukcione sėkmingai parduotas.). Juolab, kad nedrąsius mėginimus tai padaryti negailėstingai nutraukė ekonomikos nuosmukis, „nupurtęs“ nuo šios bendruomenės vos pradėjusią stiprėti ir į meno pusę gręžtis viduriniąją klasę bei mėginusius šia nauja „preke“ spekuliuoti. Išliko tie, kurie meną pirko iki ekonominio burbulo, jam besipučiant ir jam subliuškus. Išliko tie, kurie „verčia suktis pasaulį“. Kad ir kokiais skirtingais greičiais jis besisuktų.

*Deimantas Narkevičius. Apie trijų milijonų idilę ir kitus metus.http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-04-29-deimantas-narkevicius-apie-triju-milijonu-idile-ir-kitus-metus/44150.

XIII vilniaus aukcionas XIII vilniaus aukcionas4 XIII vilniaus aukcionas5 XIII vilniaus aukcionas6 XIII vilniaus aukcionas7 XIII vilniaus aukcionas8

XIII-asis Vilniaus meno aukcionas  Energetikos ir technikos muziejuje.

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *