Svetima sau našta Jurga Jonutytė

#14
2023    01    27

Albrechtas Diureris, Šešių pagalvių studijos, 1493 m.

Jei negali tvarkyt savo gyvenimo, kaip norėtum,
mažų mažiausiai siek to
kaip įmanydamas: kad nepažemintum jo
per daug su pasauliu bendraudamas,
tauškėdamas, bėginėdamas.

Nuskurdintum jį visur su savim tampydamas,
vailiodamas, visiems rodydamas –
po draugiškus pobūvius, banketus,
po kasdienę bukaprotybę – paversdamas jį
svetima sau našta.

Konstantinas Kavafis (vertė Vytautas Bložė)

 

Dažnai prisimenu moterį – pavadinkime ją Nijole. Ji buvo smulkaus sudėjimo ir turėjo nežymią neurologinės ligos sąlygotą negalią, dirbo ligoninėje, kūdikių skyriuje, ir turėjo lankyti naujagimių mamas namie bei duoti joms patarimus. Būdama medikė, ji galėjo patarti, bet būdama smulki ir kažkuo „ne tokia“ – nedrįso. Galiausiai tą darbą metė ir įsidarbino kitur, kur jautėsi mažiau „ne savo vietoj“. Bet kad duotum gerą, t. y. veiksmingą ir pagrįstą patarimą, nereikia spinduliuoti energija, būti viską spėjančiai, trykšti sveikata, blizgėti stiliumi arba gebėti visada „atstovėti“ poziciją. Pakanka žinoti, ką kalbi, ir reaguoti į žmogų, kuriam kalbi. Tikrai tiktai tiek. Paskiram veiksmui nereikia, kad žmogus ir situacija būtų visiškai tobuli. Ir vis dėlto mes tikime, kad paklusdami tobulumo šablonams atrodysime patikimesni ir patikimesnės. Nors ūgis ir svoris, kūno tvirtumas ar silpnumas, odos ar plaukų spalva, aprangos stilius, įvairios fiziologinės detalės niekaip nekeičia daugumos veiksmų kokybės, ir mes visi tai žinome, tie bruožai, tarsi pridėtinė vertė, etiketė ar kokybės garantas, tampa vis svarbesni. Kad tai pasikeistų, trūksta ne pripažinimo, jog žmonės gali būti visokie, jog vienodumas nereikalingas ir net neįdomus. Mums trūksta netvarkos, chaoso, mums reikia priimti neperregimumą ir turėti drąsos iš anksto nevertinti kito žmogaus.

Noras greitai atpažinti, kvalifikuoti, priskirti grupei, paaiškinti ir tada priimti arba atmesti nėra iš kur nors ar kieno nors perimtas ar paveldėtas – jis auga vadinamojoje „gerovės“ visuomenėje, kurioje visuotinio patogumo dėlei nuolat daugėja aiškiai interpretuojamų galios ir kokybės ženklų. Gali pasirodyti, kad kuris nors žmogus atstumiamas dėl kokio nors kūno ar būdo bruožo – silpnumo, sutrikimo, nepajėgumo. Ir vis dėlto atmetame ne bruožą (juk visiems aišku, kad bruožas paprastai nieko nelemia), bet normų ir tvarkingų ribų sujaukimą. Negalia, liga, tiesiog lėtumas ar pervargimas nesmerkiami, kol nekelia „grėsmės“ įprastai tvarkai, kol laikosi tarp normatyvinių ribų (normą matant ne kaip siektiną tašką, o kaip tam tikrą priimtiną diapazoną). Kol daugiau mažiau atitinku leistiną normą, galiu būti nusilpusi, pavargusi, net sirgti, bet peržengusi ribą iškart būsiu kvalifikuojama kitaip – mane priskirs „kitų“ grupei.

Atsiradus netvarkai ir neperregimumui, apima nerimas, nes nebematyti ribų. Gydytoja Nijolė kaip tik ir užčiuopdavo tą lankomų motinų jaučiamą nerimą. Ir tuoj pat suprasdavo, kad norint būti šiapus ribos – sveikų ir stiprių motinų pusėje, reikėtų atrodyti ir judėti kitaip, nei ji pati atrodo ir juda, o atsidūrus anapus ribos (nejauki atmosfera ją tuoj pat ten nublokšdavo) reikėtų šio darbo tiesiog nebedirbti. Paprastai tikimasi, kad žmonės, dirbantys bet kokį su medicina susijusį darbą, kažkodėl spinduliuos energija ir trykš sveikata. Čia tvarką ir ramybę palaiko būtent riba, nustatanti, kiek vienos ar kitos „grupės“ kūnai („medikai“, „pedagogai“, „psichikos ligoniai“, etc.) gali būti silpni, seni ar pavargę. Ribų sistema reikšmingesnė negu pavienio žmogaus silpnumas: nerimas kyla ne dėl to, kad žmogus yra kitoks ar atrodo kitaip, bet dėl to, kad pasistūmėja (ar net išsitrina) riba, iš pažiūros garantuojanti tvarką.

Nuovargis šįkart atsistoja greta ligos ir senatvės ne pagal kokius nors medicininius dėsnius, bet tiesiog dėl to, kad visos šios būklės atstumiamos – jos laikomos nešančiomis chaosą, betvarkę, sistemos griūtį. Ši maksimaliai optimistinė, neva nieko nežeminanti (ir dėl to smarkiai plintanti) eiblizmo atmaina pasižymi nenoru įsileisti jokios netvarkos, jokio neišbaigtumo, neaiškumo (ypač – neaiškumo, kam priklausai), jokio pereinamojo varianto. Taip pat – jokių kontingentiškų, nuo aplinkybių priklausančių sąsajų ar proporcijų. Sąsajos turi būti atpažįstamos, proporcijos – tiksliai nuskaitomos: nuovargiui, ligai ir senatvei leidžiama užimti tam tikras erdves (tipinius vaizdus ir pavidalus) rečiau reprezentuojamuose gyvenimo pakraščiuose. Kai žmogus, iš kurio laukiame profesionalios pagalbos ar patarimo, yra kuo nors „ne toks“, pavyzdžiui, pavargęs, pasiligojęs arba turintis net ir visiškai nežymią negalią, – chaoso dvasia grasina išjudinti ribą, o susvyravus ribai gali sugriūti visas didelis ir jaukus pastatas.

Tai dėl to prekybos centre netvirtai einančiai mažo vaiko mamai žmonės iškviečia policiją, o ji paskui turi ilgai, net raštu (rodydama gydytojų pažymas) įrodinėti, kad nėra apsvaigusi, kad jos eisena tokia dėl ligos, ir savo vaikui pavojaus ji nekelia. Įrodinėti savo „normalumą“, jei ne policijai, tai aplinkiniams turi ir jauna moteris, nepajėgianti išlaikyti pusiausvaros lipdama į autobusą, ir moteris, per ilgai, per lėtai skaičiuojanti centus prie kasos. Lygiai taip pat užkliūna ir moteris, judanti su rateliais, bet atrodanti „per graži“, per puošni, su pernelyg kruopščiu makiažu ir per dailia šukuosena. Nėra taip, kad šiais atvejais būtų nepriimtini kokie nors konkretūs bruožai ar judesiai – nepriimtina ignoruoti ribą. Svyruoti, suklupti gali tik varganai atrodantis girtuoklėlis, o ne mama ar išsipuošusi jauna mergina; su rateliais judantis žmogus, anot įprastų skirčių, turi reprezentuoti varganumą, skurdumą ir būti už bet ką dėkingas visuomenei. Visos moterys, kurių nepavyksta vienareikšmiškai kategorizuoti, turi aiškintis, kad nėra girtos, nėra blogos, be to, neapsimeta, niekuo ir niekaip nemanipuliuoja.

 

Netiesa, kad tokios žmonių grupavimo praktikos yra laikinos ar jau nyksta, lėtai dingsta drauge su modernybės likučiais ar galiausiai užsimiršta su senais, sovietiniais įpročiais. Kažin ar verta tikėtis, kad jos išnyks: jos priklauso ne vien socialiniams ar ekonominiams įpročiams, bet ir aiškiomis ribomis nužymėtai dalykų pažinimo tvarkai, kuri suteikia ramybę akims ir galvai, nuslopina sprendimo galią, sukuria puikiai funkcionuojančio pasaulio iliuziją. Tokią ramybę visuotinai stengiamasi kurti ir vengiama ją blaškyti; stengiasi visi aplinkui mane, stengiuosi ir pati. Kurti ją – tai neperžengti tau priklausančios kategorijos ribų, pasitempti ir pasistengti, kad atstumas nuo normos vidurio iki mano vaizdo ir veiksmo atrodytų minimalus; tokiu būdu ribos-normos briauna nuolat smailėja ir aštrėja, o diapazonas siaurėja. Tai neatrodo labai sunku – tiesiog prie kiekvieno viešo (dažniausiai – profesinio) savo veiksmo reikia pridėti truputį (gal kokius du gramus) vertės. Pridedama šimtais būdų: nuo pateikiamos nuotraukos protingu žvilgsniu iki prieš pavardę išrikiuotų titulų, respektabilių institucijų nurodymo, profesijos pavadinimo korekcijų… Tie du papildomi gramai išorinio spindesio, pridėti prie tikslaus ir gero patarimo, Nijolės atveju nebūtų pakeitę veiksmo kokybės – bet jų trūkumas lėmė savotišką neadekvatumą. Ši pridėtinė vertė nuolatos auga – galima sakyti, prieš mūsų valią, nes, kad ir vėlesni veiksmai būtų kvalifikuojami kaip kokybiški, pridėtinio spindesio reikia nuolatos vis daugiau. Ir ne kas kitas, o aš pati turiu įtikinamai sukurti galios perviršio, kurio realiai neturiu ir niekada neturėjau, regimybę. Galiausiai pakliūvame į košmarą, apie kurį daugiau negu prieš šimtą metų amžininkus perspėjo Kavafis: turime nešti baisiai didelę pridėtinės savo vertės naštą – tokią, kokios realus kūnas ir protas nebepajėgia pakelti. Ją pakelia tik reprezentacijos – nuosavo kūno ar veido atvaizdai ir viešos istorijos apie save.

 

Nugludintuose, ne sykį kartotuose, užrašytuose nuosavo gyvenimo pasakojimuose pasakotojas arba jo avataras dažniausiai pasirodo bent dviem gramais stipresni nei pasakojimo autorius arba autorė. Ne dėl puikybės ar dar ko nors – tiesiog dėl žanro reikalavimų (todėl Kavafis mums pataria pernelyg daug nepasakoti). Tų gramų užtenka, kad pamažu kurtųsi aplinka, kurioje menkiname vienas kito entuziazmą ir pakerpame vienas kitam galias, pateikdami vis galingesnius ir didesnius savo pačių atvaizdus. Tai daro ne kokie nors išoriniai „Kiti“, ne kokia nors visuomenė ar modernioji kultūra, bet kiekvienas mūsų, kas kartą apsimesdami, kad pajėgiame vos vos daugiau, negu anksčiau pajėgėme, negu pajėgia tas, kuris nukonkuravo ar bandė nukonkuruoti mane. Kai nebegaliu – net ir regimai – suteikti realumo vis didesnei pridėtinei galiai, mano pervargusi siela kartu su nukamuotu kūnu tempia išdidintą vaizdinį „kaip svetimą sau naštą“.

Žaviuosi pasakojimais, kurie iki nedrąsaus ir vangaus kalbėjimo apie save pradžios dar nebuvo susiformavę, buvo tildomi, skandinami neišpildomuose reikalavimuose ir dėl to niekada niekam nepasakoti. Galvoju apie neegzistuojančius, nutildytus pasakojimus apie save, savus gyvenimus, paskandintus įsivaizduojamuose reikalavimuose ir dėl to niekada nepapasakotus. Kai atsisakoma pasakoti dėl to, kad nespinduliuojama energija, netrykštama sveikata, neblizgama stiliumi – ir nemėginama nieko įrodyti. Grožiuosi besislepiančiais už uždangos „kad aš nelabai turiu ką papasakoti“, „kad aš paprastai gyvenu“, „mes išvis visi šeimoj nelabai kalbūs“. Šitie neparuošti, nesuformuoti pasakojimai apie save yra gražūs ta sunkiai nusakoma reikšme, kai negali parodyti, iš kur ir kaip sklinda grožis. Tai panašu į grožį veidų, kurie įgyja išraišką ne kruopščiai sekant atspindį veidrodyje, ne išmokstant ir praktikuojant patraukliausius savo rakursus ir mimikas, bet stebint vaizdą aplinkui save, žmones šalia savęs. Neparuošto savęs papasakojimo grožis primena nesumodeliuotos šypsenos, neišmoktų reakcijų, neatidirbtų išraiškų grožį.

Savi atvaizdai, kuriais apsistatau, patvirtina mano tą-pačią vietą, stabilią savastį. Jeigu jų labai daug, jie reglamentuoja kiekvieną mano būseną ir laikyseną. Nuolat tobulinamas atvaizdas, kaip ir pasakojimas, lyg du ramsčiai palaiko išdidėjusią svarbą ir galią, jei žmogus ją pasirinko auginti. Savi atvaizdai, apstatyti aplink nežinojimą, kas esu, palaiko nusilpusią savastį, leidžia jai atrodyti gyvai ir stipriai. Visuose tuose atvaizduose – gražus, įtaigus veidas ir kūnas. Ne pavargęs, bet aktyvus kūnas, turintis galios paveikti, patraukiantis.

Ir kam gi nebuvo atsitikę, kad vėlų vakarą netyčia įsijungusi kompiuterio ar telefono kamera pagauna pavargusias akis, keistu kampu palenktą galvą, kaklo raukšles, pamėlusius paakius, papilkėjusią odą – tiesiog nuovargį? Daugumos reakcija būna ta pati – kuo greičiau išjungti. Nieko nebuvo, šis atvaizdas atsitiktinis, neturėjęs egzistuoti, ir išvis čia ne aš. Kaip svetimas ir nemielas, įėjęs į kambarį ne laiku, netyčinis atvaizdas iškart išprašomas ir kuo greičiau pamirštamas kaip netiesa. Bet momentinis, sekundę šmėstelėjęs veidas atveria ne kokį nors baisų dalyką, o tik įprotį suvokti save labiau kaip atvaizdą negu kaip kūną, labiau kaip pasakojimą negu kaip tekantį laiką, labiau kaip principą ir tvarką negu kaip atsitiktinę sanklodą. Atvaizdas, nugludintas pasakojimas, principas – visa tai neturi angų, plyšių, durų ir langų, vadinasi, nėra pro kur įeiti nuovargiui, ligai, senatvei, nevilčiai ir silpnumui. Ir kaipgi mes pasensime būdami tik atvaizdais, kaipgi numirsime?

 

Jurga Jonutytė, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūros tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, šiuo metu atlieka tyrimą, siejantį sakytinius gyvenimo pasakojimus ir filosofines tapatybės teorijas. Tarp Jonutytės mokslinio domėjimosi sričių yra ir šiuolaikinė negalios filosofija, eiblizmo kultūros ir jos kaitos analizė. Šia tema ji su bendraautore Giedre Šmitiene yra išleidusios knygą „Gyvatės kojos. Negalios samprata gyvenimo pasakojimuose” (2021). [Daugiau nuorodų į filosofinius negalios tyrimus galima rasti ir Jonutytės straipsnyje „Negalios sąvoka: ontologinės ir epistemologinės prielaidos”].