Modernus šokis turi būti pramoga. Pokalbis su Young Boy Dancing Group kolektyvu

2018 m. rugpjūčio 14 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Šokių kolektyvas Young Boy Dancing Group (YBDG) jau nuo 2014 m. hipnotizuoja ir verčia žiūrovus prakaituoti savo postapokaliptiniais, posthumanistiniais ir bachanališkais pasirodymais. Šokį, madą, video ir skulptūras apjungianti kolektyvo praktika kritiškai nagrinėja šokių produkcijos, skaitmeninės kultūros, įsigalėjusias seksualumo ir meno institucionalizavimo formas. YBDG sudaro nuolat besikeičiančių narių sąstatas, tokiu būdu pabrėžiant takią kolektyvo prigimtį, kūrybos būdą ir programą. Kaip teigia kolektyvo nariai, „ Pagrindinė energija yra seksualinė energija. Visa kita kyla iš institucinės kritikos, reivo kultūros, kreivos (queer) tapatybės ir iš tikėjimo, kad modernus šokis turi būti pramoga.“ Šios vasaros liepos pradžioje, YBDG surengė pasirodymą ir Vilniaus publikai menininkų dienos centre „Autarkia“.

Kaip jūs susitikote? Kodėl panorote dirbti kartu? Kas paskatino sukurti Young Boy Dancing Group – „jaunų vaikinų šokio grupę“?

Susitikome 2013-iaisiais Marthos Graham mokyklos organizuotuose vasaros kursuose Niujorke, būtent todėl mes iš tokių skirtingų šalių. Dirbti kartu pradėjome tarsi savaime, nes tapome labai artimais draugais ir buvome užsidegę aistra moderniam šokiui. Pradžioje išties net neturėjome minties sukurti kolektyvą, tačiau tai, ką darėme, po truputį pavirto labai konkrečiu dalyku, vykstančiu tarp konkrečių žmonių. Pirmiausia buvome tiesiog draugai, kurie susitinka ir gerai leidžia laiką. Buvo įdomu keistis idėjomis ir labai natūraliai ėmėme kartu ir kurti. Mus sieja panašūs gyvenimo būdai, panašūs požiūriai į vizualų meną ir estetiką, ir tai leidžia mums efektyviai veikti kaip kolektyvui. Nusižiūrėję pavadinimą nuo Young Girl Reading Group – „jaunų merginų skaitymo grupės“ – įkūrėme jaunų vaikinų šokio grupę. Young Girl Reading Group – tai Eglės Kulbokaitės ir Dorotos Gawędos projektas.

Ar galėtumėte plačiau papasakoti, kaip formavosi kolektyvas? Kaip gimė pirmieji performansai?

Ėmėme kurti modernaus šokio videofilmus tiesiog namuose – filmavome vienas kito pasirodymus didžiajame kambaryje ir kėlėme juos į Youtube. Tai buvo pati pradžia. Mūsų sukurtus video galima pamatyti čia.

Į Youtube juos kėlėme galvodami apie tai, kad tokiu būdu savo auditoriją pasiekiame be jokios teatrų ir parodinių erdvių pagalbos. Youtube mums buvo vos ne kaip naujasis teatras. Tad tame jau būta žiupsnio institucinės kritikos. Be to, žinojome ir svarbų Vokietijos kino kūrėją Gerry’į Schumą, tarp kurio projektų buvo „Fernsehgalerie“ („Televizijos galerija“), kurios dėka tokius sunkiai pasiekimus meno kūrinius, kaip, pavyzdžiui, žemės meną, pamatė daugybė televizijos žiūrovų.

Youtubė dėka mūsų kūryba tapo prieinama žmonėms skirtingose šalyse, net tose, kurių piliečiams neleidžiama laisvai atvykti į Europą.

Pirmasis viešas Young Boy Dancing Group pasirodymas įvyko 2014 metais „Silencio“ klube Paryžiuje, jį kuravo Mehdi Britas (Mehdi Brit). Panašiai kaip ir kurdami savo šokio video, performansą sukūrėme pasirodymo išvakarėse – pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu mums tapo futuristiniai spėjimai apie filmą „Dvasia šarvuose“ („Ghost in the Shell“).

Kaip jūs dirbate kartu? Tokios temos teikia jūsų bendradarbiavimui gyvybės?

Mūsų grupėje veikia galinga seksualinė jėga, kartais ji vadinama erosu. Pagrindinė energija yra seksualinė energija. Visa kita kyla iš institucinės kritikos, reivo kultūros, queer tapatybės ir iš tikėjimo, kad modernus šokis turi būti pramoga.

Ideologiškai mes nenorime kurti papildomų atliekų, tad mūsų kostiumai sukurti iš gatvėse rastų rūbų. Nuo pat pradžių jų pasirinkimas visiškai atsitiktinis, vėliau rūbai perdaromi, kerpami ir siuvami iš naujo.

Repetuojame iki pasirodymo likus keletui valandų, nes mūsų pasirodymai dažnai būna pritaikyti konkrečiai erdvei ir stengiamės įtraukti vietos žmones.

Nuolat renkame idėjas, kaip išplėsti kūno galimybių ribas, dirbti su kolektyvine energija ir kaip kvestionuoti konservatyvias modernaus šokio lauko sampratas. Young Boy Dancing Group niekada nesieka tobulybės, parodyti publikai idealiai surepetuotą darbą. Mums svarbiau paties pasirodymo momento kokybė.

Ar yra kokių nors panašumų tarp jūsų atskirų performansų bendrų temų, estetikos, choreografijos, panašumų atmosferos prasme ir t.t.?

Didžiausią įtaką mums daro institucinė kritika, posthumanizmas, šiuolaikinis šokis, judesio ir pasąmonės tyrimai, postapokaliptinės aplinkos įvaizdžiai, „pasidaryk pats“ stilius ir akrobatika. Be abejo, paliečiame ir lytinio tapatumo klausimus, tačiau ši tema mūsų grupėje yra natūraliai. Visus šiuos elementus galima rasti bet kuriame mūsų performanse. Nekuriame temomis, tačiau šie elementai skirtingomis konfigūracijomis atsikartoja visuose kūriniuose. Young Boy Dancing Group visuomet siekė kelti iššūkį ir sau, ir savo auditorijai.

„Dvasia šarvuose“ (Ghost in the Shell) buvo svarbi nuoroda visuose ankstyviausiuose mūsų darbuose. Futurizmas, technologijos, estetinės priemonės turėjo daug įtakos.

Tai nevisai tema, bet vienas iš mūsų tikslų pasirodymo metu yra pasiekti aukštesnį būvį, įžiebti unikalią kolektyvinę grupės energiją.

Iš esmės mes netikime hierarchija – nei kaip institucija, nei santykyje su auditorija, nei scenos ar performanso hierarchija.

Tačiau tikime kaita, virsmu, nepastovumu, buvimu nuolatinėje tėkmėje, nepaisant to, kad šiuo metu YBDG turi labai specifišką ir atpažįstamą vizualią tapatybę.

YBDG pasirodymas programoje The Curves of the World, Chart meno mugė, Kopenhaga. Nuotrauka: David Stjernholm

Dirbate dar ir su šviesa, muzika, internetu, technologijomis. Kaip šios medijos sąveikauja su „šokio“ medija?

Dėl to, iš kur ateiname, šokio srityje dirbame dažniausiai performanso ir hepeningo formatais. Šokis mums – tai išraiškos technika, bet taip pat naudojame ir muziką, šviesą, madą ir internetą kaip tokį. Šokis mums tas pats, kas videofilmai, vaizdai ar mūsų kuriami rūbai. Mums labai įdomu kurti skulptūrinius performansus, vienaip ar kitaip praplėsti kūno galimybes, todėl visos šios priemonės tampa viena su kita sumišę. Pagrindinis akcentas – kūnas, jo galimybės ir išraiškos, visa kita seka pavymui. Pavyzdžiui, stengiamės, kad apšvietimas būtų labai paprastas, dažnai šviesos tikrai netrūksta, nenaudojame teatrinių šviesos ar kitų efektų, nes nenorime nieko paslėpti. Visa, ką darome, darome atvirai ir tai galima matyti. Tai padeda mums tolti nuo „šou“ idėjos ir labiau priartėti prie „įvykio“ ar „post-hepeningo“ idėjos. Panašiai su muzika – renkamės tokį takelį, koks patinka mums patiems, tokius muzikantus ar muzikos prodiuserius, su kuriais norime dirbti, ir tai tampa pasirodymo dalimi. Choreografija daugeliu atvejų nėra kuriama tiksliai pagal muziką, bet atsižvelgiame į ją pasirodymo metu ir tai automatiškai veikia ir choreografiją. Vėliau kartais kažką pataisome, jei vienas ar kitas dalykas pasirodo ypač vykęs ar taiklus.

Young Boy Dancing Group šiandien garsėja „performansu su lazeriais užpakaliuose“. Kaip šis performansas gimė?

Vienas mūsų grupės narių itin domisi manga ir kartą kažkur pamatė jaunos akrobatės pasirodymą, kurio metu iš jos vaginos sklido stiprus lazerio spindulys. Nors kūrinys vėliau gerokai keitėsi, lazerius palikome. Tiesą sakant, tai tik dešimties minučių scena ilgokame pasirodyme. Tačiau daugiausia cirkuliuoja būtent šie vaizdai, ir dauguma žmonių į mūsų pasirodymus ateina turėdami tam tikrų lūkesčių. Labai įdomu nusivesti juos kažkur visai kitur ir galiausiai įteikti jiems ir tai, kas tuos lūkesčius išpildo. Bet, pasikartosime, lazeriai – dar ne viskas. Visuomenėje yra įsigalėjęs meilės angų tabu ir žmones traukia, jei kas meta šiam tabu iššūkį. Apskritai mes darome tokius dalykus ir atliekame tokius veiksmus, kurie išplečia kūno galimybes. Nemažai tokios medžiagos verčia žmones klausti savęs, kokia čia velniava darosi, ar tai gėdinga, ar beprotiška. Atliekant tokius veiksmus erdvėje atsiranda specifiškas dėmesys, nukreiptas ne tik į mus, bet ir verčiantis žiūrovus kažkiek stebėti ir vienas kitą. Tokia grandininė reakcija nuo žmogaus prie žmogaus sukuria įdomią auditorijos savimonę.

YBDG pasirodymas 13 Baltijos trienalės atidaryme, Talino Kunsthalėje. Nuotrauka: Karel Koplimets/Talino Kunsthalė

Jūsų performansai vyksta publikos apsuptyje. Ką tokia neįprasta teatrinė situacija lemia?

Tiesą sakant, nemanome, kad tai labai neįprasta. Žiūrovo klausimą keliame sau kaip klausimą, kaip pasyvų žiūrėjimą paversti aktyvesne recepcijos forma – pasirodymo patyrimu per veiksmą. Būtent todėl mūsų ankstesniuosiuose viešuose pristatymuose visuomet būdavo kūrybinių dirbtuvių, varžybų ar kitas panašus elementas. Viso to atsisakėme norėdami koncentruotis ties savo pačių veikla ir patirtimi ir būtent tokiu būdu keisti tai, kaip žiūrovai suvokia mūsų pasirodymus. Mums labai svarbus fizinis žiūrovų artumas, tai priartina mus prie žmonių ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kažkuria prasme tai leidžia auditorijai dalyvauti. Niekada nesiekėme atsidurti teatro scenoje.

Performansus rodote ir tokiose vietose kaip meno galerijos, vakarėliai… Ar pasirodymas meno erdvėje jums skiriasi nuo pasirodymo naktiniame klube?

Skirtumas tame, kiek ir kokios vertės kiekvienu atveju sukuriama. Esame rengę pasirodymus skirtinguose kontekstuose, dalis šių patirčių buvo geros, kitos ne. Naktiniai klubai gali būti stipriai susiję su vienokiu ar kitokiu gyvenimo būdu ir todėl juose pasirodyti, be abejo, yra labai įdomu, bet, antra vertus, pasirodymai baltame kube sulaukia labiau koncentruotų ir tvaresnių projekcijų ir dėmesio. Tai, kad pradžioje daugiausia rodėmės naktiniuose klubuose, yra, be abejo, susiję su institucine kritika, autentiškesnių erdvių paieškomis.

Mums įdomu funkcionuoti itin įvairiuose kontekstuose, nors turime ir tam tikrų prioritetų. Galimybė pasirodyti tradicinėje teatro scenoje nėra vienas jų. Tiek teatras, tiek baltasis kubas tiesiogiai remiasi vertės projektavimu. Naktiniame klube viskas remiasi tiesiogine patirtimi ir reakcija. Viskas vyksta kur kas greičiau.

Turint omenyje mūsų išsilavinimą, susijusį būtent su šokio sfera, teatras mums galėtų būti pati akivaizdžiausia reprezentacijos vieta. Tačiau mums įdomesnės tos erdvės, kur žiūrovai neturi specializuotų profesinių žinių apie pastarojo šimtmečio šokį ir scenos menus. Be to, vien faktas, kad teatrai ir klubai parduoda žiūrovams bilietus, paverčia pasirodymą paslauga, kai tuo tarpu vizualaus meno erdvėse pasirodymai nemokami ir todėl atsiranda bendrai leidžiamo laiko, bendrumo dimensija.

Reikia pasakyti, kad pasvėrus visus „už“ ir „prieš“ būtent parodų erdvės mums tinka labiausiai.

Kas jūsų grupę ir jūsų kūrybinius tyrimus sieja su šiuolaikiniu menu?

YBDG veikla yra komercializuotos ir institucionalizuotos meno rinkos, optimizuojamos pardavimui ir politinėms programoms, rezultatas. YBDG – tai kolektyvas su unikalia energija, siekiantis išvengti konservatyvių pardavimais grįstų struktūrų. Siekiame vaizduoti laisvę gryniausiu jos pavidalu ir laisvai gyventi. Tokios temos kaip seksualumas, autorystė, institucionalizavimas ir skaitmeninė era yra plačiai pripažintos šiuolaikinės temos, kurias savo kūryboje tyrinėja ir kiekvienas iš mūsų. Performansas nuolat kinta ir yra beveik tapatus tyrimui, pavadinimai atsiranda nurodant ne performansą, o metus, kai jis įvyko. YBDG nariai savo asmeniniais tyrinėjimais dalijasi su visa grupe, dėl ko grupės patirtis tampa įvairesnė.

Interviu parengė Wilson Le Personnic.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Januškevičiūtė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *