Viešas karo projektas / juodos odos svoris Clara López Menéndez

#14
2018    09    08

war·ri·or \ wɒrɪər \ dkt : iš vidurinės anglų: iš senosios šiaurės prancūzų werreior, senosios prancūzų guerreior variantas, iš guerreier „kariauti“, iš guerre „karas“. Tas, kuris kariauja prieš kitą, laikomą „kitu“, ne savu, todėl priešu, atskiru, pavojingu ir nereikalingu. Smurto sistemos, kuri primetama kitam arba stengiasi nusimesti smurtu grįstą valdymą, valdytojas. Žmogus, dalyvaujantis kare.

⚔ ⚔ ⚔ ⚔ ⚔ ⚔ ⚔ ⚔

Sporto salė, kurioje vyko fechtavimo treniruotės, vadinosi „Baseinas“, nes ji buvo suprojektuota plaukimui. Tada statyboms įpusėjus baigėsi pinigai ir vienintelė pabaigta dalis buvo duobė – 40 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir maždaug keturių metrų gylio duobė žemėje. Ją uždengė medinėmis lentomis, kurios tą stačiakampį baseino negatyvą transformavo į įmantroką ir kiek klaustrofobišką krepšinio aikštelę. Mokiniai pamėgo „Baseiną“ dėl keistos formos ir „naujumo“. Jis nedūlėjo ir nenyko akyse kaip kitos mokykloje sportui skirtos patalpos, nuolat primenančios apie geresnę praetį, kuriai trumpi jų gyvenimai niekad ir nepriklausė. „Baseinas“ vis dar buvo kieta salė, neabejotinai geriausia vieta sporto treniruotėms.

Grįžkime prie fechtavimo. Treniruotės vykdavo „Baseine“ du kartus per savaitę pietų metu, viena iš daugybės užklasinių veiklų, kuriose dalyvavo Mėlyna. Krepšinis, dziudo, fechtavimas, plaukimas, fortepijonas ir gitara užimdavo beveik visas laisvas Mėlynos akimirkas, kurios šiokiadieniais likdavo nuo pamokų.

Man gana neblogai sekdavosi visi šie dalykai, tačiau nebuvau kuo nors ypatingai išskirtinė. Varžymasis keldavo nuobodulį, bet domindavo meistrystė ir vikrumas bei kaip, rodos, lengvai jos kūnas valdydavo judesio kalbą ir skirtingus šių sporto šakų kodus.

„Tu per stipri, kad būtum mergaitė.“

Fechtavimą ji mėgo labiausiai ir, galima sakyti, „abstrakčiai“ – jai patiko šio sporto idėja ir jausmas rankose. Ji fechtavosi tik dėl savęs, tai buvo beveik solipsistinis gestas, kurio ji nenorėjo suteršti pašaliniais veiksniais ar varžybomis. Ją nuvylė trenerio aplaidumas treniruotėse – jos visad būdavo per trumpos, nepakankamai intensyvios, kiek per „informatyvios“ apie šį meną, kuris ją taip žavėjo. Vis dėlto ir per šias treniruotes pusantros valandos būdavo skiriama suremti ginklams… Argi tai negalėtų būti žiauriai kieta? Mėlyna dievino kalavijus, fechtuotojus, muškietininkus ir piratus nuo tada, kai buvo dar mažesnė nei anuomet.

Vis dėlto šiuolaikinis fechtavimas gerokai skiriasi nuo tų romantinių vaizdinių, kurie ją ir paskatino užsirašyti į treniruotes. Fechtavimas turi taisykles: griežtus laikysenos ir žingsnių standartus, kurių privalu išmokti.

Fechtavime dvikovos tikslas yra paliesti tam tikras varžovo kūno vietas konkrečiomis ginklo dalimis. Skirtingi ginklai skirti skirtingoms kūno vietoms, o jų tarpusavio sąveika ir yra matas, lemiantis kiekvieno ginklo judesius ir techniką. Kūnas ir ašmenys juda pagal tai, kaip atakuojamas varžovas.

Aš mokiausi fechtuotis špaga. Fechtavime naudojami trijų tipų ginklai:

kardas

rapyra

špaga

Tose treniruotėse kardu leisdavo fechtuotis tik berniukams. Kardas turi didesnę pusapvalę rankeną, kuri apgaubia fechtuotojo plaštaką. Tai didesnis ginklas, kuriuo taikomasi į visą kūną virš juosmens, išskyrus jį laikančią ranką. Judesiai būna šiurkštesni ir varžovai nesustoja, jei dvikovos metu kardu paliečiama kūno vieta, į kurią nesitaikoma.

Rapyra leisdavo fechtuotis ir berniukams, ir mergaitėms, tačiau nė vienas berniukas treniruotėse jos nenorėjo. Rapyra yra nedidelis ginklas įmantria rankena. Fechtavimo rapyra technika yra subtilesnis kodas; taškai skaičiuojami tik tada, kai varžovas paliečiamas ginklo galu, ir dvikova stabdoma kaskart, kai ašmuo paliečia bet kurią kitą kūno vietą nei krūtinė, dubuo ar kaklas. Rapyra, aišku, buvo laikoma „gėjišku“ ginklu ir niekas nenorėjo jos imti į rankas.

Špaga tam tikra prasme yra kitų dviejų ginklų mišinys. Ja vienintele galima taikyti į visą kūną, tad fechtavimo technika yra gerokai strategiškesnė, beveik akrobatinė. Nors ir mažesnė už kardą, špaga yra sunkiausia iš visų trijų ginklų. Garda, sauganti ranką, labai panaši į rapyros, tačiau rankena vis vien pasižymi kardo paprastumu. Špaga fechtuotis gali ir vyrai, ir moterys. Judesniai taip pat yra kitų dviejų ginklų mišinys (greiti ir purvini kaip fechtuojantis kardu, tačiau taškai pelnomi tik ašmenų galiuku, kaip ir fechtuojantis rapyra), dėl ko ji žmonėms neatrodydavo tokia patraukli.

Špaga buvo Mėlynos stiliaus ginklas              Mano stiliaus ginklas

Mokiniai fechtuodavosi ne nuosavais ginklais, juos atnešdavo fechtavimo treneris. Kiekvieną trečiadienį ir penktadienį jis atsinešdavo didžiulį krepšį su daugybe kardų, trimis beveik nenaudotomis rapyromis ir viena špaga – bei kaukių ir švarkų, sudarančių fechtuotojų aprangą. Visi šie ginklai buvo skirti fechtavimui, pagaminti specialiai treniruotėms ir varžyboms: suapvalintais kraštais, be aštrių ar sužeisti galinčių galų. Tačiau tai vis vien buvo dideli metalo gabalai, skirti atakai, atbukinti mirtinų ginklų giminaičiai, kuriuos „Baseino“ pilve du kartus per savaitę į rankas imdavo paauglystės nesulaukę vaikai.

Mėlyna buvo jauniausia grupėje. Ir vienintelė mergaitė.

„Kodėl nori išmokti fechtuotis? Tai – ne mergaičių užsiėmimas.“

Kai instruktorius ant grindų numesdavo krepšį, kaskart vykdavo nedidelė kova, kas gaus gražesnį, naujesnį, geresnės formos kardą. Mėlynos ginklas buvo raudonas, su raudona rankena, vis dar mažai naudotas, nors ir senas. Kai Mėlyna tik pradėjo treniruotis, ji norėjo fechtuotis kardu, bet tai buvo neįmanoma, kaip ir daugybė kitų dalykų: šlapintis stovint, nebūti iškart patalpintai į kategoriją, išvengti visų tų absurdiškai iš visų pusių jai užduodamų klausimų. Bet tada aš pamilau špagą, vienintelę ir vienišą špagą, kuri visad laukdavo manęs krepšio dugne ir kurios paslaptingos technikos nesuprato net ir treneris.

„En garde“. Į priekį. Ataka. Atmušimas. Dūris! Atgal. Išsiskirstykite poromis ir pasitreniruokite dvikovos.

Dvikovose Mėlynai visad tekdavo mišrios kovos, kadangi grupėje nebuvo daugiau špagų ir jai neišvengiamai tekdavo fechtuotis kardu, kurio judesiai buvo visai ne tie atsakymai, kuriuos turėdavo atsakyti jos špaga. Vis dėlto viskas pavykdavo. Man pakankamai gerai sekėsi, buvau stipri varžovė net ir vyriausiems, labiausiai erzinantiems grupės nariams – pasimetusiems hormonų audrų amžiaus vaikams, nuolatinį nesaugumo jausmą maskuojantiems iššaukiančiu atsainumu. Net ir Baltam, kuris buvo pats vyriausias, agresyviausias, seniausiai fechtavosi, mėgdavo apsižodžiauti ir buvo instruktoriaus numylėtinis. Net ir Baltas, ketveriais metais už ją vyresnis ir keliais coliais aukštesnis, turėdavo pasistengti, kad įveiktų Mėlynos ginklą.

„Ar manai, kad užsiimdama visomis šiomis sporto šakomis tapsi vaikinu?“

Juodos špagos svoris. Pirmas dalykas, kurį pamenu. Jos blizgus grožis. Baltas atsinešė ginklą, kurį jam padovanojo šeima arba gavo iš kažkur kitur, nepamenu. Mėlyna pamiršo, iš kur jis atsirado. Tik žinau, kad jis priklausė Baltam. Rodydavo jį grupei, maivydavosi su juo. Juodos odos rankena, blizganti plona geležtė, trikampis galingas pagrindas.

Kaip ji troško ją paimti, paliesti tą špagą – uždraustą, nes ji priklausė Baltam, kuris pats nusprendė tapti jos visai nepageidaujamu priešu. Jis špagos net nenaudojo, jis siekdavo savo kardo, lytį patvirtinančio ginklo, kuriuo paramstydavo savo neabejotinai trapią tapatybę. Špaga, dailioji juoda špaga, tiesiog gulėdavo numesta „Baseino“ pasieny, ant suoliuko, krepšio dugne, rinkdama dulkes. Kaskart priėjusi prie krepšio pažvelgdavau į raudonąją špagą ir tada į jos dailesnę naują sesę – ir trokšdavau jos taip įtemptai, žinodama, kad negaliu jos net paimti į rankas, nes ji man nepasiekiama, žinodama, kad Baltas įsiustų ir nepaliktų ramybėje.

„Tu tik bjauri mergiūkštė. Niekada nebūsi berniukas. Tu juk supranti tai?“

Baltas ir Mėlyna kartu, tarė treneris. Vėl teks susikaupti per jo begalines veblenamų įžeidinėjimų tiradas. Nervai jau įsitempę, kraujospūdis kyla, jo kvaila sadistiška šypsena, kaukė po pažastimi.

„Man sunku ir įsivaizduoti, koks galvos skausmas tu, matyt, esi savo tėvams. Tik pažvelk į save. Jiems turbūt nuolat gėda, kai tu apsimetinėji berniuku, turi dėl tavęs visiems aiškintis.“

Aš atsiklaupiau, kad paimčiau ginklą. Jis dar net nebuvo pradėjęs, atsistojęs į poziciją. Aš įbedžiau akis į ginklų krepšio dugną.

„Tuščia tuščia tuščia tuščia“

(nes ji neprisiminė, ką jis kalbėjo)

Aš pagriebiau minkštą juodą rankeną, vis dar pasislėpusią už krepšio drobės.

„Tuščia tuščia tuščia kvaila skausminga šūdė tuščia“

Mėlyna atsistojo ir apsisuko, numetė kaukę, o atsegtas švarkas vis dar tabalavo tarp mūsų kojų. Ji jautė, kad jos veidas paraudonavo, nors jis buvo baltas, mano rudos akys betgi buvo juodos. Kalavijas – jo špaga – mano dešinėje rankoje. O jo burna pagaliau užsičiaupė.

Ji iškėlė ginklą ir pamiršo visą istoriją. Pasileidau jo pusėn virš galvos iškėlusi špagą, pasiruošusi išspardyti jam užpakalį – ašmenų kraštu, galiuku, jo paties plienu. Pasiruošusi jį sužeisti.

Ir jis ėmė bėgti.

Mačiau, kaip jo akys susitraukė iš panikos, kaip jis apsisuko ir nubėgo. O Mėlyna bėgo iš paskos. Viršun „Baseino“ laiptais, aukštyn ir žemyn jį supančiomis tribūnomis. Kiti grupės vaikai skandavo nesuprantamus šūkius, o šokiruotas mokytojas nežinojo, kaip reaguoti.

Aš mosikavau juodąją špagą, jo kvailą sunkų kalaviją, iš vienos pusės į kitą, bandydama pasiekti jo nugarą, o jo ketveriais metais vyresnės kojos jį nešė vos pakankamai greitai, kad to išvengtų. Per plauką. Laimingą plauką.

Jis vėl nurisnojo laiptais žemyn ir kirto krepšinio aikštelę, kai mokytojas pagaliau pabudo iš savo sąstingio ir sugriebė mane iš nugaros.

„Nusiramink!“

Ji girdėjo pykčio ašaras, riedančias tyliu veidu. Alsavo mokytojo rankose, kurios vis dar mane laikė surakinusios. Baltas susilenkė virš kelių ir užsikosėjo bandydamas atgauti kvapą. Jis nežiūrėjo į mano pusę.

Juoda špaga, virtusi kalaviju, garsiai sužvagėjo nukritusi ant medinių „Baseino“ grindų.

„Lauk. Šiandien pakaks.“

Mėlyna neprisimena, kas nutiko po to arba kaip gavosi, kad manęs neišmetė iš mokyklos ir netgi fechtavimo treniruočių. Mano galvoje tuščia. Mėlynos galvoje tuščia. Išskyrus kad kitą trečiadienį mes grįžome į fechtavimo treniruotes, taip pat ir Mėlyna su Baltu. Kalavijo ten nebebuvo. Mes niekada daugiau nestojome į dvikovą. O Baltas daugiau niekada mums nevebleno savo nesąmonių.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Šuliokas