Gyvenimas kaip kine. Paroda „ARTscape: Italija“ galerijoje „Vartai“

„Kaip kine,“ – sakome mes, kai realybė staiga pranoksta mūsų vaizduotę. Tačiau tokiais atvejais tikrai neturime galvoje, kad tapome aktyviais kažkokio fantastiško siužeto, kuris lengvai galėtų įgyti kinematografinį pavidalą, veikėjais. Priešingai, dažniausiai sakydami tai iš tikrųjų norime perteikti tą keistą jausmą, kai atrodo, jog tapome pasyviais ir bejėgiais personažais, kurie tegali stebėti kažką, kas jiems nutinka, iki galo nesuvokdami to vyksmo mechanizmų ir net nebūdami tikri, ar tai iš tiesų nutinka būtent jiems ir turi jiems asmeniškai kažkokios reikšmės.

Būtent taip paradigminį modernaus kino subjektą savo knygoje „Cinema 2“ piešia prancūzų filosofas Gilles Deleuze. Ir būtent taip mūsų šiandieninę būseną „Vartų“ galerijos parodoje „ARTscape: Italija“ vaizduoja pristatomi italų menininkų Rä di Martino bei Gianluca ir Massimiliano De Serio ir jau gerai pažįstamo lietuvio Ugniaus Gelgudos kūriniai. Beveik visų jų ašis yra kinas kaip mūsų suvokimui milžinišką įtaką daranti medija ir pati mūsų gyvenimą persmelkianti kino kalba (tiesa, italų darbuose tai yra įskaitoma labiau netiesiogiai, žvelgiant abstrakčiau).

Štai Ugniaus Gelgudos dviejų dalių trumpametražis filmas „308-tas metras“, naudodamas mus pačius kaip savo medžiagos dalį, demonstruoja, kaip lengvai mes susitapatiname su kinematografiniais personažais, tam tikra prasme nebesančiais savimi bei savyje ir praradusiais apčiuopiamas realybės koordinates, todėl stebinčiais pačius save taip, tarsi jie ir būtų žiūrovai (vėlgi Deleuze’o motyvas). Ir nežinia, ar taip yra todėl, kad kinas tiksliai atspindi mūsų šiuolaikinę situaciją, ar todėl, kad mūsų pačių gyvenimas tampa vis panašesnis į kiną, ar todėl, kad pats kinas išmokė mus, išaugusius jo glėbyje, visur atpažinti savo formas.

Viena vertus, galima pasakyti, kad mes esame išmokyti atpažinti tose iškalbingai nebyliose „įkūnyto laiko“ scenose, iš kurių ir sumontuotas Gelgudos filmas (ir kurios akimirksniu primena autorinio kino grandų estetiką), kažkokią giluminę prasmę. Tačiau galime ir šiek tiek apversti šią mintį: mes atpažįstame ne tiek „prasmės ženklus“, kiek pačią beprasmiškai „kinematografišką“ savo jauseną, jau tapusią mums įprasta. Kai jaučiamės „kaip kine“, jaučiame, kad negalime nieko apie tai pasakyti – tiesiog matome ir girdime (haliucinuojame) kažką, kam nebeturime jokios įtakos, ir ko liudininkais tapome galbūt visai atsitiktinai. Dramatiški ar, atvirkščiai, monotoniški įvykiai, vykstantys mūsų gyvenime, mūsų „kinematografinio auklėjimo“ dėka įgyja tą pačią haliucinacinę, sapnišką logiką, kaip ir neegzistuojanti šeimos drama Gelgudos „308-tajame metre“.

Būdami tokie kinematografiniai ne-veikėjai didelėje dalyje situacijų, kuriose save aptinkame, nebežinome, kaip turėtume adekvačiai į jas reaguoti. Ar tai, apie ką mums nuolat praneša žiniasklaidos priemonės, turi kažką bendro su mumis? Ar tai yra dalis mūsų gyvenimo ir mūsų pasaulio? Ką turime dėl viso to daryti? Galiausiai patiriame tai kaip fantazmą; daugiausia, ką galime iš savęs išspausti, yra nerefleksyvus echolališkas šių mums asmeniškai prasmės ir naudos neturinčių pranešimų atkartojimas-sudainavimas (arba, pavyzdžiui, „sučiulbėjimas“ Twitter tinkle), kurį matome ir girdime Rä di Martino „2008-ųjų rugpjūtyje“.

Beje, čia veikia ir moderniam kinui būdinga „persiklojančių praeičių“ laikinė logika. Nepaisant to, kad laikas, atrodytų, tiksliai pažymėtas jau pačiu kūrinio pavadinimu, jei įsiklausysime į patį mūsų jau ne kartą girdėtų pranešimų turinį, suprasime, kad visa tai galėjo nutikti ir vakar, ir prieš penkis metus, ar galbūt apskritai niekada nenutiko – mūsų sąmonėje ir atmintyje visa ši informacija beveik neteko chronologiškumo. Ten, kur laikas nebepriklauso nuo judesio, ten, kur tai, kas nutinka, nebeprovokuoja veiksmo (nebent veiksmu laikytume mechaninio reprodukavimo impulsą) – trumpai tariant, ten, kur mes gyvename, – laikas tampa amorfiškas, deformuotas ir nevientisas. Laikišką ir aktyviai žiūrovą gundančią Marilyn Monroe pakeitė jos pačios belaikis įsivaizduojamas žvilgsnis, kuriuo ji stebi savo pačios laidojimo nišą pro italės menininkės ir tūkstančių kitų gerbėjų fotoaparatų ir kamerų objektyvus, tarsi žiūrėdama filmą apie savo nesibaigiantį „pomirtinį gyvenimą“ ir nieko nebegalinti apie jį pasakyti (fotografijų serija „Be pavadinimo (Marilyn)“).

Trumpam sugrįžkime prie Ugniaus Gelgudos. Tai, kad šis menininkas po ilgo darbo fotografinių formų srityje ėmė tyrinėti kinematografines formas, gali būti suvokta kaip labai simptomiškas dalykas. Fotografija, nors mus ir supa tiek statiškų atvaizdų, nėra tikroji mūsų gyvenamo laiko medija. Kad ir fantazminiu būdu, fotografiniai atvaizdai, kaip veidrodis, visgi suteikia mums vientisumo pojūti: fotografijose mes įgijame geresnes, stabilesnes ir labiau išbaigtas savo realybių versijas. Tačiau jau pakankamai ilgą laiką tai nėra mūsų dominuojanti jausena. Priešingai, modernus kinas sustiprina mūsų neišbaigtumo, skilimo, nematerialumo pojūtį. Vis dažniau jausdamiesi „kaip kine“, mes nuolat atsiduriame ties sugriuvimo, kraštutinės fragmentacijos, aiškių kontūrų praradimo riba.

Šią ribinę situaciją tiek metaforiškai, tiek fiziškai perteikia abu brolių dvynių Gianluca ir Massimiliano De Serio filmai – „Žvaigždžių meilė“ ir „Dvasinė meilė“. Tai, kad pasakotojai čia yra protinę negalią turintys žmonės (t.y., „ne-subjektai“ mūsų įprastoje socialinėje klasifikacijoje, kūriniuose funkcionuojantys kaip kraštutinė to deleuze’iško neveiksnaus stebėtojo metafora), sufleruoja mums, kad ir vėl susiduriame su ta modernaus kino įtvirtinta erdve, kurioje vyksta fantastiški dalykai, bet nebėra aktyvios ir reaguojančios sąmonės, kuriai jie nutinka. Pasakotojas tampa tik per-pasakotoju, kartu su klausytoju/žiūrovu stebintis tai, kas neva nutiko kažkam, kas yra panašu į jį.

Tiesą sakant, net tą panašumą sunku aptikti, nes perpasakotojo figūra nuolat grasina dingti iš fokuso; nebeįmanoma pamatyti jos visos vienu metu – tik fragmentus, atplaišas, iš kuriu susiūtas šis Frankenšteiną primenantis padaras. Jis nebeturi savo žvilgsnio, kuriuo pats matytų neįmanomus jam nutikusius dalykus, kuriuos perpasakoja; lieka tik jam nepriklausantis įsivaizduojamas Kito žvilgsnis, vienintelis dalykas, galintis paliūdyti, kad kažkas vis dėlto įvyko.

Deja, šis žvilgsnis nepriklauso ir mums, nes mūsų žinios apie perpasakojamus įvykius yra lygiai tokios pat fragmentuotos – mes nežinome, ar tai yra tiesiog fantazija, ar haliucinacija, ar ezoterinės vizijos. Dar daugiau: tos vientiso pavidalo neturinčios perpasakojančios ir įsivaizduojamu žvilgsniu save stebinčios būtybės ekrane ir esame mes – tie, kurie savo kasdieniame gyvenime dažnai jaučiasi labiau „kaip kine“ nei žiūrėdami filmus, ir jaučia, kad tas gyvenimas neretai yra jiems pavaldus mažiau nei judantis vaizdas kino projekcijoje.

Iliustracija viršuje: Gianluca ir Massimiliano De Serio. Dvasinė meilė. 2009, video, 13 min.

Rä di Martino. Be pavadinimo (Marilyn). 2004 – iki dabar, spalvotų fotografijų serija.

Rä di Martino. 2008-ųjų rugpjūtis. 2009, skaitmenizuotas 16 mm filmas, 5 min.

Gianluca ir Massimiliano De Serio. Žvaigdžių meilė. 2008, dviejų dalių video instaliacija, 5 min.

Ugnius Gelguda. 308-tas metras. 2009, skaitmenizuotas dviejų dalių 35 mm filmas, 6’14 min.

Ugnius Gelguda. 308-tas metras. 2009, skaitmenizuotas dviejų dalių 35 mm filmas, 6’14 min.

Ugnius Gelguda. 308-tas metras. 2009, skaitmenizuotas dviejų dalių 35 mm filmas, 6’14 min.