Ekonomika prasideda nuo mūsų. Kiekviename kūne vyksta sveikatos ir išlikimo sandoriai, vedami žarnyno bakterijų ir blakstienų erkučių. Aš esu mainų sistema mainų sistemoje, kaip ir visi planetos gyviai. Ruošdama tekstą susapnavau netikrą bienalę, kurioje kažkas pristatė savo kolaboraciją su juodosios rinkos organų pirkliais. Tempiamas į teismą jis rėkė apie kritinį kapitalizmo skrodimą, internetas mirgėjo, o aš budau į realybę, kurioje net būdama ekonomika ją vis dar supratau ne ką daugiau nei gyvūnus.
Gyvūnai panašiai kaip mes nepaklūsta ekonominėms taisyklėms. Mes panašesni savo klaidomis nei apskaičiuojamais sprendimais, kurių nenumatė jokia evoliucija. Gamtos mokslai vis dažniau siūlo atsižvelgti į gyvūnų evoliucinį elgesį kaip tiesmukesnį žmogaus ekonominių klaidų modelį: sprendimai tie patys, tik nesulėtinti pinigų. Žmonės, beždžionės, šikšnosparniai, tukanai – visi vienodai klysta vertindami riziką, galimą prieaugį ir kitus skaičiuojančiam protui akivaizdžius fenomenus, bet išsilaiko veikiančiose, kad ir nestabiliose sistemose. Keinesiškoje ekonomikoje taip atsiranda animalistinės dvasios. Sąžinė, geismas, malonumų impulsai ir kitos emocinės jėgos ekonominę formulę nuverčia nuo bėgių. Literatūrinėje kalboje šios animalistinės dvasios buvo minimos charakterizuojant vaikėzus, plevėsas ir šiaip „gyvus” personažus. Ekonomikoje nepajungiama gyvybė virto destruktyvia jėga, privertusia pasikartoti krizes. Tačiau krizei pasibaigus vampyrai šikšnosparniai vis dar dalinasi kraujo atsargomis ir atsimena sukčiaujančius individus, o jūros gyviai vieni kitiems valo burnas. Mes, neturėdami pasirinkimo, vedame sandorius su bakterijomis ir erkutėmis.
Kituose, nelygiuose mainuose gyvūnai skolina savo pavidalus žmogiškoms ekonomikoms, dažniausiai – prakutusių ir sparčiai augančių valstybių. Nors kartais pasitaiko kiškių ir drakonų, populiariausi išlieka tigrai: Azijos (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Hongkongas 1960-aisiais), keltų (Airija 1997 m.) ar, visai neseniai, Baltijos. Tai žvėrys be anatomijos, geografiškai nerišlūs ir pavojingi tiek, kiek bet kuris pieštas tigras. Man labiau patinka Matteo Pasquinelli frankenšteiniškos figūros, kurios yra ne tiek ekonomikos modeliai, kiek jos padariniai, apibrėžiantys naujas bendrų resursų ir jų vartojimo formas. 2008 m. knygoje Animal Spirits. A Bestiary of the Commons jis išskiria korporacinį skaitmeninių resursų parazitą, „kūrybinių miestų” gentrifikacijos hidrą ir dvigalvį galios bei geismo erelį, valdantį virtualią militaristinę pornūchą. Šitos pabaisos tikresnės nei piešti tigrai, net jei sunkiai suvokiamos protu. Kokie realūs ar simboliniai mainai vyksta tarp bestiariumų puslapių? Galima fantazuoti, bet turbūt paprasčiau žiūrėti į gyvenimą.
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Liūtas (2012) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje) ir Nike New Distance marškinėliai be rankovių (mėlyna/elektrinė/reflektyvi), 77cm x 61cm
Žmonija sukūrė vieną rinką, kurios neturi jokie kiti planetos gyviai. Mes parduodame ir perkame meną. Taip kai kurie individai gali patenkinti savo pagrindinius ekonominius poreikius, kol aplink ir tarp jų formuojasi atskiros gestų ir taisyklių sistemos. Paviršutiniškai atrodytų, kad noras pirkti meną neturi jokio racionalaus motyvo, nebent ketinate naudoti jį kaip padėklą. Bandymas į tai gilintis bloškia atgal keliais šimtmečiais, į varginančias dvasios, estetikos ir gamtos skirtis. Jos ne tik nereikalingos, bet ir neapima tų paradoksų bei etinių problemų, kurios iškyla šiandieninėje meno rinkoje, virstančioje investicijų lauku. Dabartinis menas neįtikėtinai lengvai priima kai kuriuos verslumo metodus, nes tiesiog neaišku, ką daryti jų atsisakius. Organizuoto chaoso sąlygomis ryšiai bei skirtumai tarp perkamumo ir kūrybinių tendencijų nuolat perrašomi, o kitiems tiesiog baisu, kas atsitinka menui tampant nuosavybe. Didieji kolekcionieriai, be abejonės, yra nematomi Borgeso tigrai – naratyvo valdovai su neišmatuojama, bet gerklės neperkandančia galia.
Tigrai taip pat reiškia karą – pavyzdžiui, Šri Lankoje, iš kurios nuo pilietinio konflikto emigravo Londone gyvenančio menininko Christopher Kulendran Thomas tėvai. Paveldėjęs nepatirtą istoriją, savo darbuose jis gilinasi beveik neturėjusią laiko susiformuoti šalies šiuolaikinio meno dabartį. 2013 m. projekte When Plattitudes Become Form jis supirko ir eksponavo darbus iš šiuolaikinio meno galerijų, suklestėjusių Šri Lankoje po karo pabaigos 2009 m. Po nedidelėmių intervencijų charakteringai „kitokie” kūriniai tampa tendencingais baltų kubų eksponatais ir apnuogina tamprią rinkos medžiagą. Vienos kultūros dabartis patenkina kitos šiuolaikybės poreikį, o kontekstas svarbus tik materialiai vertei. Kūrinyje The New Eelam ši dinamika perrišama į dar kartesnę kilpą. Šiuo metu Berlyno bienalėje pristatomas darbas naudojasi tipiška hyper-korporacine estetika, siūlydamas politinį Šri Lankos tamilų populiacijos reikalavimą perrašyti startup’o principu: užuot kūrę valstybes užsisakykite mūsų paslaugą, ir visur būsite namuose! Tai nebe ironija, o savalaikis košmaras. Ekonomiški sprendimai, našumo retorika ir pasaulis, kuriame nebėra vietos gyvūnams – nebent tiems, kuriuos pagimdo pati rinka. Cinizmas būdingas tik homo sapiens ir aukštesnėms jo formoms – advokatams bei korporacijoms.
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Ganesh XI (2010) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando Galerijos Šri Lankoje) ir Nike Miler Graphic marškinėliai (pilki), 77cm x 61cm
Kol nesisapnuoja nauji košmarai, reikia daryti išvadas ir aš jau girdžiu, kaip šita fragmentų progresija yra alogiška ir beformė. Bet visi meno – ir turbūt bet kokios kitos – rinkos mechanizmai praranda konkretumą į juos gilinantis. Visos sistemos atrodo vis dirbtinesnės ir sunkiau suvokiamos, kaip mitinis pasaulis su savo pasiūlos pliūpsniais, neprognozuojamos mados vėjais ir guminiais tigrais. Tarp Pasquinelli eilučių, Kulendran Thomas instaliacijų ir visų kūrėjų bei teoretikų, bandančių suvokti procesus bei prasmes, meno rinkos dvasia smelkiasi kaip dūmų drakonas su krevečių ūsais, gyvas vien logika, bet tuo pačiu visiškai nesuderinamas su ja. Ir daugeliui mūsų vienodai sunku ne tik ją suprasti, bet ir išsisukti nuo jos sandorių.
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, plastilinas, garsas, sodos vanduo ir Abstrakti forma (2012) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje. Dydis kintamas
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013 ekspozicijos vaizdas
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Medis, akrilas ir Ganesh XII (2010) sukurtas Prageeth Manohansa (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje) ir Nike Pro Combat marškinėliai, 77cm x 61cm
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013 ekspozicijos vaizdas
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2013. Akrilas, politelenas ir Aušra (2010) sukurtas Jagath Ravindra, 143 x 174 x 5 cm
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2012. Fluorescencinis vamzdelis, medis, dažai, spalvotas filtras ir Sapnas (2011) sukurtas Kumar Ratnayake
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2014. Akrilas, Abercrombie & Fitch džinsai ir Janus (2010) sukurtas Gayan Prageeth (įsigytas iš Saskia Fernando galerijos Šri Lankoje)
Christopher Kulendran Thomas, iš besitęsiančio ciklo When Platitudes Become Form, 2012. Plokštelių grotuvas, plokštelė, akrilo stiklas, medis, elektronika ir Motina meilė (2010) sukurtas Arun Senanayake
