$179,400,000
Meno rinka toli gražu neklesti. Sociologas Olavas Velthuisas išsklaido meno pasaulio ekonomikos mitus pokalbyje su Sarah Lookofsky.
Sarah Lookofsky: Olavai, esate pasakęs, kad plačiai linksniuojamas meno rinkos „suklestėjimas“ yra išpūstas. Savo analizėje esate linkęs kalbėti apie „nugalėtojas pasiima viską“ pobūdžio klestėjimą, paveikiantį tik aukščiausio lygio žaidėjus: ženkliai padidėjusius piniginius srautus tarp stambiausių kolekcininkų, perkančių ir parduodančių kelių galerijų atstovaujamos saujos menininkų kūrinius. Tuo tarpu daugumos meno pasaulio sektorių situacija lieka iš esmės nepakitusi.
Man teko skaityti įtikinamas ataskaitas, teigiančias, kad nelygybės augimas beveik tiksliai atkartoja staigius meno rinkos vertės šuolių dinamiką. Tai verčia spėlioti, ar jūsų aprašomas klaidingas plataus masto pakilimo suvokimas nėra susijęs su klaidinga nuomone, kad ženklus turto augimas pačiame socialinės piramidės viršuje reiškia bendrą visuomenės klestėjimą. Mano galva, tai susiję su jūsų atliktu kitos meno pasaulio klišės pataisymu: už išgirtos „globalios“ meno rinkos slypi beveik absoliutus vos kelių globalių nacionalinių ekonominių žaidėjų dominavimas. Kas yra šie keli žaidėjai, ir ką jūs manote apie tokį palyginimą?
Visiškai sutinku, kad kelis dešimtmečius, maždaug nuo praėjusio amžiaus 9-to dešimtmečio, ekonominė nelygybė nebuvo suvokiama kaip rimta problema; ji nebuvo tapusi kolektyvinės sąmonės dalimi. Mano lauke, sociologijoje, nebuvo labai populiaru studijuoti pajamų ar turto nelygybę. Panašu, kad padėtis pasikeitė. Prisiminkime milžinišką nepaprastai išaugusį nelygybės mastą Vakarų visuomenėse atskleidžiančios Thomo Piketty’io knygos „Kapitalas“ sėkmę. Atrodo, žmonės suvokia, kad saujos multimilijonierių ir milijardierių (arba „didelės vertės asmenų“, kaip jie vadinami konsultantų ataskaitose) sukaupiami nepaprastai dideli turtai nepasiekia pajamų pasiskirstymo piramidės apačios. Daugelyje Vakarų visuomenių realios nepasiturinčių šeimų pajamos per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo.
Nesu tikras, kad žmonės taip pat gerai informuoti apie nelygybę meno rinkoje. Daugelis meno pardavimų agentų skundžiasi, kad žmonės už šios verslo srities ribų įsitikinę, jog finansinė situacija joje yra labai gera. Jie yra skaitę antraštes apie rekordines aukcionų kainas arba dar vieną įspūdingą muziejų primenančią ekspozicinę erdvę, atidarytą vieno iš stambių meno prekeivių, ir automatiškai daro prielaidą, kad visiems šiuolaikinio meno pasaulio darbuotojams puikiai sekasi. Tačiau realybėje daugelis galerijų vos išsilaiko: jų veiklos kaštai pakilo (pvz. dėl augančių nekilnojamo turto kainų arba padidėjusių dalyvavimo meno mugėse išlaidų), o pelnas vargiai padidėjo, nes ši nauja superturtingųjų klasė jose nesilanko. Tą patį galima pasakyti apie menininkus. Štai konkretus pavyzdys: prancūzų kompanija „Artprice“, renkanti ir parduodanti aukcionų duomenis, kasmet publikuoja 500 aukcionuose brangiausiai parduodamų menininkų sąrašą. Jeffas Koonsas užėmė aukščiausią poziciją sąraše tarp menininkų, gimusių po 1945 m. Pernai 52 jo darbai buvo parduoti aukcione už bendrą 115 milijonų eurų sumą. Žemiausioje sąrašo pozicijoje atsidūrė danų menininkas Sergejus Jensenas. Keturi jo darbai buvo parduoti už viso labo 256 tūkstančių eurų. Kitaip tariant, Koonso darbai buvo parduoti aukcione beveik 500 kartų brangiau. Reikia pastebėti, kad Jensenui dar visai neblogai sekasi: jis bent jau yra 500 brangiausių menininkų sąraše. Tad galima įsivaizduoti, koks milžiniškas yra pajamų skirtumas tarp Koonso ir eilinio amerikiečių, italų ar kinų menininko, kurio darbai beveik niekada nenuperkami galerijoje arba aukcione. Trumpai tariant, mažytė grupelė menininkų fantastiškai praturtėja, kuomet didžioji dauguma beveik nieko neuždirba. Nors neturime patikimų tai patvirtinančių duomenų, man atrodo, kad praraja tarp 1 turtingiausiųjų procento ir likusių 99-erių procentų meno rinkoje yra netgi didesnė nei kitose ekonomikos srityse.
Esate rašęs apie „moralinę paniką“ kaip dažniausią reakciją į meno rinką. Ar ji susijusi su minėta nelygybe?
Mano manymu, ši ekonominė nelygybė tik netiesiogiai susijusi su moraline panika, kylančia dėl apsukruolių spekuliantų, perkančių ir labai greitai parduodančių naują, šiuolaikinį meną. Ši moralinė panika atspindi gilesnį nerimą dėl meno ir komercijos santykio, kuris yra meno rinkos kultūros dalis dar nuo XIX a. Paniką sukelia minėti apsukruoliai (angl. flippers), vėliau ją dar padidina žiniasklaida, labai mėgstanti apie juos rašyti. Tačiau net jei jų nebūtų, paniką tikriausiai kiltų dėl kokių nors kitų naujų rinkos žaidėjų. Tiesą sakant, panika dėl spekuliantų, regis, atslūgo. Dabar ji kyla pirmiausia dėl milijardierių iš Viduriniųjų Rytų ir Kinijos, kurie superka meno šedevrus aukcionuose ir tokiu būdu išstumia Vakarų valstybinius muziejus iš rinkos.
$170,405,000
Meno kūrinio atsidūrimas rinkoje sukelia daug sumaišties ir nerimo – man atrodo, dažniausiai dėl miglotos „suprekinimo“ sampratos (t. y. idėjos, kad tam tikras objektas „su charakteriu“ praranda savo savybes, kai yra parduodamas rinkoje). Tačiau meno objektas neveikia kaip tikra prekė – pavyzdžiui, kviečiai, – kuomet vienas medžiagos vienetas gali būti pakeistas bet kuriuo kitu vienetu. Daugelis teoretikų yra palyginę meno kūrinį su reta prabangos preke, panašia į senovinį papuošalą arba rinktinį automobilio modelį. Remiantis jūsų sociologinėmis žmonių santykio su menu ir meno funkcionavimo rinkoje studijomis, kaip derėtų suvokti meno kūrinius?
Kaip sociologui man įdomu stebėti ir tyrinėti, kaip visuomenės kategorizuoja įvairiausias apyvartoje esančių prekių rūšis. Žinoma, bent jau nuo Renesanso menas yra suvokiamas kaip speciali kategorija, kaip ypatingo santykio reikalaujanti prekė (iš dalies kaip tik ta prasme, kad jis negali būti suprekinamas visiškai taip pat, kaip kitos gėrybės). Tačiau jei pažvelgtume į tikrus faktus, pamatytume, kad skirtumai tarp meno ir kitų prekių neretai nėra tokie dideli. Be abejo, meno kūriniai yra unikalūs. Tačiau mūsų vartotojų visuomenėje kompanijos siekia paversti išskirtinėmis ir daugybę kitų prekių, o ir patys vartotojai stengiasi vartoti jas unikaliais būdais. Prisiminkime drabužius. Be to, daug menininkų be paliovos kuria tokius pačius ar bent jau labai panašius kūrinius dėl įvairių priežasčių (nes jie yra apsėsti tam tikros idėjos, žino, kad būtent tokie darbai bus perkami, ir t. t.). Tad galima sakyti, kad jie gamina prekes… kurios nėra labai unikalios. Galiausiai, man įdomu, kiek unikalumas iš tiesų rūpi daugybei pirkėjų meno rinkoje. Jie ieško kažko papuošti savo namams, užtikrinti savo visuomeniniam statusui, ar tiesiog kažko, kas atliks vertės saugyklos funkciją. Daug kūrinių patenkina šiuos poreikius, tad dalies pirkėjų akyse jie yra gana laisvai pakeičiami vieni kitais. Trumpai tariant, tikrasis skirtumas tarp meno kūrinio ir kitų prekių kartais būna nelabai didelis. Bet mūsų visuomenėje paplitęs būdas suvokti ir klasifikuoti prekes verčia mus ir toliau kurti atskiras kategorijas ir griežtas perskyras tarp meno ir nemeno. Meno pasaulio organizuoja save pagal šias kategorijas ir ribas. Antraip meną būtų galima nusipirkti ir prekybos centre.
Žinau, kad daugeliui menininkų nebūtų itin artimas toks meno kūrinių sulyginimas su kitomis individualizuotomis prekėmis – ypač tiems menininkams, kurie suvokia savo darbus kaip politiškai arba kritiškai reaguojančius į pačius rinkos mechanizmus. Šį teiginį galėtų paremti meninės praktikos palyginimas su jūsų moksliniais tyrimais, kurie virsta tekstais, įtraukiamais į parduodamas knygas. Tačiau jūs tikriausiai teigtumėte, kad tų tekstų turinys turi ir kitokią, ne tik ekonominę vertę. Ar šis meno kūrinio kaip prekės modelis ir kiti analitiniai instrumentai, teikiantys pirmenybę meno rinkai, neužkerta kelio meno kūrinių kaip reikšmių kūrimo mechanizmų suvokimui?
Šis prekės modelis visiškai neatmeta galimybės suvokti meno kūrinius kaip reikšmių kūrimo mechanizmus. Tačiau tai paprasčiausiai manęs nedomina, bent jau pastarojo meto tyrinėjimuose. Ganėtinai seniai esu parašęs nedidelę knygelę apie šiuos prasmingus, kritinius šiuolaikinio meno matmenis, mėgindamas interpretuoti jį kaip reikšmingą ekonominių žinių šaltinį, siūlantį alternatyvą hegemoninei, neoliberaliai ar neoklasikinei ekonominei minčiai. Pavadinau tai šiuolaikinio meno vaizduotės ekonomika. Tačiau šiuo metu mane kaip ekonomikos sociologą (būtent taip save suvokiu: kaip mokslininką, kurį domina socialiniai ir kultūriniai ekonominio gyvenimo aspektai) žavi būtent ši prekės forma. Meno rinka leidžia man suprasti, kaip rinkos bendresne prasme funkcionuoja šiuolaikinėse visuomenėse. Manau, svarbu bandyti kurti rinkų suvokimus, kurie skirtųsi nuo hegemoninių doktrinų, užvaldžiusių tiek ekonomiką, tiek plačiosios visuomenės sąmonę ir redukuojančių rinkas iki pvz. „pasiūlos ir paklausos dėsnių“ arba racionalių individų, siekiančių patenkinti savo asmeninius interesus. Rinkos yra gerokai sudėtingesnės. Meno rinka tai aiškiai demonstruoja. Tad nenoriu pasakyti, kad menas šiuolaikinėje visuomenėje cirkuliuoja tik kaip prekė, ar kad visa šiuolaikinio meno vertė gali būti redukuota iki ekonominės vertės. Žinau, kad yra daug menininkų, nesančių ir nenorinčių būti rinkos dalimi, ir puikiai juos suprantu. Išties, kaip mokslininką mane domina ne tik mano knygos pardavimų skaičiai arba mano straipsnių cituojamumas ir parsisiuntimų dažnumas. Man įdomu įsitraukti į aktualias, įdomias arba kritiškas diskusijas.
Suprekinimo samprata labai svarbi mano mąstymui apie meno rinkos funkcionavimą. Vartoju ne marksistinę, bet antropologinę šio termino reikšmę, kylančią iš Arjuno Appadurai’aus darbų. Šis autorius nurodo didelius skirtumus tame, kaip mes paverčiame gėrybes vartojimo prekėmis, kada ir kur mes tai darome, kokios fizinės erdvės įgalina šią transformaciją, ir t. t. Kalbant konkrečiau: atsižvelgiant į tai, kad mes suvokiame meną kaip specifinę kategoriją, unikalią gėrybę, „neprekę“, jis gali būti suprekintas tik ypatingomis aplinkybėmis ir labai ritualizuotais būdais. Štai kodėl komercinė meno galerija turi atrodyti kaip muziejus, kur nuorodos į komerciją yra nuslopintos, priešingai nei prekybos centre. Štai kodėl tokie svarbūs yra parodų atidarymo vakarėliai: jie ritualizuoja meno kūrinio perkėlimą iš nekomercinės menininko studijos erdvės į komercinę galerijos erdvę. Dėl tos pačios priežasties žmones taip erzina augantis įvairaus plauko perpardavinėtojų, spekuliantų ir aukcionų namų dėmesys šiuolaikiniam menui: jie pažeidžia normą, teigiančią, jog menas negali būti nuolat perkėlinėjamas į „prekės fazę“ ir atgal. Taip, menas gali būti paverstas preke, bet palyginus su daugybe kitų gėrybių, žmonių laisvė jį suprekinti yra sąlyginai apribota. Žinoma, dėl interneto ir platesnio masto finansializacijos, komercializacijos bei kitų procesų meno rinkos kultūra taip pat keičiasi, tačiau ne taip greitai, kaip kitų rinkų, dėl didesnio pasipriešinimo šiems procesams.
$129,000,000
Man smalsu, ką jūs manote apie didžiausią pelną generuojančius meno kūrinius, užimančius aukščiausias pozicijas meno rinkoje. Ar galima išskirti visiems jiems būdingas bendras specifines savybes?
Labiausiai stebina tai, kad tarp jų yra labai mažai senųjų meistrų, bet tai, žinoma, susiję ir su tuo, kad labai mažai svarbių senųjų meistrų tapybos darbų apskritai patenka į rinką, nes jie yra saugomi muziejų kolekcijose. Galima suvokti juos kaip „galutines prekes“ (angl. terminal commodities). Kitas stebinantis dalykas, absoliučiai prieštaraujantis visoms kalboms apie neįtikėtiną šiuolaikinio meno rinkos suklestėjimą, yra tai, kad pačiame viršuje, tarp 50-ies brangiausių meno kūrinių, nėra nei vieno šiuolaikinio menininko darbo. Net Jeffo Koonso „Šuo iš balionėlių“ (Balloon Dog), brangiausias šiuo metu gyvenančio menininko sukurtas kūrinys, ten nepatenka. Didžioji dalis brangiausių kūrinių sukurti tarp 1890 ir 1970 m. Šie menininkai (Picasso, Van Goghas, Cezanne’as, Warholas, Rothko ir kt.) yra pakankamai seni, kad būtų tapę neatsiejama meno istorijos kanono dalimi, bet pakankamai jauni, kad jų darbų vis dar būtų privačiose kolekcijose, tad galėtų atsirasti ir rinkoje. Kitas bruožas: beveik visi šie darbai yra dideli. Pačiame viršuje nerastume mažų, intymių kūrinių. Kodėl? Todėl, kad šie darbai akivaizdžiai tarnauja statuso patvirtinimui. Jie turi pasižymėti „sienos galia“, kaip tai mėgstama vadinti meno rinkos viduje. Sakyčiau, kad visi jie turi dekoratyvių savybių ir negali būti pernelyg trikdantys. Tačiau visais kitais aspektais jie yra labai skirtingi.
Jūsų pastarojo laiko tyrimai susitelkia į Brazilijos, Rusijos, Indijos ir Kinijos (vadinamųjų BRIC šalių) meno rinkas. Kadangi šios šalys buvo apjungtos vienos santrumpos kaip greičiausiai augančios rinkos ekonomikos, man įdomu, ar jų meno rinkos taip pat turi panašumų? Kitaip tariant, ar tarp didesnės ekonomikos ir meno ekonomikos yra neišvengiama koreliacija?
Koreliacijos tikrai esama, tačiau didesnės šalies ekonomikos įtaka meno ekonomikos augimui ir stabilumui šiose keturiose valstybėse yra labai skirtinga. Viename poliuje yra Rusija, kur vietinė rinka per pastarąjį dešimtmetį patyrė nuosmukį. Taip yra iš dalies dėl to, kad turtingi rusai yra linkę gyventi arba bent jau leisti laisvalaikį už savo šalies ribų – Londone. Ten jie leidžia savo pinigus. Jie siekia susikurti gana kosmopolitišką tapatybę kolekcionuodami meną, ir todėl perka Vakarų Europos bei JAV, o ne Rusijos menininkų kūrinius. Dėl to kai kurios iš stambiausių Maskvos galerijų turėjo užsidaryti arba radikaliai pakeisti veiklos kryptį. Priešinga situacija yra Kinijoje, turinčioje labai turtingą ir seną kolekcionavimo kultūrą, atgaivintą žaibiško šalies ekonomikos augimo nuo XX a. dešimto dešimtmečio. Kartu su stipriu patriotizmo jausmu tai sukūrė klestinčią vietinę meno ekonomiką. Tačiau daugelis kinų menininkų, kurių darbai labai sėkmingai parduodami vietinėje rinkoje, yra visiškai nežinomi užsienyje. Pavyzdžiui, jie kuria realistinius aliejinės tapybos darbus, kuriuos mes Vakaruose suvokiame kaip gana kičinius. Trumpai tariant, nors yra priešingų pavyzdžių (tarkime, XX a. trečio dešimtmečio Berlynas, kuris buvo labai skurdus, tačiau turėjo labai gyvybingą meno sceną), stipri meno ekonomika visgi reikalauja klestinčios bendros šalies ekonomikos. Tačiau ši sąlyga yra būtina, bet nepakankama savaime. Yra kitų socialinių ir kultūrinių parametrų, kurie lemia ekonominės gerovės virtimą klestinčia meno scena ir specifinį šio virsmo pobūdį.
$186,000,000
Pavyzdžiui, be jokio rėmimosi faktiniais duomenimis, turėčiau konstatuoti, jog pastebėjau staigią menininkų iš augančios ekonomikos šalių persvarą bienalėsę (kurios yra, be abejo, labiausiai „globalus“ parodų formatas). Tarkime, prieš porą metų pajutau, kad brazilų menininkų ženkliai padaugėjo, tuo tarpu menininkai iš skurdesnių Pietų Amerikos šalių nedalyvauja apskritai…
Yra sąsajų tarp ekonominio našumo ir kultūrinio dominavimo, tačiau, vėlgi, norėčiau išvengti bet kokio tiesioginio arba numanomo ekonominio redukcionizmo, su kuriuo galima dažnai susidurti neprofesionalų samprotavimuose apie šiuolaikinio meno pasaulį. Nes viską lemia anaiptol ne vien ekonominė gerovė. Pavyzdžiui, tai pačiai Brazilijai pastaruoju metu ypač gerai sekėsi globaliame meno lauke (sakyčiau, tik nedaugeliui šalių už Europos ir Šiaurės Amerikos ribų pavyko pasiekti tokį tarptautinį pripažinimą) dėl kelių priežasčių. Ši šalis turi turtingą ir ilgą modernaus meno istoriją; ji pagimdė tokius judėjimus, kaip neokonkretizmas, kurį galima laikyti konceptualaus meno pirmtaku. San Paulo bienalė, antra visame pasaulyje, buvo įkurta 1951 m. Nuo XX a. penkto dešimtmečio pabaigos šalyje buvo steigiami modernaus meno muziejai. Brazilijos galerijų scena yra gerokai senesnė nei Kinijos ar Rusijos. Pavyzdžiui, Luisos Strinos galerija dalyvauja meno mugėje „Art Basel“ nuo XX a. dešimto dešimtmečio pradžios.
Atsižvelgiant į tai, kad menas iš tiesų keliauja už nacionalinių ribų, ar dažniausiai esama tiesioginio ryšio tarp jo ir ekonominių rodiklių?
Mano atlikta statistinė analizė rodo, kad ekonominė gerovė yra svarbi, bet lygiai tokie pat svarbūs yra ir daugybė kitų veiksnių. Pavyzdžiui, viena iš mano analizuotų tarpvalstybinio meno judėjimo formų yra menininkų ir galerijų santykis. Aš bandau suprasti, kodėl vokiečių galerijos atstovauja tiek daug amerikiečių menininkų, ir kodėl brazilų galerijose yra taip mažai kinų menininkų. Greta gerovės ir gyventojų skaičiaus, geografinis atstumas taip pat yra svarbus veiksnys: kuo toliau šalis, kurioje gimė menininkas, yra nuo šalies, kurioje įsikūrusi galerija, tuo mažiau tikėtina, kad galerija atstovaus šį autorių. Tą patį galima pasakyti apie tai, ką vadinu kultūriniu atstumu: pavyzdžiui, jei dvi šalis sieja bendra kolonijinė istorija arba bendra kalba, tuo didesnė tikimybė, kad šių šalių menininkai ir galerijos bendradarbiaus. Tai nenuostabu, turint galvoje, koks svarbus išlieka bendravimas akis į akį tarp menininkų, galerininkų ir kolekcininkų šiuolaikinio meno rinkoje. Galiausiai, meno rinka yra pirmiausia komunikacijos rinka.
Šis straipsnis pirmą kartą publikuotas DIS žurnale: http://dismagazine.com/disillusioned/78737/art-and-capital/ Išversta ir publikuota Lietuvoje su DIS žurnalo leidimu.